Prieš dvi savaites beveik 350 tūkstančių moksleivių vėl pradėjo lankyti beveik 900 Lietuvoje esančių mokyklų, labai skirtingų savo dydžiu, atstumais iki namų, mokymo kokybe, pastatais, įmokomis už mokslą ir vyraujančia atmosfera.
Mokyklų reitingai ir šimtukininkai suskaičiuoti vasarą. Egzaminų sistema eilinį kartą turėjo bankrutuoti, bet nebankrutavo, nes turi valstybinį monopolį nuspręsti, kokias užduotis moksleiviams duoti ir pagal pageidaujamus atsakymus įvertinti juos balais. Jei jų atrodo gauta per mažai dėl pačios sistemos pridarytų klaidų, jų paprasčiausiai galima pridėti. Kaip ironiškai yra pastebėjęs vokiečių mokyklų pedagogikos profesorius dr. Peteris Paulingas, tai yra „šiandienos mokiniai, vakar dienos mokytojų, užvakar dienos mokyklose, viduramžių metodais mokomi, kaip jiems reikės gyventi rytoj ir spręsti poryt iškilsiančias problemas.“ Akivaizdu, kad iš tiesų niekas nežino, ką reikės mokėti ir žinoti po 10 metų ir dar labiau akivaizdu, kad ne mokymosi vertinimo balai čia yra svarbiausia.
Paskutiniojo tarptautinio moksleivių gyvensenos ir sveikatos (sutrumpintai HBSC) tyrimo duomenys, paskelbti praėjusiais metais, rodo, kad Lietuvos moksleiviai ir toliau patiria daugiausia patyčių iš visų tyrime dalyvaujančių pasaulio šalių. Nors patyčias patiriančių moksleivių dalis Lietuvoje per pastaruosius 30 metų sumažėjo – jas sistemingai patiria maždaug ketvirtadalis moksleivių, tačiau ji vis dar yra daugiau nei du kartus didesnė už bendrą visų šalių vidurkį, o patyčių elektroninėje erdvėje netgi padaugėjo. Lietuvos ataskaitoje tyrėjai pažymi, kad tiek patyčių patyrimas, tiek tyčiojimasis iš kitų yra susiję su prastesne jaunuolių fizine sveikata, prastesne emocine savijauta, prastesniais santykiais su aplinkiniais ir problemine elgsena.
To paties tyrimo duomenimis, beveik 30 proc. moksleivių patyrė sunkumų užmigti, tokių per ketverius metus padaugėjo pusantro karto. Nurodžiusieji bent du turimus sveikatos sutrikimus sudarė beveik 50 proc., tokių per ketverius metus taip pat padaugėjo pusantro karto, kaip ir vertinusiųjų savo sveikatą tik patenkinamai arba blogai (padidėjo nuo 13 proc. iki 20 proc.). Dažniausi jaunuolių nurodomi nusiskundimai buvo nervinė įtampa ir susierzinimas, varginantys beveik 40 proc. paauglių. Tiek pat jų nurodė irzlumą ir blogą nuotaiką, kas trečias nurodė liūdesį ir prislėgtumą. Bendrai penktadalis apklaustųjų nesijautė patenkinti savo gyvenimu, o tarp merginų tokių buvo netgi ketvirtadalis. Beveik pusė apklaustųjų jautė nepakankamą šeimos ir draugų paramą. Daugiau nei pusė mokinių teigė jaučiantys nepakankamą bendraklasių paramą, o du trečdaliai – nepakankamą mokytojų paramą. Be to, 7 iš 10 moksleivių nurodė esantys nepatenkinti savo mokykla ir per pastarąjį dešimtmetį šis rodiklis tik prastėjo.
Kartą ir aš vienos gerų tėvų geros mokinės, besimokančios vadinamojoje „prestižinėje“ mokykloje paklausiau, kaip vienu žodžiu galėtum apibūdinti, kaip tu ten jautiesi. Ji pasakė „įtampa“. Taigi įtampa, nuolatinė įtampa. Ir taip 4–5 metus ar net ilgiau. Ir tai – toje erdvėje, kur jaunimas pirmiausia turėtų atrasti pasaulį ir kitus žmones, kur turėtų mokytis, kaip reikės gyventi rytoj ir spręsti poryt iškilsiančias problemas.
Gal reikėtų pradėti skaičiuoti ne šimtukininkus, o mokyklų reitingus sudarinėti pagal visai kitus kriterijus, kurie daug labiau atspindėtų būsimą esamų mokinių ir Lietuvos gerovę?
Bet kol kas sutikę mokinį ar mokinę, nemanykite, kad žinote, kaip jis ar ji turi elgtis ar mokytis. Perfrazuojant liūdnai gyvenimą baigusio, nuostabaus amerikiečių aktoriaus ir komiko Robino Wiliamso, vaidinusio ir keliuose garsiuose filmuose apie mokymosi procesą, frazę – kiekviena moksleivė ir kiekvienas moksleivis, kurį sutinki, kovoja su problemomis, apie kurias tu nieko nežinai, būk malonus su jais, visada.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
