Erkė! Išgirdus šį žodį dažnam kūno plaukai pasišiaušia, o posakis „bijai vilko – neik į mišką“ jau seniai turėtų būti pakeistas į „bijai erkės – neik į mišką“.
Erkės sudaro didžiulę voragyvių grupę. LRT TELEVIZIJOS laidos „Gamtininko užrašai“ vedėjas, gamtininkas Marius Čepulis vaikšto po gamtą ir dalijasi žiniomis apie kraują mėgstančius parazitus. Tiesa, teisti erkių jis neskuba, sakydamas, kad jų gyvenimas yra sunkus nuo pirmų dienų.
Ar bent įsivaizduojate, kaip erkėms sunku?
Pasaulyje erkių yra apie 50 tūkstančių rūšių, bet manoma, kad jų gali būti ir visas milijonas. Mus ir stuburinius gyvūnus puola tik mažytė erkių dalis. Daugybė jų parazituoja vabzdžius, pavyzdžiui, naminių bičių siaubas yra Varoa. Kitos erkės išnaudoja augalus. Dar kitos minta irstančia organika sausumoje ir vandenyje.
Pavasarį erkės yra aktyviausios, nes maitintis pradeda ir jų nimfos, ir suaugusios erkės.
„Būtent pavasarį jos alkaniausios. Pabunda iš žiemos miego. Ką reikia daryti? Reikia daugintis, reikia kraujo, reikia augti. Tada reikia maisto? Kas yra maistas? Kraujas, o kaip tą kraują rasti? Reikia gyvūnų, žvėrių, žmonių. Ir vat tada jos sėdi išskėtusios savo rankutes ir laukia, kol kas nors ateis prie jų – jos galės užsikabinti ir užlipti“, – sako jis.
Gamtininkas M. Čepulis pažymi, kad parazitinių erkių gyvenimas yra itin sunkus. „Tu gimsti maža, maža lervutė. Tu turi iškarto susirasti šeimininką. Tu negali toli nuropoti, tu nekeliauji šimtais metų. Gali nuropoti metrą. Tu iškarto įmetamas į va tokią aplinką, kur tu pats turi susirasti maistą. Nėra ten vaikystės, kur tavimi rūpinasi mama, bet gimsti ir keliauji ieškoti kraujo“, – žaismingai pasakoja laidos vedėjas.
Jis pažymi, kad erkei reikia prisisiurbti kraujo, kad ji galėtų toliau vystytis iki nimfos. „Tos lervos yra mažytės, jos vos vos įžiūrimos. Nimfos irgi yra mažytės. Jų daugiausia aš ir pats pasigaunu. Kur nors guli slėptuvėje, grįžti, nieko nejauti, kitą dieną ar vakare, jau, žiūrėk, matai, kažkoks taškelis prisisiurbęs. Tai vat ten yra ta nimfa, ji irgi gali prie žmogaus prisisiurbti“, – teigia M. Čepulis.
Erkės tyko ne bet kur
Gamtininkas pasakoja, kad erkei reikia pakeisti bent tris šeimininkus, kad ši suaugtų. Šis ciklas trunka apie trejus metus, o esant prastoms sąlygoms, gali trukti iki šešerių. Padėjusios kiaušinius patelės miršta ir ciklas prasideda iš naujo, kuomet iš kiaušinių išsirita šešiakojės lervutės.
M. Čepulis sako, kad pačios erkės žmonėms nieko blogo nedaro. Pasak jo, žmonėms pavojų kelia virusai ir ligos, kuriuos erkės gali pernešti. „Reikia suprasti, kad organizmas, kuris negyvena gamtoje tam, kad jus kankintų. Jis atlieka savo misiją, o jo misija yra labai plati ir labai svarbi“, – komentuoja gamtininkas.
Jis taip pat pastebi, kad erkės tupi ten, kur eina žvėrių takas, mat užuodžia gyvus organizmus. Gamtininkas taip pat sako, kad erkių nerasime ten, kur joms nėra šansų pagauti kraujo donorą. Pavyzdžiui, viduryje pievos, kur nevaikšto žvėrys, nėra ką veikti ir pačioms erkėms.
„Jeigu yra išmintas takas per pievą ir juo nuolat vaikšto žmonės, nuolat vaikšto gyvūnai, nes daug paprasčiau yra taku vaikščioti. Einant tuo taku, tikimybė, kad jūs pagausit erkę, yra daug didesnė negu tiesiog einant pieva, nes erkės žino, kur jūs vaikštot, jos laukia prie tako.
Kai tu matai tą vaizdą, netgi truputėlį ir kraupu. Kai tu žinai, kiek jų daug. Ir tai labai gerai matosi pavasarį. Jos peržiemoja, užsikaria ant augalų viršūnėlių ir būtent tada pavasarį geriausiai matosi. Sausi stiebai, ant jų nieko nebūna, jokių žalių lapų ir viršūnės tiesiog žydi nuo erkučių“, – komentuoja gamtininkas.
Šuninė erkė – itin pavojinga
M. Čepulis pasakoja, kad šuninė erkė gali žmogui pernešti Laimo ligos ir erkinio encefalito ligos sukėlėjų.
„Kai lervutė pirma prisisiurbia prie kokios nors pelytės – ji tada pasiima, jeigu pasiima, būtent tą bakteriją. Ir tada bakterija jau gyvena erkėje. Ir kai erkė pradeda siurbti, kai tik į ją patenka kraujas, jau paskui būnant nimfos stadijoje – borelija ji kaip miega, nieko nedaro, ji niekur nekeliauja – pajunta, kad „o, kraujas“ aš galiu patekti į naują šeimininką – man reikia bėgti. Tas laikas yra maždaug plius minus iki 24 valandų. Todėl susirgti Laimo liga, jeigu erkę ištrauki po 5–10 valandų, tai yra greitai – faktiškai neįmanoma. Laimo liga iškart neperduodama“, – aiškina gamtininkas.
Jis sako, kad suradus į kūną įsisiurbusią erkę, ją reikia kuo skubiau ištraukti. Negalima teplioti įvairiais tepalais, eteriniais aliejais ar taukais, o stebėti savo sveikatą ir, atsiradus keistiems simptomams, – keliauti pas gydytoją.
Jeigu ant jūsų kūno atsiranda rausva dėmė, kuri nuolat didėja, o jos centras yra šviesesnis, tuomet greičiausiai tai ir bus Laimo ligos sukėlėjų darbas. Anksti pastebėjus Laimo ligos simptomus, anot M. Čepulio, išsigydyti nebėra taip ir sunku. Nuo šios ligos retai kas miršta, bet jos pasekmės gali būti gana skaudžios.
Nuo bakterijų sukeliamos Laimo ligos reikia saugotis, kad įsisiurbtų kuo mažiau erkių. „Nors tą darau ir aš, bet turiu pripažinti, kad apsisaugoti pavyksta ne visada“, – sako LRT TELEVIZIJOS laidos „Gamtininko užrašai“ vedėjas.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
