„Palikit mus ramybėje“ – taip dabar pasakytų paukščiai, jei tik galėtų kalbėti. Bet negali, todėl jų vardu aš prašau. Gerbiamieji gelbėtojai, palikite paukščių jauniklius ramybėje.
Šiuo metu yra būtent tas metas, kai paukščių jaunikliai palieka lizdus, dreves, inkilus. Jie jaučiasi, kad yra visiškai savarankiški ir suaugę, bet dribtelėję iš lizdo ant žemės supranta, kad dar ir sparnų plunksnos vos per trumpos, ir uodega neužaugusi, ir dar maisto sunku patiems susirasti. Tad jie strikinėja ant žemės, kabarojasi šakomis, treniruojasi ir išties po kelių dienų jie sugebės paskristi nedidelius atstumus, pakilti iš žolės ir jau ne laukti tėvų, o išžiota gerkle persekioti savo perėtojus.
Tai čia idealiu atveju. Dalis mažylių, žinoma, atsidurs plėšrūnų naguose. Todėl šiuo metu jokiu būdu nepaleidinėkit kačių į lauką. Jos nužudo daugiausia jauniklių gyvenviečių, miestų, miestelių teritorijose. Bent tris mėnesius katė gali pagyventi namuose. Privalo.
Na ir dar yra viena bėda – empatiškas visus pasiruošęs gelbėti dvikojis padaras, kuris pamatęs vargšą paukščiuką, staiga supranta, kad jo gyvenimo tikslas yra padėti visiems gyviems sutvėrimams. Tada dažniausiai matant paukščiuko tėvams jis griebia savo milžiniškomis letenomis bandantį išsprūsti mažylį ir tempia namo. Nes juk vargšas pumpurėlis vienas, be mamytės, sušals, mirs iš bado, jį suės plėšrūnai. Paukščiukas parnešamas namo, patupdomas į gražią dėžutę, patiesiamas paklotėlis, duodama gerti, būtinai duodama palesti. Ir 99 proc. paukščiukų nesulaukia kito ryto. Jei duoda gerti ir lesti, tai dažnai ir daug greičiau užsilenkia. Sakysit, bet yra tas vienas procentas. Taip, yra patyrusių specialistų, kurie žino, kaip užauginti jauniklius, kurie su musėmis ir svirpliais nuo penkių ryto maitina besočius. Taip, jie juos moka išmaitinti, taip, jie juos užaugintus paleidžia ir tie paukščiukai arba būna tiek pripratę prie žmogaus, kad jau jie tampa žuvę gamtai, arba juos tuoj pat suryja plėšrūnai, nes nebuvo jokios adaptacijos ir mums išmokyti mažus paukščiukus apsisaugoti nuo katės ar vanago – jokių šansų.
Todėl radus paukščio jauniklį visais atvejais jį reikia palikti ten, kur radot. Jei vieta pavojinga – įkelkit į šalia esantį krūmą ar medį. Viskas. Štai jūsų didysis žygdarbis. Jūs, be jokios ironijos, padarėt tikrai gerą darbą ir išgelbėjot jauniklį. Sveikų jauniklių tėvai niekada nepalieka ir neišmeta. Jei išmeta iš lizdo dar neapsiplunksnavusį – taip ir reikia. Galbūt jis serga, galbūt yra kitos bėdos. Nekelkit jauniklio atgal. Tai paukščių, ne mūsų reikalas. Jei iškrenta visas lizdas su jaunikliais – perkelkit lizdą į kokį krepšelį ar dėžutę ir palikit buvusio lizdo vietoje. Jei radot pelėdžiuką (būtent dabar dauguma jų palieka dreves), visada žinokit, kad šalia yra jo mama. Pelėdžiukai mėgsta pablūdyti. Todėl ramiai įkelkit pūkuotuką į medį, nusifotkinkit ir palinkėkit jam sėkmės. Viskas. Štai, jūs vėl išgelbėjot pelėdžiuką. Parsinešę namo jūs jį nužudysit. Nedarykit šito.
Jei randant mieste sužeistą paukštį, įsipainiojusį į valą, įstrigusį, taip, tokį vargšą reikia išgelbėti ir atiduoti specialistams, kurie juo pasirūpins. Dar kartą: jei randant jauniklį – visada paliekat ten, kur radot. Paukščiai tikrai geba pasirūpinti savimi ir savo vaikais. Mums tereikia jiems netrukdyti ir ne jauniklius gelbėti, o paukščių aplinką, jų buveines. Tai yra daug sunkesnis, bet prasmingesnis darbas.
Paukščiai ir aš jums padėkos. Ačiū jums.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
