Gegužę briedis, birželį meška, liepą belieka sulaukti bent jau stumbro. Šiaip rimtai, mums trūksta tik stumbro ir visi didieji žvėrys bus aplankę sostinę. Lapės ir stirnos čia jau kuris laikas gyvena, lūšys, vilkai kartais užsuka, šernai pasirodo ir vėl dingsta, elniai ir danieliai kartais prabėga, kasmet briedžiai visiems sukelia daug streso, na, aišku, ir ko nelabai galėjome tikėtis – lepečkojė irgi atėjo pasižiūrėti, ar ta sostinė tikrai jau tokia žalia. Tai kodėl žvėrys nuolat užklysta į teritorijas, kurių, atrodo, jie turėtų vengti?
Pagrindinė versija, anot viską žinančių, – vargšai gyvūnėliai nebeturi namų, nes visus miškus iškirto. Dar įdomesnė versija, kad tvora nuo Baltarusijos užsitvėrėm, tai žvėrys negali namo pareiti ir blūdija.
Na, taip nėra. Bet miškų kirtimai išties su tuo susiję. Pagrindinė problema, kad įvairių žvėrių populiacijos dėl klimato kaitos, dėl miškų kirtimų, dėl to, kad daugiau yra žemės ūkio kultūrų (maisto), yra smarkiai išaugusios. Kirtimai ne atima namus, o suteikia geresnius. Nes kuo daugiau kertama, tuo daugiau atsiranda jaunuolynų.
Žvėrims jaunuolynuose visada daug geriau – galima pasislėpti nuo plėšrūnų, o žiemą tai yra puiki mitybinė bazė. Jokiu būdu nesakau, kad dėl to reikia šnioti miškus. Seni miškai yra gyvybiškai svarbūs, tai namai tūkstančiams kitų organizmų. Per didelė žvėrių populiacija yra lygiai taip pat blogai, kaip ir per maža, nes kanopiniai žvėrys daro didžiulę įtaką aplinkai.
Miškams patiems yra sunku atsisėti, nes viskas nuryjama. Padaugėjus kanopinių, natūralu, kad padaugėja didžiųjų plėšrūnų – vilkų, lūšių, meškų. Šiuo metu Lietuvoje yra gal pora dešimčių lepečkojų, o po kelerių metų tikrai bus gal ir visas 50, o gal ir 150, kaip kad Latvijoje. Primenu, kad dabar pagrindinė meškų plitimo kryptis yra ne iš Baltarusijos, o iš Latvijos, Estijos.
Taigi žvėrių daugėja. Jie nuolat klajoja keisdami tiek savo teritorijas – tiek dėl trikdymo, tiek dėl biologinių ypatybių. O klajodami gali užklysti bet kur. Keliauti kur nori per Lietuvą neišeis, nes pagrindiniai greitkeliai užtverti tvoromis. Tad žvėrys pasirenka saugius kelius palei upes, upelius, žinoma, keliauja labiau miškais, jų pakraščiais.
Todėl visiškai nenuostabu, kad keliaudami palei Nerį sostinėje gali atsidurti bet kokie gyvūnai. Stirnos ir lapės yra visiškos miestų gyventojos (nes čia mažiau plėšrūnų, daugiau maisto). Kiti didesni žvėrys pas mus papuola atsitiktinai ir tuoj pat bando pasprukti. Miestų džiunglėse jiems daug sunkiau orientuotis dėl neįprastų kvapų, triukšmo, vaizdo, gausybės jų pagrindinių priešų – žmonių, kurie lenda, vaiko. Gyvūnai patiria didžiulį stresą ir, deja, dažnai tokie užklydimai baigiasi jiems tragiškai.
Pagrindinė problema, kad įvairių žvėrių populiacijos dėl klimato kaitos, dėl miškų kirtimų, dėl to, kad daugiau yra žemės ūkio kultūrų (maisto), yra smarkiai išaugusios.
Meškos pas mus užsuks tikrai dar ne kartą. Tad dabar svarbiausia yra išmokti pamokas, turėti specialistų, kurie galėtų greitai reaguoti ir, dar svarbiau, komunikuoti. O jums, mielieji, svarbiausia išlikti ramiems, tuoj pat informuoti atitinkamas tarnybas, suprasti, kad gyvūnas, patekęs pas jus, nori tik vieno – kuo greičiau iš čia dingti.
Jei beieškodami paparčio žiedo sutiksit mešką, perduokit linkėjimus. Gražios ir stebuklingos jums trumpiausios nakties.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
