Vaikams skirtos vasaros stovyklos įvairiuose dokumentuose apibendrintai vadinamos vaikų vasaros poilsiu. Jose, Valstybės duomenų agentūros duomenimis, ilsisi maždaug 10 proc. Lietuvos vaikų per metus.
Tie, kas yra dalyvavę stovyklose, žino – jei vaikas iš stovyklos grįžta pailsėjęs, tai kažkas su ta stovykla arba su tuo vaiku buvo negerai. Gera stovykla yra ne apie poilsį, gera stovykla yra apie gausybę naujų patirčių, apie nemiegotas naktis, apie savo kompetencijų išbandymą, apie varžymąsi, apie santykius, apie peržengtas ribas ir jų laikymąsi, apie simpatijas ir antipatijas, apie laužą, vandenį ir kitokį maistą. Stovyklų patirtis svarbi visiems, bet ypač tokiems vaikams, kurie neranda savęs mokykloje ar šeimoje, kur jie yra nepripažįstami, negirdimi ir nematomi. Arba matomi tik jų blogi vaidmenys. Stovykla yra erdvė, kur tuos vaidmenis galima pakeisti, kur tavęs gali reikėti visai kitokio ar kitokios, nei reikia tėvams, globėjams ar mokyklai.
Stovykla yra ir apie viduje ir už lango tūnantį vilką, apie kurį rašo praėjusių metų gražiausia vaikų ir jaunimo knyga Vokietijoje pripažintos knygos autorius, bosnis ir vokietis Saša Stanišičius. Šiais metais ji buvo išleista ir lietuvių kalba, iš vokiečių kalbos ją puikiai išvertė Indrė Klimkaitė.
Liepos 6-osios, Valstybės dienos popietę, su artimaisiais važiuodami automobiliu kaimo vietovėje tarp laukų esančioje autobusų stotelėje matėme vaikiną. Šalia gulėjo dviratis, vaikinas vaikščiojo stotelėje, lyg ir kalbėjosi su savimi, lyg šoko, kažką žaidė, mojavo. Vakare važiuodami giedoti valstybės himno į gretimą miestelį matėme, kad vaikinas tūno stotelėje, akivaizdžiai be jokio maisto ir be vandens.
Ten pat tebeslankiojo ir mums grįžtant, jau pradėjus temti. Pasirodė keista: gal pasiklydo, gal blogai jaučiasi. Sustojus paklausti, kas nutiko, buvo matyti, kad jis kažką laikė rankoje. Viena bendrakeleivė sako: „Jis turi akmenį!“ Vaikino klausiu: „Gal reikia pagalbos, ką čia veiki?“ Jis sako: „Laukiu, kol... kas nors sustos UNO pažaisti.“ Pasirodo, rankose UNO kortų kaladė. „Žinote, visokių čia sustoja, bet žaisti niekas nenori, – sako jis. – Buvo sustoję ir labai piktų žmonių, net nejauku buvo. Gal Jūs pažaistumėte?“ Suprantu, kad įkliuvau – namie svečiai ir daug reikalų, bet turiu žaisti – ir dėl jo, ir dėl savęs.
Jo vardas Reinaldas, septyniolikos, iš visiškai kito Lietuvos krašto, atostogavo su seneliais čia jiems priklausančioje sodyboje, juodai nuobodu. Stotelėje žaidžiam UNO. Jis sako: „Jei laimėsiu, galėsim dar kartą sužaisti?“ Vėl suprantu, kad turiu laimėti, nes neturiu laiko, be to, temsta. Laimiu. Reinaldas trumpam nusimena.
Dedu dviratį į bagažinę. Vežu namo, Reinaldas pasakoja visokias istorijas. Įvažiavus į kiemą vėl nusimena, sako: „Dabar tai gausiu už viską, gal galite pakalbėti su seneliais?“ Ir išties, pirmiausia priekaištai: „Tai turbūt sulaužei dviratį? Kur buvai taip ilgai?! Kodėl neatsiliepi telefonu visą dieną?! Juk jau temsta! Ar dviratis bent sveikas?! Rytoj niekur neišleisim! Ir dar atsiimsi už viską!“
Reinaldas į visus priekaištus kažką grubiai atsako. Bandau draugiškai lyginti situaciją, bet suprantu, kad nieko čia nepakeisi. Papasakoju, kur gyvenu, kas esu, atsisveikinu ir važiuoju. Reinaldas dar paklausia: „O poryt dar galėsim UNO pažaisti?“ – „Negalėsim, – sakau, – būsiu išvažiavęs.“ Ir tai yra tiesa, neišsisukinėju. „Tai nebepažaisim, – sako jis, – nes po to jau ir mes išvažiuosim“.
Reinaldas šią vasarą stovyklose nebuvo. O ateinantį pirmadienį – į mokyklą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
