Prieš dešimt metų žmonija metaforiškai susikibo už rankų, apkabino žemelę lyg kokiame globaliame Baltijos kelyje, o paskui išsiskirstė kas sau asmeninių reikalų tvarkyti. Nuo Paryžiaus susitarimo praėjo dešimtmetis. Net ir klimato laiko skalėje tai jau apčiuopiama atkarpa. Per ją nuėjome ilgą kelią bandydami spręsti šį amžiaus rūpestį, taip pat vis geriau galime įžiūrėti jo veidą. Klimatas dar vadinamas tyliuoju žudiku, tad veidukas tikrai nepatenka į populiariausių pasaulyje emodžių sąrašą.
Siekis stabdyti klimato kaitą ir išlikti prie 1,5 laipsnio pasaulinės temperatūros ribos buvo ambicingas ir gražus tikslas. „Nepaviko“, kaip internetuose mėgdavo sakyti kai kurie žinomi klimato skeptikai 2015-aisiais. Jau tada šis siekis buvo aukšta kartelė ir daug kas juo abejojo. Išties, dar nežinome, ar nepavyko. Oficialiai tai vis dar mūsų darbotvarkėje, bet pasigirsta vis garsesnių balsų, kad išlikti šiose ribose jau nebeįmanoma. Pasaulis susiskaldęs, o šalys susitelkusios į savo interesus. Labai nepalankus laikas globalioms aplinkos problemoms spręsti. Nors kažin ar tokiems dalykams apskritai kažkada bus palankus laikas.
Paryžiaus susitarime minima ir kita riba. 2 laipsniai palyginti su priešindustriniu laiku. Tai reiškia gerokai didesnę gamtinių įtampų grėsmę, negrįžtamus procesus ir iš jų plaukiančias ekonomines ir socialines įtampas. Bet „gręžimo“ politikos plėtrai pasaulyje ir 2 laipsniai nėra riba. Tada ryškėtų gerokai karštesnės ateities vizija. Paleidus vadeles ir nevykdant jokios klimato politikos pasaulis iki amžiaus pabaigos gali sušilti daugiau nei 4 laipsniais, o tai jau būtų katastrofiška. Čia tinka plačiai naudojamas sergančio žmogaus ir sergančios planetos palyginimas. Jei žmogaus temperatūrą nuo 36,6 pakeltume iki 40,6 laipsnio, tai jau galėtų būti pavojinga gyvybei.
Per tuos dešimt metų klimato pokyčiai atėjo arčiau mūsų. Nykstantys ledynai iš antraščių pamažu ištirpo. Pasirodo, jie didesnį įspūdį daro tik suprantantiems reikalo esmę mokslininkams, o didžiajai daliai publikos, bent Lietuvoje, buvę nebuvę. Dabar matome vis ekstremalesnių gamtos reiškinių, bet šie pamažu taip pat tampa nelabai įdomūs, nes jų daug ir jau pripratome. Na, nebent ateina į mūsų kiemą. Tada jie trumpam tampa aktualija, bet tas aktualijas nugina kitos aktualijos, o jos šiais laikais skrieja nekontroliuojamai gausiai, lyg kokie kontrabandiniai balionai.
Žvelgiant į šviesiąją pusę, po dešimtmečio nuo Paryžiaus susitarimo nebereikia bent jau įrodinėti, kad klimato kaita apskritai tikra. Dabar jau diskutuojame, kaip išsaugoti bioįvairovę, sumažinti miestų taršos pėdsaką ir prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų. Gražu žiūrėti, kaip net nuožmiausi ekologiniai liumpenai įtartinai nuoširdžiai susirūpina, kad elektromobilių baterijų gamyba itin tarši, ir dėl to pasiruošę krūtine ginti tradicinius vidaus degimo variklius.
Čia vyksta vertybiniai mūšiai. Juk būtent vertybės formuoja klimato politiką arba jos nebuvimą. Filosofai seniai pastebėjo, kad klimato kaita savo esme etinė problema. Taip yra, nes ji kyla ne natūraliai iš gamtos, o dėl žmogaus veiklos, kurią ir nulemia mūsų vertybių sistema. Tai klausimas, kaip turime elgtis vieni su kitais, su gyvūnais ir su pačia planeta. Etinis šis klausimas tampa, kai jau žinome, kad mūsų veiksmai turi pasekmių. Dabar, minint Paryžiaus susitarimo jubiliejų, tą tikrai girdėjo visi, tad dešimt metų nenuėjo veltui.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
