Aistros dėl Salomėjos Nėries vis atsinaujina, ir kažin ar tai baigsis nugriovus paminklą Vilniuje ir pervadinus paskutines likusias gatves. Tokia padėtis daugiau pasako apie mūsų visuomenę, o ne apie poetę.
Jau ne kartą esu išreiškęs savo nuomonę ir jos nepakeitė tai, kad tapau Detotalitarizacijos komisijos nariu: įstatymas, kuriuo remiantis nepaisant žmonių nuomonės griaunami „netinkami“ paminklai, pervadinamos gatvės, iškeliami sovietinių karių palaidojimai ir nuo jų krapštomos raudonos žvaigždės, yra ne tik kvailas, bet ir ydingas. Jis neskatina pilietinės visuomenės brandos, užtat didina įtampas, susipriešinimą ir, sakyčiau, net susiskaldymą Lietuvoje.
Kaip tik tai, ko „reikia“ Lietuvai grėsmės akivaizdoje. Maskvos politikos „artimajame užsienyje“ strategai džiaugiasi tokiu rezultatu, kas galėtų paneigti, kad ir kai kurie įstatymo stūmėjai Lietuvoje susilaukė apdovanojimų už sėkmingą ardomąją veiklą „priešo užnugaryje“.
Bet rašyti norėjau ne apie tai. Stebint viešojoje erdvėje vykstančias diskusijas dėl Nėries, ryškėja kiek paradoksalus požiūris į poetę. Ir jos gynėjai, ir, kas keisčiausia, kritikai ją be galo heroizuoja. Visų kalčių suvertimas ją ir kitus panašius paverčia simboliniais antiherojais, turėjusiais vos ne magiškų savybių, leidusių įvykti okupacijai.
Kritikų požiūrį galima vadinti ir demonizavimu, bet tai tas pats heroizavimas, tik neigiamai vertinamas. Kaip, jei ne heroizavimu, vadinti jos vaidmens okupuojant ir aneksuojant Lietuvą akcentavimą. „Stalino saulės“ vežėjai (ir tai tik keturi iš jų – kas žino bent vieną iš likusių šešiolikos?) taip sureikšminami, kad, atrodo, be jų Lietuva nebūtų okupuota.
Nors okupuojant daug svarbesnį vaidmenį, be pačių okupantų, atliko tie, kurie turėjo realią galią – tuometis Lietuvos politinis elitas. Antanas Smetona nepasinaudojo savo vienvaldžio diktatoriaus galia bent simboliniam pasipriešinimui. Paskutinių Lietuvos vyriausybės posėdžių dalyviai ne tik nutarė nesipriešinti, bet ir neperspėjo visuomenės apie tai, kas vyksta, ji dargi raminta raginant laikytis rimties ir draugiškai sutikti Raudonosios armijos karius.
Nesunkiai galiu pateisinti nesipriešinimą (akivaizdu, kad apsiginti buvo neįmanoma), bet okupacijos fakto slėpimas nuo visuomenės jau sunkiau suprantamas. Galima surasti argumentų už tokį sprendimą, aš jiems netgi pritarčiau, bet išlygų tektų daryti ne ką mažiau nei Nėries atveju.
Kaip, jei ne heroizavimu, vadinti jos vaidmens okupuojant ir aneksuojant Lietuvą akcentavimą. „Stalino saulės“ vežėjai (ir tai tik keturi iš jų – kas žino bent vieną iš likusių šešiolikos?) taip sureikšminami, kad, atrodo, be jų Lietuva nebūtų okupuota.
Beje, jei mūsų politinis elitas taip mėgsta žaisti su istorija ir perrašinėti praeitį, tai gal jam vertėtų ne tik šlietis prie praeities pasiekimų, bet ir prisiimti atsakomybę už pirmtakų elgesį ir atsiprašyti už visiškoje nežinioje okupanto malonei paliktą visuomenę?
Visai įmanoma, kad ir kai kurie su okupantais nuėję kūrėjai būtų kitaip elgęsi, jei būtų buvę aišku, kad į Lietuvą įžengė toli gražu ne draugiškos jėgos. Ukrainoje ne tiek jau mažai prorusiškai nusiteikusių žmonių pakeitė pažiūras po 2022 m. vasario 24-osios. Bėda ta, kad ir daugelis politikų 1940 m. birželį nesuvokė, kas vyksta.
Gal todėl, bandau suprasti, buvęs kariuomenės vadas Stasys Raštikis vadovavo Lietuvos kariuomenės sunaikinimui ir iš Lietuvos pasitraukė tik 1941 metų kovą. O gal tik tada suprato, kad jokių karjeros galimybių, kitaip nei Nėriai, sovietinėje santvarkoje jam nenusimato. Jo paminklo ir įamžinimo kažkodėl niekas nesiruošia naikinti.
Paprasčiau visas kaltes suversti keliems „herojams“. Nėries smerkėjai tapo išdavikės (vieni – tikinčios komunistės, kiti – apsukriose karjeristės, rinkitės pagal skonį), dar ir moraliai puolusios (karo metais ištekėjo už kito vyro – seksualiai nepasotinama dvivyrė), išdavusios tautiškumą (surusino vardą ir tėvavardį santuokos liudijime), savanaudės, besirūpinančios buto apstatymu karo nusiaubtame mieste, galų gale – ne tokios jau talentingos, tik sovietinės santvarkos iškeltos į Lietuvos literatūrinį Olimpą, rašytojos vaizdinį.
Jei ne okupacija, tiek gatvių pavadinimų ir paminklų jai esą nebūtų skirta. Galbūt. O gal ir ne. Spėlioti, kas būtų buvę, jei būtų buvę kitaip – bergždžias reikalas. O kad neturime tiek gatvių, pavadintų Bernardo Brazdžionio, Antano Škėmos ar Alfonso Nykos-Niliūno garbei – natūralu: jie didžiąją gyvenimo dalį, kad ir ne savo noru, nugyveno ne Lietuvoje, ir tą skirtumą panaikinti kažin ar įmanoma.
Bėda ta, kad ir daugelis politikų 1940 m. birželį nesuvokė, kas vyksta.
Kai kurie dalykai siaubingi atrodo tik nutolus nuo to laiko realijų. Šeimas išskyręs karas sukūrė daugybę mažų tragedijų, kai vyrai susirasdavo naujas žmonas (buvo net rusiškas įvardijimas – karo lauko žmona), žmonos – naujus vyrus, o vėliau tekdavo apsispręsti, su kuo gi likti.
Antano Venclovos žmona dar sovietmečiu yra aprašiusi analogišką istoriją, kai iš Rusijos grįžęs vyras pasirinko ją, o ne fronto žmoną. Skubantiems piktdžiugauti dėl bolševikų amoralumo galiu tik priminti, kad tokių istorijų būta ir tarp tremties bei emigracijos išskirtų šeimų. Moterims ypač reikėjo vyro pagalbos skurdžioje ir pavojingoje karo kasdienybėje, vaikams – tėvo.
Tai, kad Rusijoje rusiškai surašytame Nėries santuokos liudijime vardas ir tėvavardis surusinti, visiškai nestebina, dar gerai, kad pavardės neišdarkė. Beje, tėvavardžiai Stalino laikais buvo surusinami ir Lietuvoje rašytuose rusiškuose dokumentuose.
Nėries gynėjai puola į kitą kraštutinumą kurdami kitokį herojinį mitą. Jame ryškėja romantinis ir gerokai naftalinu atsiduodantis silpnos, visų vėjų ir įtakų blaškomos, protu nepasižyminčios (kur jau jai ten Marxą ar Leniną skaityti ir jau tuo labiau – suprasti), užtat be galo emocingos, nuolat virkaujančios ant kiekvieno kampo, kūrėjos „ne iš šio pasaulio“, nesigaudančios realybėje, vaizdinys.
Jokia ji komunistė ar kairioji, tik suvedžiota avelė, bevalė aplinkybių auka. Taip Nėris tampa savotišku priešų kankinamos Lietuvos įasmeninimu, gerai rezonuojančiu su okupacijos bejėgiškumą patyrusių žmonių patirtimi. Tai, beje, gali būti viena iš nemažėjančios Nėries svarbos posovietinėje Lietuvos visuomenėje priežasčių.
Prie tokio mitologizuojančio vaizdinio prisideda ir Lietuvoje įprastas kūrėjų idealizavimas, kai jiems priskiriamas nematerializmas ir dvasingumas (nerūpi pinigai ir gyvenimo patogumai, svarbus tik dvasinis gyvenimas), kuklumas (netrokšta šlovės, rūpi tik kūryba) ir panašūs bruožai.
Nėries asmenybė ir gyvenimo faktai neišsitenka tokiame vaizdinyje, kuris suprimityvina ir nugalina ją paversdamas tradicinio moteriškumo karikatūra. O jos dienoraštyje nemažai moteriškumo savirefleksijos, jai atrodo buvusi svarbi moterų emancipacijos tema. Tai, kad Trečiame fronte ir kurį laiką vėliau ji skelbė politiškai angažuotą poeziją, gali reikšti siekį išsiveržti iš „moteriškos“ meilės lyrikos rėmų į „rimtesnes“ temas, taigi, ambicijas būti lygia su vyrais kūrėja.
Tai irgi gali būti ideologinio pokyčio priežastis: ligtoliniai (katalikiški) rėmai ją tiesiog dusino kaip kūrėją, o nauji kairuoliškai nusiteikę draugai žiūrėjo į ją rimtai, kaip į kovos bendražygę, vertino ir skatino jos idėjinius ieškojimus.
Taip Nėris tampa savotišku priešų kankinamos Lietuvos įasmeninimu, gerai rezonuojančiu su okupacijos bejėgiškumą patyrusių žmonių patirtimi. Tai, beje, gali būti viena iš nemažėjančios Nėries svarbos posovietinėje Lietuvos visuomenėje priežasčių.
Pažįstamų atsiminimuose minima, kaip ji Trečio fronto laikotarpiu pasakojo skaitanti marksistine knygas ir panašu, kad taip ji rodė metanti iššūkį aplinkai. Prisimenančiųjų apstulbimas ir netikėjimas tokia galimybe, beje, tik patvirtina nerimtą požiūrį į Nėrį kaip „moteriškai“ emocingą ir neintelektualią.
Taip Nėries atvejį galima interpretuoti kaip Lietuvos kultūros ir žmonių modernizacijos, išsiveržimo iš tradicijos gniaužtų istoriją. O Nėries gynėjai paradoksaliai žemina poetę, norėjusią būti lygia su kitais kūrėjais.
Poetės silpnumas irgi atrodo gerokai perdėtas. Ar tikrai silpnas žmogus išdrįstų mesti nusistovėjusį gyvenimą ir veltis į rizikingą trečiafrontininkų avantiūrą? Ji atsisakė stabilaus, nors ir nemėgstamo, mokytojos darbo provincijoje žinodama, kad bus smerkiama viešojoje erdvėje, kad nuo jos nusigręš iki tol ją stipriai rėmę katalikų sluoksniai.
Bandymai tokius pokyčius aiškinti nelaiminga meile atitinka romantinius vaizdinius, bet sprendžiant iš jos dienoraščių tų nelaimingų meilių jau būta ne vienos ir tokių pasekmių jos neturėjo. Labai jau rimtas sprendimas, kad būtų galima taip paprastai paaiškinti. Kodėl nenorime suteikti galimybę Nėriai tiesiog apsispręsti dėl idėjinių motyvų? Tuo labiau kad hipnotizuojantis totalitarinių ideologijų magnetizmas tarpukario Europoje veikė daugelį.
Prisiminkime kad ir Antaną Maceiną, prieš pat okupaciją išleistame Buržuazijos žlugime su simpatija vertinusį bolševizmą (kartu su fašizmu) kaip prometėjizmą, antipodą materialistinei ir žemyn traukiančiai buržuazinei kultūrai.
Jei jau visai nebolševikuojantis katalikų filosofas taip mąstė, kodėl nepasitenkinimas esama tvarka (ir išlikę krikščioniški idealai!) negalėjo paskatinti Nėries posūkio į pusę tų, kurie kovoja už žmonių gerovę ne tik žodžiais (kaip katalikai), bet ir darbais? Neužmirškime, kad žinių apie realų gyvenimą Sovietų Sąjungoje tarpukario Lietuvoje nebūta daug, o SSRS kritika kairiųjų laikyta priešų šmeižtu.
Tokia galima Nėries asmenybės interpretacija neatitinka kuklumo idealo: poetė norėjo būti žinoma ir svarbi, ji turėjo ambicijų, suvokė turinti išskirtinį talentą ir norėjo tuo pasinaudoti. Gal todėl taip nekentė mokytojos darbo, ką pastebėjo ir mokiniai.
Sąjunga su trečiafrontininkais leido jai atvykti į sostinę ir bandyti joje įsitvirtinti. Skandalas padidino jos žinomumą visuomenėje, ji be abejonės suprato, kad skandalas ją išgarsins, nors tai nereiškia, kad ji nukairėjo tik dėl šlovės troškimo.
Atrodo, kad ir materialinių gėrybių siekis nebuvo jai svetimas – sovietiniai dokumentai rodo, kaip ji naudojasi savo privilegijuota padėtimi siekdama naudos. Ar tai, kad ji buvo gyvas žmogus su savo poreikiais, ją pasmerkia?
Ir paminklus jau būtų laikas pradėti įvertinti kitaip, nebe sovietiškai: ne kaip garbinimo ir heroizacijos priemonę, o kaip atminimo ženklą, pagarbos kūrusiam, tegul ir klydusiam, žmogui išraišką.
Daug baisesnė atrodo sąjunga su komunistais (į Komunistų partiją ji, beje, neįstojo). Gal tai, kad tokių komunistuojančių tarp Europos intelektualų buvo daugybė, kad būta daug daugiau aplinkybių, nei čia aptartos, kurios paaiškina tarpukario intelektualų kairėjimą, ją išteisina? Tai negali pakeisti jos dalyvavimo aneksijos įforminime fakto, tik leidžia suprasti, kodėl ji galėjo taip elgtis.
Siekiai pasmerkti ir išteisinti suprimityvina ir praeitį, ir asmenybes, kurias bandome sukišti į dabar mūsų sukaltas lentynėles, ir mus pačius galų gale. Taip, su(anti)herojinimas tuo pačiu supaprastina ir suprimityvina, nes nelieka žmogaus, o tik statula / balvonas.
Gal su juo patogu tapatintis, bet po neišvengiamo nusivylimo ateina idėjinės ir net patriotinės pagirios. Ar mums tikrai reikia stabukais ir baidyklėmis paramstyto patriotizmo? Gal atėjo laikas nebereikalauti iš praeities kultūros veikėjų būti herojais ir idealais? Gal galime pradėti žiūrėti į juos kaip į paprastus, eilinius žmones: klystančius, netobulus, turinčius nemalonių ir net nepriimtinų bruožų, darančius neteisingus dalykus, priimančius kvailus sprendimus – žmogiškus, kartais, gal ir dažnokai, pernelyg žmogiškus.
Ir paminklus jau būtų laikas pradėti įvertinti kitaip, nebe sovietiškai: ne kaip garbinimo ir heroizacijos priemonę, o kaip atminimo ženklą, pagarbos kūrusiam, tegul ir klydusiam, žmogui išraišką. Žiūrėk, taip pavyktų ir vertingų, įdomių paminklų pastatyti, nes dabartinis požiūris beveik visada gimdo tik įvairaus baisumo stovylas, tiesa, baisiai patriotiškas.
Už juos daug geresnis Vlado Vildžiūno paminklas Nėriai Vilniuje ir šiaip nėra garbinantis. Prie jo galima pridėti lentelę, paaiškinančią asmenybės ambivalentiškumą, ar kitaip papildyti jo prasmes, kaip buvo padaryta apdėjus Cvirkos paminklą samanomis. Jei jau taip reikia, kad paminklas parodytų visas kūrėjo puses.
Bet to, manau, nesuprastų nei nugriovimo šalininkai, nei priešininkai. Nes ir tiems, ir tiems reikia mito, todėl realus žmogus, vos neišprotėjęs, kai traukiantis karo pradžioje pasimetė su vaiku, džiaugęsis sovietiniais įvertinimais, verkęs sužinojęs apie tremtis, nebandęs padėti represuotiesiems, karo metu rašytose eilėse abejojęs pasirinktu keliu, naudojęsis privilegijomis, abejojęs ir buvęs tvirtas, miręs vėžiu... tiesiog niekam nereikalingas. Bent jau tiems, kurie garsiausiai rėkia.
