Štai ir praėjo vasarėlė. Atrodo tik visai neseniai dar kukavo gegutė, suokė juodieji strazdai, miestų dangus ūžė nuo čiurlių čirpimo ir, staiga, pabundi vieną rytą – tyla. Konkrečiai čiurliai yra tiesiogiai atsakingi už vasaros atnešimą ir išnešimą.
O šiaip paukščių migracija jau gerai įsibėgėjusi. Tilvikai, žuvėdros, kai kurie giesmininkai jau traukia link pietų visu smarkumu. Kiti paukščiai telkiasi į būrius.
Bet mums, lietuviams, svarbiausias paukštis yra baltasis gandras. Toks svarbus, kad apie jį labai mažai žinom ir prisigalvojam visokių mistinių dalykų. Tai kada gandrai pakelia sparnus, kur ir kaip jie skrenda ir ar grįš?
Pagal mūsų kalendorių gandrai turi išskristi lygiai rugpjūčio 23, kad 24 jų nė vieno neliktų. Nes, nu jeigu kalendoriuje taip parašyta, taip ir turi būti. Bėda ta, kad gandrams giliai nusispjaut ant mūsų kalendoriaus. Kažkada Gandrinės maždaug sutapo su data, kada daugiausia gandrų išskrisdavo. Bet jau senokai rugpjūčio 24 su gandrų išskridimu nelabai ką turi bendro. Ji pasislinko viena–dviem savaitėmis anksčiau.
Gandrai niekada neišskrenda per vieną dieną. Gandrai iš skirtingų Lietuvos vietų išskrenda skirtingu laiku. Migracijos pradžia priklauso ne nuo kalendoriaus datos, o nuo oro sąlygų ir kaip gandrams greitai pavyko užauginti vaikus. Na, pavyzdžiui, šiemet pirmuosius jaunų gandrų būrius pastebėjau liepos gale. Bandomieji skrydžiai vyko rugpjūčio pradžioje. O rugpjūčio 8, 10 dienomis sulaukę gero oro pakilo pirmieji pulkai ir sukdami ratus patraukė Baltarusijos link. Vėliau važinėdamas po Aukštaitiją mačiau tik pavienius gandrus. Žemaitijoje, Suvalkijoje dar rugpjūčio 14 ganėsi nemaži pulkai, nors iš Pagėgių krašto keli būriai jau buvo palikę Lietuvą. Ir, būtent, kadangi šiomis dienomis oras yra labai palankus migracijai, Lietuvą paliks didžioji dalis gandrų. Bet tikrai ne visi. Dar bus būrelių, kurie išskris ir per Gandrines, ir pasiliks iki rugsėjo. Netiesa, kad po Gandrinių pasilieka tik silpni, sužeisti gandrai.
Gandrai niekada neišskrenda naktį. Graži pasaka, bet tai pasaka. Gandras yra sunkus paukštis, jis vien sparnais plasnodamas vargiai ar iki Afrikos nulėktų. Todėl gandrams reikia šiltų oro srovių. Jie ryte būriuojasi laukuose ir laukia, kol įšilus pradės kilti oro srovės, o su jomis ir gandrai. Jie kildami gaudo šiltas oro sroves, kurios juos užkelia net į kilometro, o kartais į trijų kilometrų aukštį. Tada jie susiranda tinkamą kryptį ir retai paplasnodami sklendžia pietų link. Jų kelionė iki žiemaviečių truks pusantro mėnesio. O per Gandrines pirmieji palikę šalį gandrai jau turbūt bus pasiekę Turkiją ar net Egiptą.
Pirmieji išskrenda jaunesni gandrai. Vėliau seniai. Gandrai skrenda tiek vadovaudamiesi instinktais, tiek patirtimi. Jei yra koks vyresnis paukštis, jauni paukščiai seka jį. Kadangi jauni paukščiai nebūna patyrę, tai jų migracija būna ilgesnė, daugiau nuo kurso nuklysta.
Jų kelionė iki žiemaviečių truks pusantro mėnesio. O per Gandrines pirmieji palikę šalį gandrai jau turbūt bus pasiekę Turkiją ar net Egiptą.
Mūsų gandrai skrenda link Rumunijos, Turkijos, tada palei rytinį Viduržemio jūros pakraštį, vėliau palei Nilą iki kol baigsis Sachara. Vieni atostogaus Kenijoj, kiti iki Pietų Afrikos nukaks.
Ar jie grįš pas mus? Subrendę gandrai taip. Jauni – nebūtinai. Gandrai bręsta trečiais ketvirtais metais. Jie per tą laiką gali ir visai pas mus nepasirodyti. Nors jie keliauja pirmyn atgal, bet nebūtinai iki Lietuvos. Vėliau, subrendę, dažniausiai grįžta ten, kur išsiperėjo.
Tad gandrai neišskrenda nei per anksti, nei per vėlai. Jie išskrenda pačiu laiku, pagal jų kalendorių. Ir jie nepranašauja nei baisios žiemos, nei baisaus rudens. Jokie gyvūnai to nesugeba daryti, išskyrus niekus tauzijančius žmones. O savaitgalį pamatę ratu sukančius gandrų pulkus pamojuokit jiems ir palinkėkit gero kelio.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
