Turiu omenyje ne Kremliaus propagandos įtaką ar jo naratyvų sklaidą, apie ką dabar kalbama daugiausiai. Neatrodo, kad ji Lietuvoje būtų labai efektyvi: už Eduardą Vaitkų prezidento rinkimuose balsavo tik 7 proc. rinkėjų, atvirai prorusiškas idėjas kol kas platina tik politiniai marginalai. Žinoma, šias tendencijas reikia stebėti, aiškintis tokių idėjų plitimo priežastis ir keisti jas, tačiau ne jos kelia didžiausią grėsmę Lietuvai.
Jau ilgą laiką Lietuvoje daug dėmesio ir jėgų skiriama visuomenės atsparumo priešiškai propagandai stiprinimui, nuolat teigiama, kad tam būtina ugdyti žmonių kritinį mąstymą. Vis tik pažvelgus į tai, kas daroma, matosi, jog dažniausiai ugdomas ne kritinis mąstymas, o kritiškas požiūris į priešišką propagandą ir gebėjimas ją aptikti. Tačiau tai nėra kritinis mąstymas, o tiesiog savos propagandos stiprinimas. Mat kritinis mąstymas reiškia kritišką požiūrį į visą informaciją, taip pat ir į savųjų teikiamą, gebėjimą nesutikti su bendraminčių teiginiais, kritikuoti sąjungininkus.
Vis labiau viešojoje erdvėje plintantys begaliniai vienybės reikalavimai, bet kokių kitokių nuomonių laikymas priešiškomis ar kenksmingomis, etikečių klijavimai, sudėtingų dalykų supaprastinimai irgi rodo kaip tik kritinio mąstymo stoką. Ir liudija vis labiau įsigalint propagandinį mąstymą. Būtent jo plitimas šiuo metu Lietuvoje ir kelia didesnę grėsmę už Kremliaus propagandą, nes daro daug didesnę žalą visuomene, nei ji.
Ironiška (bet neišvengiama) tai, kad propagandinį mąstymą augina mūsų pačių propaganda ir agitacija, kuri formuojasi kovojant su Kremliaus naratyvais ir įtakomis. Jai atsirasti nereikia jokios specialios valstybės politikos – didėjant grėsmėms visuomenė natūraliai ruošiasi gynybai, stiprina savo „imunitetą“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokia sava propaganda – nieko blogo, atvirkščiai: ji lyg ir būtina kovai su priešiškomis įtakomis. Jei ji ir neatrodo stiprinanti kritinio mąstymo, tai bent jau – silpninanti Rusijos įtaką.
Tuo labiau, kad Lietuvoje veikia ne tokia propaganda, kokią dažniausiai įsivaizduojame išgirdus šį žodį: centralizuotai formuojamais tikslais, kryptimis ir parenkamomis priemonėmis, organizuotai skleidžiama (dažniausiai nedemokratinės) valstybės propagandistų, visiškai dominuojanti viešumoje, kai „iš viršaus“ nuleidžiama, ką ir kaip vertinti, apie ką kalbėti galima, o kokias temas reikia nutylėti. Neegzistuoja Lietuvoje ir tokios svarbios klasikinėse propagandose valstybinė cenzūra ir bausmės nukrypėliams.
Visokie Rusijos rašymai iš mažosios raidės ar vadinimai „Maskovija“ nelabai kuo skiriasi nuo Rusijos propagandistų mėgstamo Ukrainos įvardijimo „valstybe 404“, suprask, neegzistuojančia. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip mūsų „demokratinė“ propaganda nesiskiria nuo Kremliaus diktatūrinės.
Niekur nedingo ir įvairūs požiūriai į tuos pačius klausimus, vyksta diskusijos. Tačiau tokia padėtis neturėtų apgauti. Viešojoje erdvėje įsigalėjus propagandai visai nebūtinai įsivyrauja prievarta ar akivaizdžiai matomos represijos. Nereikia ir valstybės ar kitokios struktūros užsakymo. Viešosios erdvės dalyviai tiesiog žino, kaip reikia kalbėti, kokius vertinimus geriau pateikti, o apie ką geriau patylėti. Žino, nes jau gyvena propagandoje ir yra persiėmę jos taisyklėmis. Vieni to net nejaučia, kiti prisitaiko, treti tiesiog naudojasi, atsiranda ir besipriešinančių.
Galime pasidžiaugti, kad propaganda didina atsparumą (nors, kaip pamatysime, taip pat ir silpnina). Tik štai bėda – pagirtini tikslai nepanaikina būdo, kuriuo ji tai daro: propagandos apimtas žmogus tampa neimlus bet kokioms idėjoms, kurios neatitinka jį užvaldžiusios propagandos. Tos idėjos visai nebūtinai turi būti priešiškos – užtenka vien to, kad jos tiesiog netelpa į propagandos sukurtą pasaulio vaizdą (jei norite – matricą).
Taip pat labai retai prisimenama, kad propaganda paveikia visas visuomenes vienodai nepaisant jų politinių santvarkų ir skelbiamų tikslų. Tai yra, demokratinės, antitotalitarinės propagandos rezultatai yra tokie pat, kaip ir diktatūrinės ar totalitarinės. Turiu omenyje ne tai, ką skelbia propagandos (ideologija, idėjos apie valstybės didybę, proletariato diktatūrą ar privalomą inkliuzyvumą), o būtent visuomenės pokyčius.
Todėl sutelksiu dėmesį į tai, kaip funkcionuoja propagandinis spaudimas ir kokie svarbiausi (toli gražu ne visi) jo poveikio visuomenei rezultatai. Pabrėžiu, kad išskyriau neraminančias tendencijas, susijusias su kai kuriomis temomis, o ne viską, apie ką diskutuojama viešojoje erdvėje. Taip pat neliesiu socialinių tinklų – uždarydami žmones į bendraminčių burbulus jie kaip tik naikina diskusinę viešąją erdvę, taigi, jai nepriskirtini. Ją iki šiol labiau formuoja tradicinė žiniasklaida ir didieji naujienų portalai.
Viena pasekmių – propagandinio mąstymo įsigalėjimas. Taip iki galo nesusiformavusią klasikinę diskusijų viešąją erdvę Lietuvoje išstumia agitacinė viešoji erdvė, kai nesvarbūs argumentai, o tik propaganda ir agitacija – nenuilstantis vienintelės teisingos (žinoma, savo) nuomonės skleidimas ir palaikymas be jokių išlygų ar nuolaidų, lydimas nuolatinio priešų paieškos ir demaskavimų.
Ryškiausiai matomas ir vis dažniau aptariamas rezultatas – pasaulio padalijimas į juoda ir balta nepaliekant jokių pustonių. Kaip gali būti kitaip, jei nuolat akcentuojamas priešiškos propagandos poveikis ir ieškoma jos agentų Lietuvoje. „Kas ne su mumis, tas prieš mus“ – bolševikų po revoliucijos mėgtas šūkis puikiai atspindi bet kokios propagandos esmę. Mūsų agitatoriai dažniausiai atvirai taip dar nekalba, bet tokia yra propagandos logika, reikalaujanti pasirinkti arba-arba.
Todėl vyksta visuomenės poliarizacija, jei naudosime Ainės Ramonaitės išpopuliarintą terminą. Vis labiau įsigalintį tokį mąstymą liudija ir neraminanti situacija viešojoje erdvėje (jau nekalbu apie socialinius tinklus): net tradicinėje žiniasklaidoje daugėja kalbėjimo patriotiniu unisonu, tiesmukos agitacijos, kai tiesiog nurodoma, kaip galvoti ir kalbėti yra teisinga, ką reikia smerkti, o kam – pritarti, diegiamas teisumo jausmas ir neapykanta priešininkams/priešams.
Natūralu, kad propaganda itin išryškėja kalbai pasisukus apie Rusiją. Ji yra blogis, todėl ir jos kultūra yra blogio įrankis, taigi – ir su Rusijos (rusų) kultūra reikia kovoti. Viskas labai logiška – propaganda apskritai mėgsta „logiką“: esamomis aplinkybėmis egzistuoja vienintelis logiškas žingsnis ir neįmanomas joks kitas. Ir... ta „logika“ neturi nieko bendro su tikrove.
Štai žiniasklaidoje plačiai ir nekritiškai nušviečiami neadekvatūs muzikologės Linos Navickaitės-Martinelli pasipiktinimai rusų atlikėjų koncertais Lietuvoje. Neadekvatūs, nes jos pasipiktinimą kelia tik tai, kad jie – rusai. Lietuvoje dar lyg neįvesta diskriminacija pagal tautybę ar pilietybę, Konstitucija tai aiškiai draudžia, tačiau agitatoriams atrodo kitaip. Visokie Rusijos rašymai iš mažosios raidės ar vadinimai „Maskovija“ nelabai kuo skiriasi nuo Rusijos propagandistų mėgstamo Ukrainos įvardijimo „valstybe 404“, suprask, neegzistuojančia. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip mūsų „demokratinė“ propaganda nesiskiria nuo Kremliaus diktatūrinės.
Toks mąstymas nelieka vien idėjų lygmenyje, jis veikia visiškai konkrečius sprendimus. Prieš kelis mėnesius paaiškėjo, kad iš Kaliningrado srities į Lietuvą nuo kariuomenės bėgančius rusus mūsų pasieniečiai grąžina Rusijai. Bent kiek sekantiems karą Ukrainoje jau seniai žinoma, kad Rusijoje šauktiniai yra visokiausiais būdais „raginami“ sudaryti kontraktą su armija (jį sudarę iš karto siunčiami į frontą). O „raginimų“ būna labai įvairių: nuo įkalbinėjimų iki grasinimų, psichologinio smurto ir tiesiog fizinių kankinimų. Toks verbavimas – svarbus šaltinis, leidžiantis Rusijai išlaikyti nemažėjančią savo armiją Ukrainoje nepaisant didžiulių nuostolių ir taip palaikyti nuolatinį puolimų tempą be mobilizacijos, kurios Putinas akivaizdžiai vengia.
Ir Lietuva, pasirodo, palaiko tokias diktatoriaus pastangas. Juk grąžinimai reiškia, kad tie, kurie galvojo apie pabėgimą, tokių planų atsisakė. Beje, įmanoma, kad grąžintieji pasmerkiami bausmėms ar net kankinimams – juk pabėgę į priešo šalį išdavė tėvynę. Ar sukėlė toks Lietuvos valdininkų moralinis aklumas Ukrainą palaikančiųjų pasipiktinimą? Neteko girdėti, kiek suprantu, ši politika tęsiama iki šiol.
Žiūrint iš sveiko proto pozicijų, remti Ukrainą ir Rusijos opozicionierius, bet kartu grąžinti Rusijai nuo karo bėgančius (tai daryti, beje, ragina opozicionieriai) ir taip karinę jos galią silpninančius žmones atrodo kvaila, o iš moralės – dviveidiška. Tokio iracionalaus elgesio ir moralinio kurtumo priežastis – propaganda. Jos platinamas ruso kaip neišvengiamai blogo vaizdinys ir lemia tai, kad jiems netaikomi įprasti standartai. Ir sveikas protas šiuo atveju negalioja, nes veikia propagandos logika. Kitaip tariant, tiesiog vyksta priešų – rusų – nužmoginimas. Tam tarnauja ir dažnokai viešojoje erdvėje vartojami „maskoliai“, „ruskeliai“, „ruskiai“ ir visokie kitokie panieką skatinantys epitetai. Ar jie, mūsų propagandistų nuomone, stiprina Lietuvos gyventojų atsparumą? Esu linkęs tuo abejoti, bet tautinę neapykantą tai neabejotinai kursto.
Kaip turi jaustis Lietuvoje gyvenantys ir valstybei lojalūs rusai, galiu tik įsivaizduoti. Tačiau tokios propagandos rezultatai jau ryškėja: niekada prorusiškų radikalų į savivaldybės tarybą nerinkęs Visaginas paskutiniuose prezidento rinkimuose palinko Vaitkaus pusėn.
Ir, tiesą sakant, aš taip balsuojančius visaginiečius suprantu. Kai tave dėl tautybės laiko jei ne priešu, tai įtartinu ir nepatikimu, tavo tautybę nuolat įžeidinėja viešai, tai negali nesukelti atsakomosios reakcijos.
Žmonės tiesiog pradeda ieškoti politikų, kurie teigia juos ginantys. Ir štai čia atsiranda putininius naratyvus apie rusų persekiojimą fašistinėse Baltijos šalyse kartojantys influenceriai bei politikai. Tik jie atrodo ginantys paprasčiausią tautinę savigarbą. Tai gali paskatinti ir visai Putino nemėgusius Lietuvos piliečius rusus keisti pažiūras. Taip putiniški naratyvai pamažu gali įsigalėti tokių įžeistų žmonių sąmonėje. O tai savo ruožtu dar labiau padidina lietuvių priešiškumą (balsuoja už atvirai palaikančius Putiną!), kuris savo ruožtu didina rusų atsiribojimą – ydingas ratas užsisuka, susipriešinimas ir poliarizacija didėja. Taip buvusi gana lojali rusų tautinė mažuma gali tapti mažiau lojali.
Kaip esant tokioms jautrioms sąlygoms elgiasi visuomeninis transliuotojas? Paskelbia Visagine nebegyvenančio ir net senokai nebuvusio žmogaus atsiminimus iš sovietmečio ir nepriklausomybės atkūrimo laikų apie tuometinį rusų priešiškumą lietuviams šiame mieste. Straipsnis – ne interviu, todėl lyg ir turėtų atitikti žurnalistikos standartus. Tačiau jame perpasakojama tik viena nuomonė ir vienos pusės argumentai. Man, kaip istorikui, šie atsiminimai – įdomus šaltinis. Kaip ir kiekvienuose atsiminimuose, juose esama prieštaravimų, pvz., jei buvo toks didelis tautinis priešiškumas, kodėl įrangos kuriamai lietuviškai mokyklai ieškota atominėje elektrinėje – juk joje dirbo beveik vien rusai?
Taip pat skaitykite
Jokiu būdu nekaltinu atsimenančio žmogaus ir neteigiu, kad jis melavo – visi žmonės prisimena subjektyviai ir netiksliai. Dar daugiau, manau, kad papasakoti įvykiai iš tiesų vyko – sovietmečiu iš SSRS atvykę žmonės dažnai iš tiesų jausdavosi šeimininkais, o nepriklausomybės atkūrimo laiku tautinės įtampos ir net neapykanta rytų Lietuvoje iš tiesų buvo didelės.
Bet kur detalesnis žvilgsnis į vėlesnius dešimtmečius? Kodėl pasakojami tik antilietuviški veiksmai, argi nebuvo kitokių? Jei toks didžiulis rusų priešiškumas lietuviams, kaip atsimenančioji gavo Visagino miesto, kuriame dauguma gyventojų – rusakalbiai (lietuvių – apie ketvirtį), garbės pilietės vardą? Kodėl vis tik šiame mieste nerinkti radikalai, kitaip nei Klaipėdoje? Kodėl žurnalistė nepasivargino sužinoti rusų visaginiečių nuomonę? Kodėl nepabandyta pasigilinti į Visagine vykstančius procesus, pakalbinti įvairių sričių ekspertus? Kur bent minimali analitika? Turime tik tautines įtampas (jei ne neapykantą) kurstantį straipsnį, kurio pavadinimas tiesiog propagandistiškai baugina skaitytojus: Praleidome laiką čia gerinti santykius“. Tai ką daryti, vykdyti A. Ramanausko pasiūlymus ar iškasti aplink miestą griovį ir prileisti į jį krokodilų?
Beje, šis straipsnis pademonstruoja, kad kurstyti įtarumą, nepasitikėjimą, uždarumą, nepakantumą, neapykantą ir ksenofobiją galima ne tik žemaitaitiškai grubiai, bet ir subtiliau, be įžeidinėjimų. Ir tai – gerokai efektyvesnis kelias, nes neatstumia žmonių, kuriems įžeidinėjimai nepriimtini. Tikiu, kad žurnalistė sąmoningai to nesiekė, bet taip veikia propaganda.
Aptariamas straipsnis visiškai neatitinka žurnalistikos standartų, tačiau yra puikus propagandos pavyzdys. Pasakojami patirti nemalonūs dalykai, keliantys skaitytojo pasipiktinimą, pasakoja moteris, kurią lengviau užjausti, dar ir mokytoja, mokyklos direktorė – autoritetą turintis žmogus, tai didina pasitikėjimą pasakojimu. Ir taip straipsnis tampa efektyvia agitacijos priemone: keliant baimę iš tiesų stiprinamas lietuvių susitelkimas. Tik štai problema: Lietuvoje gyvena ne tik lietuviai, ir būtent dominuojančios tautos atsakomybė yra neleisti stiprėti tautinei nesantaikai. O tai ypač svarbu gyvenant tokioje įtemptoje situacijoje.
Dar daugiau, toks požiūris išstumia nelietuvių kilmės Lietuvos gyventojus iš tradicinės žiniasklaidos: kokiam rusui bus malonu klausytis apie „ruskius“, būtinybę uždrausti rusų kultūrą ir panašiai? Ar tradicinė žiniasklaida apskritai gilinasi į tautinių mažumų problemas, ar joje atsispindi sunkumai, kilę rusakalbiams po 2022-ųjų? Kas daroma siekiant išlaikyti rusakalbius skaitytojus?
Abejoju, kad Lietuvos viešojoje erdvėje mėgstami propagandiniai pasiglostymai apie tai, kokie rusakalbiai patriotiški, save laikantys lietuviais, pasiekia ir paveikia didžiąją mūsų mažumų dalį, kitaip nei propaganda apie nelojalius, prarastus rusus.
Tekstai ir laidos, atvirai aptariantys skausmingas temas, turėtų didesnį poveikį, gal net kai kurie nekenčiantys valdžios truputį pakeistų savo pažiūras. Bet svarbiausia, kad ta tylinti dauguma išgirstų apie savo problemas tradicinėje žiniasklaidoje, o ne visokiuose prorusiškuose informaciniuose kanaluose, auginančiuose tik neapykantą. Kartu tokie tekstai mažintų propagandinį susiskaldymą visuomenėje, nes leistų ir lietuviams vietoj svetimų Jų pamatyti įvairius žmones, turinčius, žiūrėk, visai pagrįstų nusiskundimų ir nepasitenkinimų. Patys rusakalbiai tiesiog nedrįsta kelti bent kiek aštresnių klausimų dėl mūsų propagandos spaudimo – juos labai lengva apkaltinti nelojalumu ir kitomis nuodėmėmis.
Tas pats galioja ne tik tautinėms mažumoms, bet ir kitoms mažiau girdimoms visuomenės grupėms. Jei jie negirdi savo balso tradicinėje žiniasklaidoje, gali lengvai susirasti apie nutylimas problemas kalbančius blogerius ir politikus, tik nereikia nustebti, jei tai bus putininių naratyvų pasakotojai ar Remigijaus Žemaitaičio tipo populistai. O tradiciniams politikams sudėtinga siūlyti labiau niuansuotą vaizdą ir naratyvus, kurie atsižvelgtų ir į įvairių mažumų interesus: mažumų gali nesuvilioti, o dalis savųjų nusisuks.
Deja, kai propaganda jau iš anksto yra nurašiusi visus, kurie mano bent kiek kitaip, nei „reikia“, tai reiškia, kad kova jau pralaimėta – patarčiau įsiklausyti į Ramonaitės ne kartą pateiktus duomenis, jog „Vilniaus burbulas“, kaip tik ir formuojantis mūsų propagandą, yra labai mažas. Taigi, jei ir toliau tęsis tas pats išankstinis visų kitaip manančių nurašymas, mūsų propaganda tiesiog pralaimės, nereikės jokio Rusijos įsikišimo.
Jau įsivaizduoju dalies skaitytojų mintis: ne veltui šis straipsnis pasirodė tokiu metu, Klumbys prisidėjo prie LRT diskreditacijos, irgi pritaria politikų norui kontroliuoti visuomeninį transliuotoją – aišku, kad „raudonas“, o dar ir rusų kultūrą gina – išvis vatnikas kažkoks. Nuosaikiausi pasakys, kad straipsnis pasirodė netinkamu laiku, kai puolama LRT. Tik kad to tinkamo laiko nebūna niekada.
Tačiau dabar susiklosčiusioje spaudimo LRT situacijoje turiu pabrėžti, kad bet kokių politikų bandymai kištis į visuomeninio transliuotojo veiklą, riboti žurnalistų veikimo laisvę dar niekada prie gero neprivedė ir yra tiesiog kenksmingi. Bet ir tokie bandymai negali būti indulgencija, neleidžiančia kritikuoti žurnalistų darbo trūkumų – be kritikos neįmanomas vystymasis.
Daugiau argumentų, kodėl aš – ne priešas, nerašau, nes bandymai argumentuoti, paaiškinti propagandinio mąstymo apimtam žmogui – neveiksmingi: kitokia nuomonė automatiškai atmetama, jos autoriui priskiriamos visos priešo savybės. Kai kurie gal net neperskaitė straipsnio iki šios vietos, nes iš karto pajuto, kad tai „priešiška rašliava“. Propaganda, vienijanti žmones per pasaulio padalijimą į juoda ir balta, itin lengvai gamina priešus – užtenka visai nedaug atsitraukti nuo propagandinio pasakojimo ir jau pakvimpa kaltinimais. Dalis tai patiriančių reaguoja atsakomuoju priešiškumu ir griebiasi atitinkamų idėjų.
Dar grėsmingesnė propaganda tampa, prie mes-jie padalijimo prisideda patriotizmas. Tačiau apie tai – kitą kartą.
