Turiu omenyje taip vadinamą desovietizacijos komisiją, kurios viso pavadinimo neįmanoma prisiminti (Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija, jei teisingai nukopijavau).
Kodėl nevadinu jos kaip visi? Nes Juozo Krikštaponio, Jono Noreikos ar Kazio Škirpos atminimo įamžinimas klausimų kelia ne dėl sovietmečio, o dėl jų sąsajų (sakykime tiesiai – kolaboravimo) su naciais. Net neabejoju, kad dalis didžiųjų komisijos kūrimo iniciatorių ir stūmikų norėjo „kovoti“ tik su sovietmečio atminimu, bet sąjungininkai to nesuprastų, todėl teko prijungti ir nacių okupacijos laikus.
Aš pats – šios komisijos narys, deleguotas Lietuvos istorijos instituto. Jos veikloje dalyvavau neilgai, tik nuo praeitų metų pabaigos, todėl neteko prisidėti nei formuojant vertinimo kriterijus ir principus, nei priimant labiausiai pagarsėjusius sprendimus. Dalyvavimas komisijos veikloje nepakeitė mano skeptiško požiūrio į jos veiklą, sutikau tapti nariu todėl, kad atstovaučiau kitokiai nuomonei.
Jau buvau pradėjęs rašyti straipsnį apie komisijos veiklą, kai paskutiniame jos posėdyje diskutuojant dėl to, kaip atsakyti į dalies politikų reiškiamą nepasitenkinimą, buvo nutarta atsistatydinti visai komisijai. Aš tokiam sprendimui pritariau, tik ne dėl tų priežasčių, kurias pateikė komisija.
Čia ir surašiau savąsias, tik nekartosiu jau ne kartą minėtų argumentų, tokių kaip visuomenės supriešinimas ar konkretūs blogi sprendimai – svarbu aptarti ir rečiau aptariamus, pažvelgti į galimas jos veiklos pasekmes. Turbūt dalį skaitytojų nuvilsiu, tačiau jokių sensacijų ar vidinių darbo paslapčių galite nesitikėti – nėra ko atskleisti: vyko rutiniškas darbas.
Komisija neatspindi visuomenės ir ekspertų nuomonių įvairovės
Vienintelis pradėjus dirbti mane nustebinęs dalykas buvo ligtolinė vienbalsių sprendimų priėmimo praktika, visiškai neatspindinti skirtingų požiūrių visuomenėje ir ekspertų bendruomenėse. Tai svarbus argumentas prieš komisiją, kuri turėtų atspindėti jei ne visuomenės, tai bent jau ekspertų pozicijų įvairovę.
Aš vienbalsiškumo praktiką nutraukiau – gana dažnai balsuodavau kitaip nei dauguma, nors komisijos sprendimų tai nekeisdavo. Taip buvo, pavyzdžiui, ir dėl raudonos žvaigždės ant obelisko Panerių memoriale. Ir argumentavau panašiai kaip Zigmas Vitkus: reikia palikti sovietinio požiūrio į Holokaustą pavyzdį.
Komisija neveikia kaip ekspertas
Nors komisija ir nuolat pabrėžia, kad jos nariai – ekspertai, tačiau jos užduotis, sakyčiau – antiekspertinė. Mat eksperto tikslas – visų pirma suprasti ir tik tada teikti pasiūlymus. O supratimas reiškia niuansavimus ir begalines išlygas: ekspertui svarbus kontekstas, priežastys, pasekmės, poveikis ir daugybė kitų dedamųjų, todėl jis negali sureikšminti vienintelio kriterijaus (kolaboravo, okupavo ir pan.).
Kolaborantas kolaborantui nelygus, o ir okupacijos vertinimas priklauso nuo konteksto. Jei sovietinė armija išlaisvino išlikusius Lietuvos žydus iš nacistinio košmaro, o ne Lietuvos partizanai ar Armija Krajova – gal Paneriuose kaip tik verta prisiminti ir šį „nepatogų“ momentą, gal ten raudona žvaigždė – kaip tik tinka? Tačiau komisijai buvo skirta savotiško istorinio teismo misija, nors teismuose ekspertai ne priima nuosprendžius, o tik liudija pateikdami argumentus. Paversti ekspertą teisėju reiškia sunaikinti ekspertą.
Komisija skatina tautinį narcisizmą
Žvelgiant giliau ryškėja, kad komisijos tikslai yra prieštaringi. Mat sovietinės ir nacių okupacijų atmintys stiprina skirtingą santykį su praeitimi. Sovietmečio akcentavimas skatina tautocentrinį ir kartu egocentrinį praeities matymą – mūsų akimis sovietmečiu kentėjo visų pirma lietuviai, būtent jų skriaudos ir akcentuojamos.
O nuo nacių lietuviai nukentėjo mažiau ir norint suprasti, kokia tragedija Lietuvoje tuomet įvyko, tai, kad ji buvo gerokai didesnė, nei įvykusi sovietmečiu (kaip tai šventvagiškai skamba daugumos lietuvių ausims!), reikia išeiti už patogaus egocentriško žiūrėjimo tik į savuosius ribų. Pajusti kito, svetimo skausmą, o ne tik atiduoti duoklę formaliomis daugiau sąjungininkams skirtomis politikų kalbomis, – gerokai sudėtingiau.
Ypač kai prie svetimųjų skausmo prisidėjo savieji. Tokios asmenybės kaip Krikštaponis, kovojęs prieš sovietinius okupantus, bet tarnavęs nacistiniams ir dalyvavęs šimtų, jei ne tūkstančių žydų ir karo belaisvių žudynėse Baltarusijoje (su įrodymais galima susipažinti moksliniame straipsnyje), tą etnocentrinį praeities vaizdą laužo. Todėl nacių okupacija lietuviškam narcizui nepatogi, taigi, jos geriau neakcentuoti. Komisija, deja, buvo suformuota taip, kad eitų tuo lengvu ir visiems patogiu antisovietiniu keliu.
Komisija nekeičia santykio su nacių okupacija
Dėl narcisizmo žmonės tiesiog nesupranta, kodėl paminklas partizanų vadui Krikštaponiui yra problema, dėl jo ir raginančių jį pašalinti yra daug mažiau, nei kalbančių apie Salomėjos Nėries nuodėmes. Nesupranta, nes nacių okupacija iki šiol Lietuvos visuomenei nesvarbi ar netgi vertinama gana teigiamai. O ir su lietuvių dalyvavimo Holokauste pripažinimu yra daug daugiau problemų, nei su sovietmečio kolaborantų vertinimu.
Nėries gynėjai juk neneigia, kad ji rašė propagandines eiles ir dalyvavo įteisinant aneksiją. O jau tiesiogiai sovietinėse represijose dalyvavę gynybos nesusilaukia. Kas kita – nacių talkininkai: jų dalyvavimas žudynėse ir net kolaboravimo faktai dažnai yra įnirtingai neigiami akcentuojant nuopelnus tautai.
Dėl narcisizmo žmonės tiesiog nesupranta, kodėl paminklas partizanų vadui Krikštaponiui yra problema, dėl jo ir raginančių jį pašalinti yra daug mažiau, nei kalbančių apie Salomėjos Nėries nuodėmes.
Jei lyginsime okupacijų vertinimo pokytį nuo 1990 iki dabar, tai sovietmečio vertinimas pasikeitė daug labiau nei nacių okupacijos. Tik Holokausto klausimu matosi šioks toks pokytis, visas kitas kolaboravimas su naciais net nepastebimas, kolaboravimu dažnai nė nelaikomas.
Tai rodo, kad būtent nacių okupacijos laikotarpio atmintis reikalauja daugiau darbo nei sovietmečio, tokia kryptis galėtų pateisinti komisijos darbą. Tačiau ir viešojoje erdvėje įsitvirtinęs jos įvardijimas „desovietizacijos“, ir veikla, nukreipta daugiausia į sovietmetį, tokias viltis palieka bergždžias.
Sovietmečio pasmerkimų ir baisumo akcentavimų ir taip pilna viešoji erdvė, apie juos negirdėjusių Lietuvoje tikrai nėra. Komisijos veikla tik papildo tokį foną, jis nedings be jos veiklos. Užtat sovietmečio akcentavimas nustumia nacių okupacijos laikų istorijos problemas kažkur į istorinės sąmonės gilumos pelkę ir tik kartais joje suburbuliavusios iškyla nuodingos dujos – koks eilinis skandalas, kai paaiškėja, kad kuris nors antisovietinio pasipriešinimo dalyvis galbūt dalyvavo ir Holokauste.
Komisijos veiklos rezultatai nesvarbūs
Kitas faktorius, verčiantis neigiamai vertinti komisijos veiklą, yra jos veiklos rezultatai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie visai nemaži: pervadintos gatvės, pašalinti paminklai, perkeltos sovietinių karių kapinės (nors šiuo atveju nesuprantu, kodėl didžiuojamasi barbarybe) – desovietizacija vyksta.
Vis tik daugelis savivaldybių į ją nesikreipia ar sprendimų nevykdo. O paminklo Krikštaponiui atvejis kaip tik liudija prieš komisiją, nes sprendimą paminklą pašalinti teismas palaikė nepagrįstu ir jis stovi iki šiol.
Taigi, komisija nepadėjo ir jau vien tai rodo, kad viešosios erdvės „valymo“ sistema neveikia. O neveikia ji tada, kai visuomenė nenori pakeitimų. Nenori ji naikinti Salomėjos Nėries gatvių, nors pasiusk. Kaip ten Rusijoje sakoma, kai valdžia nepatenkinta „liaudies“ nuomone – neteisingi žmonės papuolė.
O neveikia ji tada, kai visuomenė nenori pakeitimų. Nenori ji naikinti Salomėjos Nėries gatvių, nors pasiusk.
Svarbesnis kitas klausimas: ką keičia kokios nors raudonos žvaigždės nukrapštymas nuo paminklo, ji ką, radiaciją skleidė? Kodėl Estijoje niekas nekapoja sovietinių herbų ir simbolių nuo stalininių kultūros namų fasadų, estai ką, sovietizuoti? Mūsų žmonės tokie neatsparūs sovietinei propagandai, kad vien tai, jog kažkuriame miestelyje yra sovietinių karių kapinės, paverčia juos Putino gerbėjais?
Nekalbu jau apie rašytojų atminties įamžinimą: savaime jie sovietinės santvarkos nepropaguoja, būtent tokie sprendimai Nėrį, kurios didžioji kūrybos dalis (o Petro Cvirkos – ir beveik visa) parašyta ir paskelbta tarpukariu, susieja išimtinai su sovietmečiu, kuriame jie pagyveno vos po kelerius metus.
Teoriškai komisijos veiklos rezultatas turėtų būti požiūrio į okupacijas kaita. Požiūris į sovietmetį ir be to kritiškas, bandymai kovoti su neišvengiama tuomet gyvenusiųjų nepolitine nostalgija – absurdiški, o likusių įtikinti turbūt neįmanoma. Simbolių pašalinimas savaime nieko nekeičia, ir paminklo Krikštaponiui pašalinimas nepakeistų nacizmo vertinimo.
Komisija nesikalba
Tai ką daryti, taip ir palikti paminklą žudikui? Mano nuomone, vienintelė išeitis – kalbėtis su žmonėmis. Važiuoti į vietoves, kuriose įamžinti abejotini veikėjai, diskutuoti su vietos gyventojais, išklausyti jų nuomonių, pateikti faktus, paaiškinti, kodėl istorikai mano taip, pateikti įvairių nuomonių ir jų argumentus. Ne nuleisti iš viršaus nurodymus, kuriems vietiniai priešinsis kaip įmanydami, o jei vykdys – tik todėl, kad buvo priversti, o ne supratę, kas negerai.
Tai ką daryti, taip ir palikti paminklą žudikui? Mano nuomone, vienintelė išeitis – kalbėtis su žmonėmis.
Taip, kalbėjimosi, diskusijų kelias – negreitas, taip, jis negarantuoja sėkmės, bet tai demokratijos ir pasitikėjo žmonėmis kelias. Ir jei žmonėms svarbūs ir tinkami atrodo Melioratorių ar net Kolūkiečių gatvių pavadinimai, tai kodėl jų nepalikus?
Tačiau komisija sukurta veikti buldozerio principu – jos veiklos modelis nukreiptas į draudimus, o ne kalbėjimąsi su visuomene. Diskusijos vyko tik jos viduje, visuomenė jų nematė, sužinodavo tik striukai pagrįstą komisijos išvadą.
Komisija nedemokratiška
Komisijos gynėjai argumentuoja, kad savivaldybės ir anksčiau galėjo šalinti „netinkamus“ įamžinimus, tačiau tai darė mažuma, todėl būtina ryžtingesnė instancija. Tačiau savivaldybės juk ne šiaip vengia priimti sprendimus dėl pervadinimų, o todėl, kad žino gyventojų nuomones ir nenori prarasti rinkėjų balsų.
Taip ir veikia demokratija, todėl ir atsižvelgiama į žmonių nuomonę. Jei daugumą Ukmergės gyventojų piktintų paminklas žydšaudžiui mieste, jo jau seniai nebūtų. Jei jis stovi, tai arba žmonės nežino Krikštaponio nusikaltimų karo metais, arba netiki mokslininkų argumentais, arba, dar blogiau, jiems svetimųjų žudymas nesvarbus palyginus su nuopelnais saviškiams. Paminklas – tik simptomas, o ne liga ir jo pašalinimas priežasties nepanaikins.
Komisija – nepasitikėjimo visuomene instrumentas
Komisijos suformavimas rodo, kad visuomene nepasitikima, kad siekiama kiek įmanoma labiau apriboti žmonių dalyvavimo priimant sprendimus galimybę. Kai 2022 m. pakilo „netinkamų“ viešųjų atminimo ženklų naikinimo banga, politikai labai daug kalbėjo apie tai, kaip jie klauso visuomenės, bendruomenių nuomonės, kokia ji svarbi.
Tačiau greitai pasirodė, kad visuomenė, net ir veikiama netoli prasidėjusio karo keliamo streso, baimės ir pykčio, visai nenori vieningai atsisakyti visų „ideologinių“ skulptūrų, ne visada sutinka su politikų ir pačių radikaliausių desovietizatorių nuomonėmis. Pasirodė, kad demokratinės procedūros, kai atsiklausiama žmonių nuomonės, nenaudingos.
Komisija nugalina visuomenę
Todėl nekeista, kad sukurta komisija tapo žmonių nugalinimo instrumentu: nesvarbu, ką mano Vyčio (buv. Nėries) gimnazijos bendruomenė, svarbus tik komisijos sprendimas. Nesvarbu, kad šiauliečiai ar klaipėdiečiai nori palikti gatvių pavadinimus – komisija žino geriau.
Tokia nuleidimo iš viršaus tendencija atrodo itin grėsminga, nes stiprina kaip tik Rusijoje vyraujantį požiūrį, jog kažkas (tėvelis caras, išsilavinę inteligentai, tie „teisingi“ politikai, kurie veda vieninteliu „teisingu“ keliu) žino geriau. Tai stiprina žmonių bejėgiškumo jausmą, susvetimėjimą su tais, kurie nurodinėja. Ir su valstybe.
Nesvarbu, kad šiauliečiai ar klaipėdiečiai nori palikti gatvių pavadinimus – komisija žino geriau.
Taip buvo sovietmečiu, kai žmonės nepasitikėjo jokiais valdančiųjų sprendimais, nes negalėjo daryti jiems jokios įtakos. Tuometinėje Lietuvoje klaidžiojo posakis (atsiprašau už leksiką, bet žodžių iš dainos neišmesi): „mažas, durns ir dar apšikts“. Jis puikiai atspindi „mažojo žmogaus“ savijautą: jį laiko kvailu, negalinčiu nuspręsti, jis ir jaučiasi apdergtas tų, kurie mano esantys protingesni tik todėl, kad turi galią, kuriai žmogus negali pasipriešinti.
Todėl visai nekeista, kad ir posovietinėje Lietuvoje elitų arogancijos ir žmonių nuomonės nepaisymo sukelta frustracija išsilieja į balsavimus už odiozinius politikus. Manau, labai dažnai pãčios Nėries, Cvirkos, Krikštaponio asmenybės diskusijose nėra svarbios, tai tik erzinantys priminimai, patvirtinantys žmonėms, jog jų nuomonės neklausoma, į juos žiūrima iš aukšto. Ar ne laikas mūsų elitui pradėti labiau pasitikėti bendrapiliečiais?
Komisija leidžia nusimesti atsakomybę
Komisijos atsistatydinimo motyvuose pabrėžiama, kad apklausus savivaldybes vos penktadalis norėtų perimti komisijos funkcijas, o daugiau nė pusė to nenorėtų. Man tai – ryškus argumentas prieš komisiją: jos veikla leidžia nusimesti atsakomybę ir galvos skausmą visiems politikams, bene tam ji ir buvo sugalvota. Komisiją sukūrusio Seimo daugumai daug patogiau žarstyti žarijas svetimomis rankomis, o paskui nustebus klapsėti blakstienomis – ne mes nusprendėme.
Tiesiog veidmainiškai atrodo Vilniaus meras konservatorius Valdas Benkunskas, dabar demonstruojantis nenorą nugriauti paminklą Nėriai. Kurgi ne – kaip tik konservatoriai buvo didžiausi paminklų griovimo entuziastai. Tačiau iškilo problema: kaip rodo visuomenės apklausos, didžioji visuomenės (rinkėjų!) dalis yra prieš Nėries įamžinimo panaikinimą. Todėl dabar daug naudingiau vaizduoti niekuo dėtus, nusiplauti rankas teigiant, kad savivaldybė nieko negali padaryti, nes toks komisijos sprendimas.
Kitos savivaldybės irgi reikia nereikia skuba siųsti užklausas, nors niekas nedraudžia joms pačioms priimti sprendimų dėl paminklų ir gatvių pavadinimų. Ė ne, brangūs politikai, jūsų darbas ir yra priimti sprendimus ir už juos prisiimti atsakomybę, o ne permesti ją kitiems.
Dar labiau stebina Panerių memorialą valdančio Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kreipimasis dėl užrašų ir simbolių ant įvairių paminklų memoriale. Negi ten dirbantys istorikai negali nuspręsti, kas dera, o kas – ne? Tuo labiau, kad muziejų eksponatams draudimas propaguoti totalitarinius simbolius netaikomas.
Tiesiog veidmainiškai atrodo Vilniaus meras konservatorius Valdas Benkunskas, dabar demonstruojantis nenorą nugriauti paminklą Nėriai. Kurgi ne – kaip tik konservatoriai buvo didžiausi paminklų griovimo entuziastai.
Tačiau galiu suprasti ir kodėl kreiptasi į komisiją. Muziejui tiesiog paprasčiau nelaukti nepatenkintų piliečių (o jų visada atsiranda) skundų, kentėti kaltinimus nepatriotiškumu ir patikrinimus, o gauti nurodymą ir jį operatyviai įvykdyti. Banalaus konformizmo triumfas.
Beje, net ir komisijos nariams sukurta galimybė nusimesti atsakomybę, nes komisija tik teikia savo išvadą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniam direktoriui, o jau jis priima sprendimą. Šis gali skirtis nuo siūlomo išvadoje ir taip jau ne kartą yra buvę.
Bet ir generalinis direktorius lyg ne visai atsakingas – juk išvadą teikia komisija, viešumoje dažniausiai linksniuojama ji. Taigi, sukurta ideali atsakomybės nusimetimo schema, kai atsakingų tiesiog nelieka. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą Lietuvos biurokratijos istorijoje.
Komisija suprimityvina praeitį
Ir dar vienas dalykas iš svarbių, bet retai teprisimenamų: komisijos veikla sukuria visuomenėje įspūdį, kad įmanomas vienas sprendimas ir vienas praeities veikėjų įvertinimas. Kartais jis iš tiesų įmanomas, kai tai susiję su tiesioginiu dalyvavimu žmonių žudynėse. Todėl Krikštaponio atvejis taip piktina istorikus (ir mane) – duomenų apie jo dalyvavimą „baudžiamosiose akcijose“ pakanka.
Bet kai pradedame spręsti apie asmenų, kurie tiesiogiai žmonių nežudė ir tokių dokumentų nepasirašinėjo, kaltę, viena nuomonė dažnai neįmanoma. Nėris ir toliau kels įvairiausių vertinimų, nes jos neįmanoma sukišti į tą kolaboravimo lentynėlę. Ir tai gerai, taip ir turi būti. Nes bendras vertinimas reiškia mitologizaciją, heroizaciją, o tai yra apie propagandą, bet ne apie tikrovę.
Bėgant laikui šių žmonių ir jų poelgių aktualumas mažės. Pavyzdžiui, 2006 m. Kėdainiuose pastatytas paminklas Jonušui Radvilai ir Kėdainių unijai, nors jis išdavė savo valstybę (Abiejų Tautų Respubliką) ir kolaboravo su okupantais švedais. Ir uniją galima palyginti su stojimo į SSRS deklaracija, kurią visi dabar taip akcentuoja. O argumentus, kuriais Radvila teisinamas, visai galima pritaikyti ir „saulės vežėjams“. Tik kas tą uniją bežino?
***
Turbūt mano požiūris atrodo naivus: diskusijos, pagarba kitaip manantiems, nuomonių įvairovė – nėra laiko, juk priešas už vartų, reikia gintis ir vienytis, o ne bandyti suprasti tuos, kurie išdavė. Pritariu ir Pauliaus Gritėno nuomonei, kad žmonės nori būti apgauti – mūsų smegenys linkusios tingėti, gilinimasis į niuansus vargina daug labiau nei aiškūs atsakymai ir ryškus priešas.
Bet man vis tiek atrodo, kad demokratiškų visuomenių stiprybė ir yra įvairovės (taip pat ir požiūrio į praeitį) priėmimas bei skatinimas. Todėl komisijos veikla, tarnaujanti viešosios erdvės sterilizacijai, silpnina visuomenės imunitetą, tarnauja ir priešiškai propagandai. Geriau netobulos diskusijos ir „neteisingi“ įamžinimai nei mirtina vienybė.
