Brazilijoje į pabaigą krypsta trisdešimtoji Tarptautinė klimato kaitos konferencija, anglakalbiame pasaulyje vadinama COP30. Tai Jungtinių Tautų rengiamas susitikimas, kuriame jau trisdešimtą kartą svarstomas klimato klausimas. Tam tikra prasme ši konferencija ir eilinė, ir neeilinė.
Stebint iš toli, atrodo, kad vyksta savotiškas politinis ritualas, kuriame kiekviena grandis kasmet kartoja savo ritualinį šokį. Šalių deleguoti atstovai derasi ir žiūri savo valstybių interesų. Pakalbėti ir pareikšti susirūpinimo visada atvyksta kokios nors A klasės žvaigždės ar iškilios pasaulio asmenybės. Šiais metais tokių taip pat nemažai, viena jų buvo jautrią kalbą susirinkusiesiems sakęs princas Williamas.
Aktyvistai tuo metu protestuoja, visko reikalauja dabar ir smerkia patį konferencijos formatą. Tik į juos, atrodo, per daug dėmesio niekas nekreipia, visi jau priprato. Svarbu tik, kad į neįkainojamus paveikslus meno galerijose uogienių netaškytų, o susiremti su policija gal ir nieko tokio, neblogai nuleidžia jaunatvišką garą.
Tiesa, aktyvistų reikalavimai dažnai tik kiek radikaliau atkartoja mokslininkų poziciją.
Šie ir toliau labai aiškiai kartoja, kad veiksmų reikia imtis dabar, nes jau ir taip vėluojame. Šalių atstovai tai girdėjo pernai, užpernai ir apskritai nuo pat pirmojo savo dalyvavimo, todėl galbūt nieko blogo nenutiks, jei pavėluosime dar metelius.
Kitas klasikinis konferencijos bruožas – kasmet su nuostaba pranešama, kad iškastinio kuro lobistų joje daugiau nei visų kitų dalyvių, tiesiog tūkstančiai. Bet niekas nežino, ką su tuo daryti. Tokiame dideliame susirinkime visi turi teisę atlikti savo ritualinio šokio dalį.
Tai, kad ši konferencija eilinė, paaiškės jau visai netrukus, kai bus paskelbtas pagrindinis nutarimo tekstas. Didžioji dalis rezoliucijų tradiciškai bus formuojama taip, kad tiktų visiems, o realus jų poveikis išliks miglotas. Jau daug metų klimato kaitos konferencijose atsikartoja ir pinigų klausimas. Neturtingos šalys reikalauja, kad prisitaikymui prie klimato sąlygų joms būtų skirtas atitinkamas finansavimas. Juk klimato kaitą lemia turtingųjų tarša. Šios, savo ruožtu, nori išsisukti ir mokėti kuo mažiau. Finansų drama kasmet labai panaši, ją stebime ir šiais metais.
Kartu ši konferencija neeilinė. Ji vyksta labai simbolinėje vietoje. Amazonės regionas balansuoja ant lūžio taško, džiunglių naikinimas kai kuriose jo dalyse artėja prie negrįžtamos ribos. Toliau sukant šią destrukcijos spiralę, džiunglės sunyks, o į atmosferą bus išmesti didžiuliai papildomi anglies kiekiai, jau nekalbant apie visišką vietos genčių ir gyvūnų buveinių sunaikinimą.
Kitas, toli gražu ne paskutinis veiksnys, darantis konferenciją neeilinę, yra oficialios Jungtinių Valstijų delegacijos nedalyvavimas. Antrajai po Kinijos pagal emisijų dydį veikėjai renginyje oficialiai neatstovaujama, nors atstovai iš dalies valstijų vis dėlto atvyko. Tai pirmas toks atvejis šių konferencijų istorijoje. Galimos pasekmės traktuojamos įvairiai. Tai stiprus demotyvuojantis signalas priimant klimatui palankius sprendimus. Iš kitos pusės, tai gali padidinti kitų šalių galimybes imtis lyderystės. Būtent tokią pastaruoju metu daug ką stebindama demonstruoja Kinija.
Dar viena svarbi žinia, kurios šioje konferencijoje jau nebijoma pripažinti, ta, kad 1,5 laipsnio tikslas tampa nebe siekiamybe, o istorine iliuzija. Vilties kalbos, anksčiau skambėdavusios kaip kvietimas susivienyti, vis mažiau įtikina. Dabar cinizmo laikas. Kai pasaulis susitaikys su patirtu šoku, kad planas likti prie 1,5 laipsnio ribos nepavyko, reikės naujo tikslo. Jis jau įrašytas Paryžiaus susitarime, tai yra neviršyti 2 laipsnių palyginti su priešindustrine pasauline temperatūra. Per penkerius metus būtent šis skaičius taps nauju politinių debatų centru. Klimato politika, kaip ir pati planeta, žengia į kitą etapą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
