Pirmame straipsnyje apie propagandos veikimo viešojoje erdvėje pasekmes aptariau visuomenės suskaldymą į savus ir svetimus, gimdantį poliarizaciją. Antrą straipsnį paskyriau patriotizmo pasisavinimui, cenzūruojančiam patriotinio unisono efektui viešajai erdvei ir atsakui į tai. Šiame straipsnyje aptarsiu turbūt dar svarbesnę propagandinio mąstymo įsigalėjimo viešojoje erdvėje pasekmę, apie kurią beveik nekalbama – progresuojantį visuomenės apakimą.
Ankstesnius autoriaus tekstus šia tema galite rasti čia:
Taip pat skaitykite
Kaip jis veikia, puikiai parodo SSRS pavyzdys. Visagale atrodžiusi santvarka, saugoma visa žinančio KGB, žlugo dėl daugelio priežasčių. Viena jų – sovietinis elitas visiškai nesuprato nei savo visuomenės, nei Sovietų Sąjungoje ir pasaulyje vykusių procesų. SSRS pradėjęs vadovauti Jurijus Andropovas vienoje kalboje tiesiai pasakė: „Mes reikiamai neištyrėme visuomenės, kurioje gyvename ir dirbame“. Ir taip teigė SSRS vadovas, visai neseniai vadovavęs KGB, – atrodo, jau kas kas, bet jis tai turėjo gauti visą informaciją apie tai, kokia yra sovietinė visuomenė ir kas joje vyksta.
Tačiau koją pakišo propaganda, apakinusi sovietinius valdančiuosius, problemų sprendimų siūlytojus ir priėmėjus. Sovietinėje santvarkoje tikrovė buvo matoma per ideologizuotos propagandos prizmę. Štai po Kalantinių Kaune 1972 m. buvo karštligiškai ieškoma neramumų priežasčių ir galvojama, ką daryti. Jau pati mintis, kad maištauja SSRS gimę, sovietinėse mokyklose išauklėti jaunuoliai, netilpo į propagandinius rėmus – juk turėjo būti išauginti komunizmo kūrėjai: kuklūs, visuomeniški, ideologiškai sąmoningi. O tas jaunimas „hipiauja“, klausosi vakarietiškos muzikos, veržiasi į nesovietinio kino seansus, dievina vakarietiškus drabužius.
Kokį atsakymą gali pasiūlyti propaganda? Tokį pat, kaip ir dabartinė mūsiškė, visur matanti Rusijos ranką, – kalta priešiška propaganda. Atitinkami ir sprendimai: reikia stiprinti ideologinį darbą su moksleiviais, studentais ir darbininkišku jaunimu. Praktikoje tai reiškė jaunimo skaitomų leidinių vyriausiųjų redaktorių pakeitimą, cenzūros sustiprinimą, kovą su roko muzika, spaudimą etnokultūrininkams ir žygeiviams. Pasekmė – ne vienas apolitiškai nusiteikęs jaunuolis pradėjo skaityti draudžiamą literatūrą, kai kurie įsitraukė ir į antisovietinį pasipriešinimą.
Rezultatas ir negalėjo būti kitoks. Propagandinio apakimo nulemti sprendimai – visiškai neveiksmingi, nes net nelietė jaunimo susvetimėjimo su sovietine ideologija, susidomėjimo Vakarų kultūra ir tautiškumu priežasčių. Socialinės ir kultūrinės normos pasikeitė visoje SSRS, tačiau ne dėl kokios nors propagandos, o todėl, kad vystėsi visuomenė, modernėjo jos gyvenimo būdas, kilo ir kitokio tautiškumo supratimo poreikis. O valstybės formuojama jaunimo kultūra nesugebėjo pasiūlyti nieko adekvataus pakitusiems poreikiams.
Ir taip SSRS vyko visose srityse – ekonomikoje, socialinėje sferoje, kultūroje. Taikomi iš anksto žinomi, ideologiškai teisingi sprendimai, o ne ieškoma naujų. Pasaulis keitėsi, taip pat ir Sovietų Sąjungos viduje, o valstybė siūlė kelių dešimtmečių senumo receptus, kurie neveikė arba dar blogino situaciją. Įsigalėjęs propagandinis mąstymas neleido nei suprasti problemų priežasčių, nei rasti veiksmingų sprendimų.
Tai yra didžioji propagandos ironija – įsigalėjusi viešojoje erdvėje ji galų gale sunaikina pati save sunaikindama sistemą, kuri ją puoselėja. Propagandos apimtieji įtiki, kad jos kuriamas tikrovės vaizdinys ir yra tikrovė. Vadinasi, nebesupranta aplinkos ir visuomenės, o tai reiškia – nebegali ir jos paveikti.
Skaitytojas gali pasipiktinti: kodėl tiek daug dėmesio sovietinei ideokratijai, kaip jos patirtį galima pritaikyti mūsų visuomenei, juk ji – kitokia, čia nėra cenzūros ir oficialios ideologijos, veikia demokratija. Tačiau jau pirmame straipsnyje rašiau, kad propagandos poveikis vienodas visose sistemose, nereikia raminti savęs, kad demokratija yra propagandos priešnuodis ar kad teisinga, demokratinė propaganda yra kitokia. Įsigalėjęs propagandinis mąstymas neišvengiamai uždeda akidangčius, nukreipia mąstymą viena kryptimi. Nesvarbu, kad už to slypi labai teisingos idėjos, ar tai būtų lyčių lygybė, ar demokratijos vertybės, ar kova su agresoriumi.
Viskas yra vertinama per propagandinės matricos prizmę, ypač jei kažkas į ją netelpa. Pavyzdžiui, jei išsakyta nuomonė neatitinka propagandinių teisingos nuomonės kriterijų, ji tampa nepatikimumo ar išvis priešiškumo liudijimu. Tokioje interpretacijoje visai nebūtina įžiūrėti piktų kėslų, sąmoningo kenkimo, kvailumo ar nenoro mąstyti plačiau – tiesiog kitaip ir neįmanoma mąstyti, kai apima propaganda.
Štai politologas Mažvydas Jastramskis, analizuodamas paskutinio Demokratijos tvarumo barometro tyrimo duomenis, mano nuomone, dažnokai tiesiog pakartoja mūsų propagandą. Tai, kad 40 proc. apklaustųjų mano, jog Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu yra pernelyg agresyvi, jam reiškia, kad „žmonės nesuvokia Rusijos grėsmės“. Tikrai? Toje pačioje apklausoje tiesiai paklausti, ar Rusija kelia grėsmę Baltijos šalims, ar čia reikia daugiau NATO karių, dauguma atsako teigiamai, dauguma pritaria ir tam, kad reikia remti Ukrainą.
Beveik neabejoju, kad dalis iš tų 40 proc. tiesiog bijo, jog pernelyg agresyvi retorika gali išprovokuoti Rusiją. Klausimas gana abstraktus, todėl dalis atsakiusiųjų taip pat galėjo pamanyti, kad turimas omenyje ir rusų kultūros draudimas, visų Rusijos gyventojų sutapatinimas su Putino režimu ir kitos ne visiems priimtinos viešumoje paplitusios propagandos apraiškos. Reikia kitokių, niuansuotesnių klausimų, šią kiekybinę apklausą papildančių kokybinių interviu, kad būtų galima geriau suprasti, ką atsakiusieji turėjo omenyje. Tačiau propaganda pasiūlo savaime aiškias interpretacijas.
Dar keisčiau, kad duomenys, jog „apie 60 proc. žmonių mano, kad konfliktas su Kinija kenkia Lietuvos ekonomikai, o maždaug pusė gyventojų galvoja, kad kenkia konfliktas su Rusija“ irgi laikomi įrodymu, jog Lietuvos gyventojų atsparumas „nėra patenkinamas“. Norisi tik paklausti: ar tikrai nepakenkė Lietuvos ekonomikai konfliktas su Rusija? Po karo pradžios pakilusi energetinių resursų kaina, rekordinė infliacija, sumažėjęs turistų srautas, apstojusios investicijos – viso to nebuvo, o gal tai teigiamai paveikė ekonomiką? Apie sunkumus kalbėjo ekonomistai, gal ir jie neatsparūs visagalei Rusijos propagandai?
Tai, kad toks sveiku protu pagrįstas atsakymas interpretuojamas kaip liudijantis neatsparumą, man liudija akivaizdų interpretatoriaus įsikalinimą propagandoje, kai duomenys interpretuojami tik per jos logiką. O tai, jog labiau išsilavinusieji į šį klausimą atsakinėjo „teisingiau“, patvirtina propagandos tyrinėtojų nuomonę, kad būtent labiau išsilavinę žmonės yra stipriau veikiami propagandos. Kartu tai ir liudijimas, kaip propagandinis mąstymas susiaurina galimybes suprasti savo visuomenę, kai propaganda reprodukuoja pati save.
Tokiose sąlygose atsidūrę žmonės įsivaizduoja, kad jų nuomonė visuomenėje vyrauja. Todėl LRT.lt teksto autorius turbūt visiškai nuoširdžiai tuo tikėdamas rašo, jog Ainė Ramonaitė „visus nustebino“ kritišku požiūriu į kultūrininkų protestą. Deja, tai tik eilinį kartą pademonstruoja atitrūkimą nuo realybės: pažįstu ne vieną vilnietį žmogų iš kultūros sferos, kurie, švelniai tariant, kritiškai žiūri į kultūrininkų protestą po Ignoto Adomavičiaus atsistatydinimo. Propagandos patvirtinta pozicija atrodo savaime suprantama ir vienintelė teisinga, todėl visi „normalūs“ kultūrininkai tiesiog automatiškai atrodo jos besilaikantys, kitaip juk tiesiog negali būti.
Tikrovės analizei būtinas kritinis santykis su ja ir nuolatinė analizuojančiųjų savikritika. Vadinasi, negali būti jokių šventų karvių ir draudžiamų temų bei požiūrių. Tik tokiomis sąlygomis vykstančiose diskusijose nugali geriausiai pagrįstos interpretacijos ir surandami efektyviausi sprendimai.
Žinoma, egzistuoja pavojingos idėjos, kaip įsitikinimas apie vakcinų žalą. Deja, jį pakeisti – sudėtinga. Tačiau tai, kaip per kovidą kovota su antivakseriais, buvo neefektyvu ir greičiau jau padidino jų skaičių, o ne sumažino. Būtent dėl to, kad buvo kovojama, nesusipratėliai buvo gėdinami, o ne su jais kalbamasi. Prievarta natūraliai sukelia atmetimą ir pasipriešinimą.
Tačiau apakina ne vien įsikalinimas propagandinėje matricoje, formuojantis mąstymą. Jau aptarta patriotinio unisono spaudimo formuojama cenzūra trukdo reikšti unisono neatitinkančias nuomones. Galima prisiminti, kad ir Vakarų pasaulį užkrėtusią politkorektiškumo epidemiją. Kaip dažnai būna, jis rėmėsi teisingomis pagarbos, įvairovės, įtraukumo ir lygybės idėjomis. (Beje, daugelis bolševikų idėjų irgi buvo geros, tik jų vertę sunaikino vykdymo represijos ir propagandinis suprimityvinimas.) Tačiau kai tai virto tiesiog propaganda, sukuriančia tylos zonas tam tikrais klausimais, kai galima arba tik pritarti, arba tylėti, taip diegiamos idėjos pradėjo dalį žmonių atstumti – turime ultrakonservatyvią reakciją.
Lietuvoje tiesiog gyvybiškai svarbu žinoti padėtį Rusijoje. Bet galiu tik pritarti Mariuszo Antonowicziaus abejonėms, ar mes esame Rusijos ekspertai, – viešojoje erdvėje vyrauja propagandinis jos vaizdinys, per kurį nematome tikrovės. Sudėtinga pasakyti kažką „gero“ (tai yra, neatitinkančio propagandinio vaizdinio) apie putininę Rusiją – lengvai gali būti apšauktas kokiu „vatniku“. Užtat sūpuoklės nuo tuoj pralaimėsiančios ir bankrutuosiančios Rusijos iki didžiulės jos galios ir lengvos pergalės prieš Europą tiesiog palaiko propagandinį tonusą padedant malonumo ir baimės emocijoms, tik neturi nieko bendro su tikrove.
O tai, beje, kenkia ir visuomenės atsparumui. Propagandos sukeltų neadekvačių lūkesčių žlugimas – pavojingas, nes kelia nusivylimą, apatiją ir net pyktį. Daliai žmonių Ukrainos rėmimas pradeda atrodyti kenksmingas, užtat vis naudingesnis – galimas susitarimas su Putinu, kuris atrodo nenugalimas. Viešumoje dominuojant propagandiniams vaizdiniams to nepamatysi, bet tokia reakcija į propagandos ir realybės neatitikimą dalyje visuomenės – neišvengiama. Ir kuo tas neatitikimas didesnis, tuo reakcija aštresnė ir platesnė.
Nekalbu jau apie tai, kad vakarietiškos propagandos ir tikrovės neatitikimus išnaudoja Kremliaus propagandininkai, juos demaskuodami ir taip stiprindami savo propagandą, įtraukdami į savo orbitą tuos, kurie irgi mato neatitikimus. Žmonės, kitaip nei atrodo elitui, nėra kvaili. Galbūt jie ne visada randa tikrovę atitinkančius atsakymus, tačiau tikrai įgalūs demaskuoti „teisingos“ propagandos melą ir pritempinėjimus.
Man ir pačiam teko susidurti su tabuizuotų temų, sakysime švelniai, vengimu. 2023 m. iš manęs Lietuvos informacinio portalo rusų kalba paimtas interviu apie sovietinį paveldą, desovietizaciją, rusakalbių padėtį karo akivaizdoje iš pradžių redaktorių sprendimu buvo atidėtas keliems mėnesiams, nes „ne laikas“, bet nepasirodė ir vėliau. Nerašau, kas tai per portalas, nes suprantu, kad teikiantieji informaciją rusų kalba Lietuvoje yra tiesiog priversti laikytis didžiausio atsargumo, kad tik nebūtų apkaltinti visomis įmanomomis nuodėmėmis.
O tai, kas man atrodo būtinu, nors gal ir nelabai maloniu pokalbiu su mūsų rusakalbiais, neatitinka mūsų propagandos jiems kuriamo vaizdinio. Tie, kurių mūsų propaganda netenkina, negavo tegul ir kitokios nuomonės, bet vis tiek iš prolietuviškų pozicijų (gal redaktoriams pasirodė kitaip). Na, jų laukia kalbantieji iš Kremliaus propagandos perspektyvos, juos susirasti nesunku.
Dar vienas cenzūruojantis veiksnys – simbiotinis savos ir priešiškos propagandos ryšys: jei putininė kažką teigia, tokia nuomonė iš karto diskredituojama. Vėlgi, atrodo, kad taip ir reikia reaguoti į priešišką propagandą, ji juk siekia savo tikslų. Tačiau vėlgi reikėtų prisiminti, kad gera išorei skirta propaganda (o putininė propaganda, deja, yra gera) retai naudoja aiškų melą, kurį galima lengvai paneigti. Kai žmogus jau įtrauktas į propagandos burbulą, jį veikia kita – vidinė propaganda, skirta saviems, leidžianti daug plačiau naudoti melą. Tačiau užsienio šalyse tokių žmonių dažniausiai (išskyrus tokias šalis kaip Moldova) nebūna daug, todėl norint paveikti didelę visuomenės dalį naudojami rafinuotesni metodai. Neretai ieškoma realių problemų, skausmingų taškų tose visuomenėse ir pateikiamos naudingos Kremliui interpretacijos.
Lietuvoje tai ryškiai pasireiškia istorijos klausimuose. Štai putininė propaganda pasisavino pergalę Antrajame pasauliniame kare ir gegužės 9-ąją. O mūsiškė net nepabandė pasiūlyti kitos interpretacijos, politikai tądien nevažiuodavo į karių kapines ir nebandydavo skelbti nuosaikaus naratyvo, užkertančio kelią putininiam.
Ir kaip galėjo – tuoj būtų išvadinti „Kremliaus metodičkų“ skleidėjais ir pan. Beliko tik primygtinai brukti Gegužės 8-osios alternatyvą. Formaliai viskas lyg ir gerai, Europoje minima ji.
Bet taip jau susiklostė, kad Lietuvoje daugiau nei pusę amžiaus minėta sovietinė data, ilgą laiką ir po nepriklausomybės atkūrimo tai nekėlė didelių aistrų. Vadinasi, susiformavo tradicija, jau ne vienai kartai šią datą švenčiančiųjų ji svarbi. Ir staiga iš viršaus nuleidžiama, kad reikia švęsti kitą dieną, o sovietiniai kariai – okupantai. Primena Vasario 16-osios draudimą sovietmečiu. Taip, už tai neteisiama, bet viešas smerkimas ir gėdinimas yra paveikūs instrumentai.
Svarbi vieta tuščia nebūna ir ši diena su mūsų propagandininkų pagalba tapo stipriu Kremliaus propagandos ginklu. Patys jį atidavėme ir piktinamės, kad švenčiantieji šią dieną – Kremliaus propagandos aukos. Tik kad tai toli gražu netiesa – 2022 m. LRT siužete apie gegužės 9-osios minėjimą šalia visokių odiozinių Kremliaus naratyvo reiškėjų užfiksuotas ir ukrainietis su Ukrainos vėliava, ir žmogus, kuriam tai atminties diena, nesusijusi su Putinu. Kiek tokių nuosaikių žmonių, kurie tiesiog nori paminėti jiems įprastą dieną, į putininės propagandos glėbį nustūmė visiškai nelanksti mūsų propaganda? Ir kam nuo to geriau? Galiu tik konstatuoti, kad Kremliaus propaganda – kokybiškesnė nei mūsų.
Galite užrašyti mane į „vatnikus“, bet tai, kad žmogaus nuomonė kažkiek sutampa su putininių propagandininkų, dar nereiškia, jog jis – tos propagandos paveiktas.
Kai Kremliaus propagandininkai ir jų ruporai Lietuvoje teigia, kad jei ne sovietinė okupacija, tai Lietuva būtų okupuota nacių ir didžioji dalis lietuvių būtų išnaikinta, Andrius Tapinas pseudokontrpropagandinėje laidos dalyje tesugeba varganai paironizuoti apie akciją „rinkis okupaciją rusišką“. Deja, bet mūsų propaganda bent kiek argumentuotai į šį klausimą atsakyti negali. Na va tokios buvo aplinkybės Antrojo pasaulinio karo metu, kad nebuvo galimybių atkurti nepriklausomybę ir vieni lietuviai rinkosi absoliučiai iliuzinį variantą, kad ateityje laimėjusi Vokietija kažkodėl ją suteiks Lietuvai, kiti – represyvią okupaciją, bent jau formaliai ir visiškai fiktyviai pripažįstančią Lietuvą kaip sąjunginę respubliką. Nemažai lietuvių tikėjosi, kad karo pabaigoje pavyks pakartoti 1918 metus, tačiau po Jaltos susitarimų tai tapo neįmanoma.
Pasirinkusieji sovietinį variantą buvo teisūs vien jau todėl, kad pasirinko laimėtojus. O kur dar Holokaustas, karo metu pradėtas vykdyti lietuvių ūkių perdavimas vokiečių kolonistams, už save kalbantis atsisakymas pripažinti nepriklausomybės atkūrimą ruošiant Birželio sukilimą ir jam įvykus, nenoras formuoti SS batalionus iš lietuvių 1941 m. aiškiai dėl rasistinio požiūrio į mūsų tautą kaip nevisavertę. Deja, sovietinė okupacija atrodo priimtinesnė. Galite užrašyti mane į „vatnikus“, bet tai, kad žmogaus nuomonė kažkiek sutampa su putininių propagandininkų, dar nereiškia, jog jis – tos propagandos paveiktas.
O kodėl A. Tapino laidos dalį apie „Kremliaus metodičkas“ pavadinau pseudokontrpropaganda? Nes tai – vidinės propagandos produktas, skirtas jau esantiems propagandoje, tik patvirtinantis jų nuomonę ir ją sutvirtinantis. Ji visiškai neveiksminga kaip kontrpropagandos įrankis, nes nekalba su abejojančiaisiais, keliančiaisiais klausimus, kitaip manančiaisiais, net nebando patraukti tokių žmonių į savo pusę. Rusijoje tokios yra Vladimiro Solovjovo ir panašių propagandininkų programos. Ištraukas iš jų labai mėgsta rusų opozicionieriai ir ukrainiečių kontrpropagandininkai, nes ten transliuojami patys odioziškiausi naratyvai (reikia numesti atominę bombą ant Briuselio, Emmanuelio Macrono žmona – vyras, ar ne laikas užimti Estiją ir pan.). Jose nėra argumentų, tik emocijos, į žiūrovų emocinį atsaką jos ir orientuotos. Karo pradžioje bandžiau žiūrėti, ką Kremliaus propagandininkai kalba, bet tai tiesiog nemalonu. Panašiai nemalonu klausytis ir „Kremliaus metodičkų“, mano nuomone, jose lygiai toks pat agresyvus, emocingas savo teisumo demonstravimas, daug patyčių, neapykantos kalbos – visa tai kelia atmetimo reakciją, net ir sutinkant su esminiais teiginiais.
Tai, ko toks kalbėjimo būdas sąmoningai ar ne siekia – užčiaupti kitaip manančiuosius, pademonstruoti simbolinę galią. Jis irgi prisideda prie viešosios erdvės nususinimo, virtimo agitacijų rinkiniu. Tokia aplinka apakina neleisdama suprasti aplinkinio pasaulio. Gyvenimas sudėtingesnis nei propagandos siūlomas paveikslas, todėl šalia yra kitaip, nebūtinai neteisingai ar prorusiškai, mąstantys žmonės. Deja, atrodo, kad Lietuvoje formuojasi, o gal jau ir susiformavo skirtingos visuomenės, kurios sunkiai begali susikalbėti. Jei „teisingi“ politikai apeliuos tik į „teisingai“ mąstančius rinkėjus, atsiras, kas susirinks likusius. Ir bijau, kad Remigijus Žemaitaitis čia gali būti toli gražu ne pats blogiausias variantas. O kol kas galima džiaugtis vienybės iliuzija viešojoje erdvėje ir vaikyti visus, kurie nežygiuoja koja kojon.
