Praėjusi vasara buvo karšta kaip niekad. Nesutinkate? Jeigu gyvenate Lietuvoje, žinoma, kad ne. Tačiau toks pasakymas ir neprivalo galioti visoms pasaulio vietoms. Kol nepasakiau, kur buvo karšta, teiginys nepilnas. Jeigu vasarą praleidote Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje ar Pietų Korėjoje, šitam teiginiui greičiausiai pritartumėte. Girdint balsų apie pavogtą klimato šiltėjimą, verta pasižiūrėti, ar tikrai jis atšauktas, o gal apgauna tik mūsų ribota patirtis.
Žvelgiant pasaulio mastu, 2025-ųjų birželis, liepa ir rugpjūtis kartu sudėjus buvo treti pagal šiltumą. Pasak Koperniko klimato kaitos tarnybos, šiltesnės buvo tik pernykštė ir užpernykštė vasaros.
Išsiskyrė Rytų Azija. Japonija fiksavo karščiausią vasarą nuo stebėjimų pradžios (apie 2 laipsniai virš 1991–2020 metų normos), Pietų Korėja taip pat registravo rekordą.
Apie Europą turbūt girdėjome daugiausia. Sausų ir karštų orų nulemti miškų gaisrai plito Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje ir Prancūzijoje. Stipriausios karščio bangos tradiciškai laikėsi pietuose, o Jungtinėje Karalystėje vasara tapo oficialiai šilčiausia, nors jos šiluma ir neprilygo pietų kraštų kaitrai.
Leidžiant lietingas dienas Lietuvoje, kartais galėjo pasirodyti, kad sulaukiame naujienų ne iš kitos žemyno pusės, o iš kito laikmečio. Tokie dideli orų skirtumai buvo vos už kelių tūkstančių kilometrų nuo mūsų. Šis kontrastas nemažai daliai lietuvių kėlė rimtą apmaudą, kad atmosferos cirkuliacija šilumą padalino taip netolygiai.
Žvelgiant į bendrą suvestinę, vėsiau už normą tebuvo Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje ir dalyje Lenkijos. Kitos Europos dalys raudonavo nuo teigiamos temperatūros anomalijos. Tiesa, trys mėnesiai yra ilgas laikotarpis, tad orų įvairovės netrūko visur.
Kaip matome, klimato šiltėjimo niekas neatšaukė. Vienas vėsesnis sezonas tokioje nedidelėje teritorijoje negriauna ilgalaikės tendencijos. Kaip skelbė Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, šių metų vasara Lietuvoje buvo vėsiausia nuo 2017-ųjų. Tiek laiko, pasirodo, pakanka, kad priprastume prie šiltesnių sezonų. Grįžimas prie klasikinės praėjusio amžiaus stiliaus vasaros daugeliui pasirodė gana skausmingas.
Čia gerai atsiskleidžia mūsų „kiemo meteorologija“. Šis efektas paplitęs visame pasaulyje ir vadinamas įvairiai: kartais „mano kiemo efektu“, moksliškiau – „mastelio klaida“ arba „vietiniu šališkumu“. Taip nutinka, kai daromos bendros išvados, remiantis vien asmenine patirtimi. Pasirodo, dažnai esame ne tiek racionalūs, kiek jausmingi.
Tolimų kraštų realybė, net ir dokumentuota, gali atrodyti kaip klastotė. Tai labai dažnas reiškinys, kai kalbame apie klimato kaitos suvokimą. Išties nelengva išlikti iki galo racionaliems. Turime mokėti atsiriboti nuo savo patirties, nešališkai analizuoti duomenis, pasitikėti mokslininkais ir padaryti tinkamas išvadas.
Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai susiduriame su kiemo meteorologijos pasekmėmis. Taip ir didėja klimato kaitos skeptikų bei neigėjų gretos. Diskutuoti su jais sudėtinga, jie vadovaujasi ne tik emocijomis, bet ir savo asmenine patirtimi. Į vėsą ir lietų galima besti pirštu, o mojavimas pasauliniais anomalijų žemėlapiais ne visada veikia. Pakanka ilgesnės lietingų dienų serijos ir toks skeptikas nejučia nubunda daugelyje mūsų.
Čia galime prisiminti vieną Marijono Mikutavičiaus dainą, kurioje yra žodžiai: „Mano miestas, rytas, mano gatvė, fabrikai ir aš; Skrendam ten, kur žemės burbulas neš.“ Ji labai gerai įrėmina mūsų lokalumą ir kartu negalėjimą pasipriešinti globalioms tendencijoms. Su visais miesto fabrikais, su savo svarbia nuomone ir unikalia patirtimi vis tiek skrendame ten, kur neša Žemės rutulys. O jis, kaip rodo visi matavimai, šiuo metu beprecedenčiu greičiu lekia į visuotinį klimato atšilimą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
