Praeitame straipsnyje aptariau geriausiai matomą propagandos poveikį visuomenei – jos suskaldymą, poliarizaciją. Tačiau norint įsigilinti į šią temą būtina aptarti vieną esminių bet kurios propagandos elementų – patriotizmą. Juo labai lengva užčiaupti kitaip manantį, todėl reti atvejai, kai propaganda nenaudoja patriotizmo kortos.
Taip pat skaitykite
Vienas ryškesnių tokių atvejų buvo SSRS, bandžiusi jį pakeisti proletariniu internacionalizmu. Tačiau Vokietijai užpuolus SSRS 1941 m. labai greitai paaiškėjo, jog inernacionalizmas vokiečių kareivių neveikia, o savus žmones geriausiai sujungia valstybinis ir net tautinis patriotizmas, apeliavimas į „ideologiškai svetimą“ carinę ir feodalinę istoriją bei nesocialistinės kultūros paveldą.
Patriotizmas – dalykas gana sunkiai apibrėžiamas. Turbūt visi sutiks, kad tai svarbus ir valstybei sunkiais laikais turbūt net būtinas dalykas. Tačiau tik tol, kol apsiriboja tėvynės meile. Mat jis labai lengvai gali įgyti ir fanatizmo, šovinizmo ar ksenofobijos elementų. Viena yra tiesiog savų ir svetimų skirtis – galima nekreipti dėmesio į svetimus, mat svetimas nebūtinai yra priešas. Tačiau svetimas-antipatriotas vienareikšmiškai yra grėsmė, priešas, kuris turi būti išravėtas kaip piktžolė iš tautinio patriotinių rūtų darželio.
Tokia propaganda formuoja patriotinį unisoną: jei tik mūsų nuomonė teisinga, tai įmanomas tik vienas patriotizmo variantas. Propagandos paveiktas patriotizmas tarsi suteikia moralinę teisę vertinti visus aplinkui, skirstyti į patriotus ir nepatriotus (faktiškai – priešus). Uzurpavus patriotizmą paneigiama galimybė kitaip manantiems būti patriotais, pati kitokio patriotizmo galimybė. Kai tik viešojoje erdvėje įsigali toks uzurpuojantis patriotizmas, susiformuoja patriotinis unisonas.
Patriotizmo uzurpavimą iliustruoja faktas, kad ilgą laiką (iki šiol?) Lietuvoje neįprastai atrodo kairumo ir patriotizmo derinys. Po nepriklausomybės atkūrimo LDDP, o vėliau socialdemokratų partija dėl komunistinės praeities, nomenklatūrinių ryšių ir oponentų eskaluoto nepasitikėjimo tarsi automatiškai neteko galimybės būti patriotiška. Tačiau bet kokioje šalyje su ilgesnėmis demokratijos tradicijomis neįmanomas dalinimas į patriotus ir ne pagal dešinumo ir kairumo kriterijų. Patriotai yra visi, kuriems rūpi jų valstybė, tik skirtingai supranta, kas yra geriausia šaliai ir kaip geriausia tai pasiekti.
Šeimų maršų dalyviai irgi be jokios analizės viešojoje erdvėje iš anksto buvo nurašyti į antipatriotus, nors Ainės Ramonaitės tyrimai rodo, kad juose dalyvavo labai įvairūs žmonės ir tarp jų būta nemažai patriotiškai nusiteikusių.
Taip, Vengrijos, Vokietijos ar Prancūzijos dešiniųjų pavyzdžiai rodo, kad vertybinis konservatyvumas ir deklaruojamas ultrapariotizmas gali visiškai derėti su palankumu Rusijai. Tačiau (turbūt nubarstysiu dalį skaitytojų) kas sakė, kad lietuviškas patriotizmas būtinai turi būti antirusiškas ar proeuropietiškas? Svarbus patriotizmo elementas yra rūpestis tautos išlikimu ir jei žmonės mano, kad gyvenimas ES tirpdo tautą ir ilgainiui gresia jos išnykimu, nereikia jokios Rusijos įtakos, kad tokia padėtis visai nuoširdžiai būtų matoma kaip grėsmė tautai.
Tai yra svarbiausias euroskeptikų argumentas, tik apkaišytas pasipiktinimu eurobiurokratų kišimųsi į valstybės (tautos) vidaus reikalus ir pan. argumentais. Kremliaus propaganda tiesiog naudoja tokias žmonių baimes savo interesams, kaip ir įvairaus plauko populistai. Todėl nevertėtų su prorusiškais radikalais tapatinti visų, dalyvaujančių nepatinkančiuose maršuose ar balsuojančių už populistus. Beveik automatinis visų tokį patriotizmą išpažįstančių žmonių nurašymas į priešus tik padeda juos radikalizuoti ir atstumti nuo valstybės tiesiai į populistų glėbį. Žinoma, patriotizmu gali prisidengti ir Rusijos agentai, tačiau tokius dalykus gali išaiškinti Saugumo departamentas, o ne vienas kito kaltinimai viešumoje.
Taigi, deklaruojamu ar priskiriamu (ne)patriotizmu neįmanoma išmatuoti nei žmogaus lojalumo, nei nuspėti, kaip jis elgsis kritinėje situacijoje. Lietuvos istorija pilna patriotų (nebūtinai kabutėse), bendradarbiavusių su okupantais. Todėl man patriotizmas nėra joks vertinimo kriterijus. O kai jį pradeda naudoti propaganda, patriotizmas apskritai netenka bet kokio realaus turinio, iš esmės lieka tik jos instrumentu, užtat vienas pačių efektyviausių.
Nors patriotinio unisono užvaldyti žmonės jaučiasi esantys patys patriotiškiausi, iš tiesų jais itin lengva manipuliuoti ir nukreipti beveik bet kokia kryptimi. Vengrai, neužmiršę kruvino sovietų susidorojimo su 1956 m. revoliucija, vis tiek remia prorusišką Viktoro Orbano politiką, nes propaganda pateikia mechanizmą, leidžiantį suderinti patriotizmą su prorusiškumu. Nes būtent patriotizmas leidžia pateisinti beveik viską. Ne veltui dar XVIII a. atsirado posakis, kad patriotizmas yra paskutinė niekšų priebėga. Ir ne, aš nevadinu visų patriotų niekšais. Tai patriotizmo tragedija, kad jis taip lengvai tampa manipuliacijų įrankiu.
Patriotizmas, susijungęs su propagandiniu padalinimu į juoda ir balta, sustiprina dar vieną propagandos pasekmę. Patriotinio unisono užvaldyti žmonės neabejoja savimi: bet kokia abejonė reiškia, kad pasiduodi silpnumui ir, baisu net pagalvoti, tampi nepatriotiškas.
Kaip lengva gyventi be kamuojančių abejonių, rodo daugelis atsiminimų tų, kurie buvo apžavėti sovietinės, nacistinės ar kitų didžiųjų ideologijų. Lygiai taip pat veikia ir totalitarinės sektos, siūlančios tokį pat „išsilaisvinimą“.
Ir Lietuvos viešojoje erdvėje ne vienas buvęs intelektualus ir nuosaikus balsas po 2022 m. suradikalėjo, o kai kurie Rusijos propagandos tyrinėtojai bei analitikai patys tapo radikaliais, nors ir rafinuotais, propagandistais. Gal yra tarp jų ir ciniškų manipuliatorių, bet įtikinamesnis atrodo įtikėjimas savo teisumu, nulemtas propagandos įsigalėjimo žmoguje. Ir tai gąsdina, nes neabejojantis žmogus gali būti baisus: nesant kritinės refleksijos vykdomi bet kokie įsakymai, atitinkantys propagandos „logiką“. Lietuvoje iki to dar atrodo toli, tačiau ši liga palankiomis aplinkybėmis progresuoja greitai, kaip parodė istorija.
Neabejojimą savimi skatina ir sąsaja su teisiąja puse. Plačiai paplitęs propagandos kaip melo vaizdinys. Tačiau gera, paveiki propaganda vengia atviro melo, labiau linkusi naudoti niuansavimą, akcentų keitimą, manipuliacijas kontekstais ir kitas rafinuotesnes priemones. Jai svarbi sąsaja su visuomenėje svarbiais idealais ir vertybėmis – su tuo, kas joje laikoma Gėriu ir Tiesa. Karas Ukrainoje, kur akivaizdūs agresorius ir auka, pasiūlo idealų pagrindą propagandai. Kai esi Tiesos pusėje, labai lengva pasijausti absoliučiai teisiam visur ir visada. Ir taip nemačiomis siaurėja akiratis, mažėja pakantumas, vis kategoriškesnė tampa nuomonė, kol lieka tik propagandos ruporas, apkaišantis „vienintelę teisingą“ nuomonę mokslingomis citatomis ir žodine ekvilibristika.
Jau minėjau, kad patriotinis unisonas reiškia viešosios erdvės unifikaciją. Tam nereikia jokios valstybinės cenzūros. Propagandinis patriotizmas visai natūraliai sukuria cenzūrą: jam vyraujant viešojoje erdvėje formuojasi atmosfera, kurioje kitos nuomonės nutyla ir netildomos valstybės aparato.
Kam malonu būti išvadintam nepatriotu, dirbančiu Rusijai, (aklu) priešiškos propagandos įrankiu ir taip toliau? Tik kitos propagandos apimtiems žmonėms tai nerūpi, nes jie turi paaiškinimą, kad jau jie tai tie patys tikrieji patriotai (arba žino Tiesą, jei kalbame apie konspiracijos teorijų adeptus). O tie, kurie bando analizuoti, aiškintis, pateikti niuansus ir išlygas, neįtinka patriotiniam unisonui, nes neperima propagandinių naratyvų, todėl lieka svetimi.
Taip pamažu įsigali elementari baimė. Tam nebūtinos stalininės represijos ar finansinių bausmių grėsmė. Užtenka galimų socialinių sankcijų, baimės išsiskirti, kuri ypač sustiprėja, kai viešojoje erdvėje vyrauja patriotinis unisonas. Vien jau dominuojanti nuomonė sukuria didžiulį spaudimą, apsunkinantį pastangas jai prieštarauti. O kai ją dar sustiprina patriotizmas, tokiai galybei prieštarauti itin sudėtinga.
Daugelis žmonių visiškai natūraliai to vengia. Jie linkę geriau savo nuomonę pasilaikyti sau, o ne gauti per galvą už jos skleidimą viešumoje. Dalis tiesiog kalba „taip, kaip reikia“ nepaisant to, ką iš tiesų galvoja. Ypač kai laisvė mūsų kultūrinėje ir socialinėje tradicijoje yra gana jauna, o prisitaikėliškumas ateina iš carinių laikų (prisiminkime Vinco Kudirkos kinkadrebius), jei ne dar ankstesnių (baudžiavos).
Kaip veikia propagandinis unisonas, ypač gerai parodo kultūrininkų tyla daugeliu klausimų. Ar tikrai visiems teatralams ir muzikantams priimtinas rusų kultūros draudimas? Labai abejoju: klasikinė muzika sunkiai įsivaizduojama be daugelio rusų kompozitorių (ne tik kažkodėl nuolat minimo Piotro Čaikovskio), Antono Čechovo (o ir ne tik jo) dramos yra neatsiejama pasaulinės kultūros dalis. Neabejoju, kad ne vienas atlikėjas norėtų atlikti šiuos žiūrovų ne veltui mėgstamus klasikinius kūrinius.
Tačiau diskusijos viešumoje apie rusų kultūros draudimą kaip ir nebuvo. Ir priežastis ta pati – patriotinis unisonas: jei pasisakysi prieš, pasirodysi nepatriotiškas, lyg ir palaikysi Rusijos agresiją. Tiesa, kultūrinėje spaudoje būta ne itin gausaus piktinimosi draudimu, bet didžiausiuose informaciniuose portaluose diskusijos nesigirdėjo. Užtat draudimo apologijų kultūrininkai pateikė gausiai ir tradicinė žiniasklaida jas noriai platino.
Žinoma, pasipiktinimas Rusijos agresija yra visiškai suprantamas, todėl normalus paskirų žmonių apsisprendimas neskaityti rusų autorių knygų, jų atsisakyti, skatinti kitus atsisakyti rusų kultūros, net piketuoti prieš, sakysime, Sergejaus Rachmaninovo kūrinių atlikimą. Bet „vieningu frontu“ palaikyti tokią politiką – nenormalu.
O štai Ukrainos kino režisierius Sergejus Loznica, jokiu būdu ne Putino simpatikas, 2022 m. pasisakė prieš draudimą rodyti Rusijos režisierių filmus Europoje, už tai buvo išmestas iš Ukrainos kino akademijos. Galima tik įsivaizduoti, koks buvo išorinis ir vidinis spaudimas, kai tavo šalį puola Rusija, o tu elgiesi lyg ir ne taip, kaip turėtum. Jo argumentai ne propagandiniai, o apeliuojantys į teisingumą: tuomet Rusijoje buvo režisierių, aiškiai parodančių putininės santvarkos nusikaltimus, pasmerkusių karą ir Rusijos agresiją – negalima visų rusų versti į vieną katilą. Tačiau toks mąstymas prieštarauja propagandos logikai, ardo unisoną. Beje, gal šis Loznicos poelgis paradoksaliai kažką pasako ir apie tai, kodėl ukrainiečiai taip įnirtingai priešinasi Rusijai.
Kitas pavyzdys – jau apie unisono spaudimą. Peržvelgiau straipsnio apie A. Ramonaitės mintis, kad kultūrininkų protestas peržengė sveiko pilietiškumo ribas komentarus. Vieni komentatoriai tiesiog priskyrė politologę priešams ir konstatavo parsidavimą – taip veikia jau aptarta reakcija į bet kokias propagandinio pasaulio vaizdinio neatitinkančias nuomones ir faktus: „Gal Ramonaitė laimėjo Aušros dešros gabalą“. Kiti tiesiog atmeta neįtinkančius duomenis: „Tos apklausos neturi jokio rimtesnio pagrindo“. Jei faktai neatitinka propagandos – tuo blogiau faktams.
Dar kiti kaltino autorę atitrūkus nuo realybės, nors ji tiesiog siūlė pastatyti save į priešininkų vietą, palyginti šeimos maršus ir kultūrininkų protestus. Deja, propagandos apimtam žmogui tai neįmanoma, toks pasiūlymas jam – tolygus išdavystei: kaip galima lyginti juoda su balta?! Juk bene svarbiausias propagandos tikslas yra būtent panaikinti tokią empatiją – kol ji egzistuoja, tol propaganda nėra paveiki.
Viešieji intelektualai tokį spaudimą papildė. Štai, anot VU dėstytojo Lauryno Peluričio, Ramonaitė sakiusi, jog „kultūros žmonės neturi moralinės teisės protestuoti, kad šis protestas esą pažeidžia demokratijos principus ar bent „sveiką pilietiškumą“. Ramonaitė kalbėjo apie sveiko pilietiškumo ribų peržengimą ir teigė, kad moraliai nekorektiška protestuoti, kai dar nėra oponentų veiksmų ar politinių planų.
Peluritis pasinaudojo tiesioginio eterio metu ne visai tiksliai suformuluotomis politologės mintimis, papildomai jas iškraipė ir dar papildė tomis, kurių Ramonaitė nesakė: ji yra ne kartą pabrėžusi, jog žmonės demokratijoje turi teisę protestuoti ir neteigė, kad kultūrininkų protestai pažeidžia demokratijos principus. Puikus propagandinės ekvilibristikos pavyzdys, kai vietoj bandymo suprasti, ką norėjo pasakyti oponentė, pasirenkama išpūsti ir „paredaguoti“ pavienius teiginius kartu tiesiai lyg ir beveik nemeluojant.
Tokia radikalizuojančia interpretacija pasiekiami keli tikslai. Priešininkams priskirtus teiginius lengva „nugalėti“: viena yra paneigti nepatinkamų šeimų maršų ir patinkančių kultūrininkų protestų paraleles, o visai kas kita – sutriuškinti tokius antidemokratinius pasisakymus. Dauguma skaitytojų nepuls tikrinti, ką tiksliai pasakė Ramonaitė, ką ji yra sakiusi kituose interviu, taigi, sutvirtinama Ramonaitės sąsaja su priešininkais. Tai pagrindžia poziciją tų, kurie jai nepritarė ir anksčiau, taip pat didinimas pasipiktinimas tarp neutraliau nusiteikusių, bet pernelyg nesigilinusių.
O pasipiktinimas prieš(inink)ais reiškia ir jų idėjų išankstinę diskreditaciją bei atmetimą. Priešo idėjos yra žalingos iš principo, todėl į jas neverta net gilintis. Formaliai galima pripažinti Ramonaitės mokslinį autoritetą, tačiau kai tik ji išreiškia ilgamečiais moksliniais tyrimais pagrįstą nuomonę apie dabartį, tas pripažinimas kažkur išgaruoja. Taip propaganda žymiai pasilengvina savo gyvenimą, nes nebereikia argumentuotai diskutuoti su kitaip manančiais. Taip sunaikinama diskusijų erdvė – tiesiog nelieka su kuo diskutuoti. Kai taip lengva tapti priešininku ir priešu, geriau patylėti. Todėl Ramonaitę ir sveikino už drąsą. Pelnytai.
Be patriotinio unisono netiesiogiai vykdomo socialinio spaudimo propaganda naudoja ir tiesioginius kaltinimus, ypač kai ji užpildo viešąją erdvę – tokiomis sąlygomis darosi sudėtinga pastebėti įvairias manipuliacijas. Pavyzdžiui, keistai atrodo vis labiau plintantys kaltinimai žmonėms, tuomet nebuvusiems politikais, kad jie „po 2014 metų Krymo aneksijos lankėsi Rusijoje“. Tuomet buvo smerkiamas lankymasis Kryme, bet ne Rusijoje. Dabar, post factum, nuodėme tapo jau ir lankymasis joje. Mokslininkai važiavo į konferencijas, aktoriai vaidino, režisieriai statė spektaklius, vežė filmus į festivalius. Dabar, pasirodo, tai staiga tapo dėme biografijoje.
Viešumoje įsivyravus patriotiniam unisonui atrodo, kad visa visuomenė yra propagandos įtakoje ir todėl bandyti diskutuoti pasitelkus argumentus, neatitinkančius vyraujančio požiūrio, nėra jokios prasmės – vis tiek nepavyks nieko įtikinti. Taip lengva nuleisti rankas ir pasitraukti į save, o tai mažina alternatyvių nuomonių skaičių viešojoje erdvėje ir taip ją dar labiau skurdina. Bet iš tiesų kitokios nuomonės niekur nedingsta. Propagandos galia yra gerokai perdedama. Net didžiausio totalitarizmo pakilimo laikotarpiais daugelis žmonių netikėjo propaganda, į ją nesigilino ar tik atiduodavo duoklę, ką jau besakyti apie demokratines šalis.
Taip nepaisant jau ne vienus metus viešumoje vyraujančio spaudimo panaikinti visus kolaborantų įamžinimus, didžioji visuomenės dalis iki šiol nusiteikusi ne taip kategoriškai, kaip rodo nesenos reprezentatyvios apklausos rezultatai. Radikalų, siūlančių panaikinti visus atminimo ženklus arba išvis nieko nekeisti, po penktadalį. Manau, panašus vaizdas būtų ir kitais propagandos užaštrintais klausimais. Ir tai visai nereiškia, kad žmonės abejingi, apolitiški ar paveikti „neteisingos“ propagandos. Tiesiog didžioji dalis žmonių nelinkę į radikalumą. Tačiau propagandinių naratyvų užvaldyta viešoji erdvė neleidžia to pamatyti.
Viešojoje erdvėje dominuojanti propaganda atspindi sąlyginio „Vilniaus burbulo“ nuomonę. O tai yra sėkmingoji Lietuva: gerai uždirbantys, kokybiškai vartojantys, kvėpuojantys globalaus pasaulio oru, santykinai liberalių pažiūrų ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje sferose. Ir nelabai suprantantys visuomenę, kurioje gyvena.
Globalios liberalios vertybės didelei daliai visuomenės svetimos. Žmonės mato, jog jų konservatyvios vertybės šeimos, tautiškumo ar socialinio teisingumo srityse yra beveik neatspindimos arba išjuokiamos viešojoje erdvėje. Tai neišvengimai sukelia jų nepasitenkinimą, kartais prasiveržiantį straipsniais, kuriuose piktinamasi ideologine cenzūra. Bet dažniau nusėda socialiniuose tinkluose prisidėdami prie to, kas vadinama paraleliniu pasauliu – viešosios erdvės alternatyva.
Viešojoje erdvėje dominuojanti propaganda atspindi sąlyginio „Vilniaus burbulo“ nuomonę. O tai yra sėkmingoji Lietuva: gerai uždirbantys, kokybiškai vartojantys, kvėpuojantys globalaus pasaulio oru, santykinai liberalių pažiūrų ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje sferose.
Kai esi mažumoje ir jautiesi, jog tavo nuomonė ignoruojama, natūraliai radikalizuojiesi. Ne kartą labai įvairiose srityse, toli gražu ne tik politikoje, yra tekę stebėti, kaip iš pradžių nuosaikūs, ieškantys kompromisų, siekiantys viešojo gėrio dialogo būdu žmonės ir judėjimai, susidūrę su kurčiu ignoravimu, radikalizavosi. Taip veikia frustracija, auganti iš beviltiškumo, negalėjimo prisišaukti ir susikalbėti. Liūdna stebėti, kai taip keičiasi ne kokie buduliai, o jautrūs ir intelektualūs žmonės.
Esant mažumoje, kurios negirdi ir girdėti nenori, sunku nepalūžti, reikia ypač tvirto stuburo ir gelžbetoninių įsitikinimų. Nubyra tokių savybių neturintys, dažniausiai nuosaikesni, užtat prisideda įvairūs radikalai ir marginalai, sąmokslo teorijų mėgėjai. Formuojasi sava propaganda, padedanti atsilaikyti, bet irgi primityvinanti ir radikalizuojanti. O šalia ir Kremliaus naratyvai bei jais esamą padėtį paaiškinantys veikėjai.
Taip lojalūs žmonės, kurių nuomonė viešojoje erdvėje neatspindima, ir nuslysta į paralelinį pasaulį. Ne todėl, kad jie kvaili, neišsilavinę ar tiesiog priešai (nors yra ir tokių), o todėl, kad tik paraleliniame pasaulyje jie gauna palaikymą ar apskritai būna išgirsti. Beje, iš to laimi ir dominuojanti propaganda – štai akivaizdūs įrodymai, kad priešai egzistuoja ir kad tik mes galime išgelbėti Lietuvą. Laimi ir alternatyvių ar priešiškų propagandų skleidėjai, plečiantys savo adeptų ratą. Pralaimi Lietuva.
