Norim to, ar nenorim, bet žiema atėjo. Na, ne ta tikroji žiema, o šlapdriba pasipuošusi – nei šaldanti, nei šildanti, nei velnias, nei gegutė. Iš tikros žiemos, deja, likusi tik tamsa. Mes vis arčiau glaudžiamės prie radiatorių, vis dažniau apsikabiname karštos arbatos puodelį. O gamta toliau gyvena savo gyvenimą. Mums nesinori nosies kišti laukan, o gyvūnams tai tik dar vienas gyvenimo etapas, prie kurio jie puikiai prisitaikę.
Pagaliau baigėsi elnių, briedžių, danielių vestuvės. Jaunikiai nusiramino ir grįžo į įprastą ritmą – ėsti, bėgti nuo plėšrūnų ir miegoti. Stirninai ir briedžiai tyliai atsikrato karūnų. Merginos apvaisintos ir į bernus nebežiūri, tai kam čia puoštis. Pirmi ragus meta vyresni patinai, vėliau jaunuoliai.
Tiesa, miške tuoktuvių sezonas nėra uždaromas, nes šiuo metu, užsiauginę šarvus ir įtrynę juos sakais, vestuvines kovas pradeda knysliai. Jos nėra tokios įspūdingos, bet tik todėl, kad mes jų nematome. Šernų kovos vyksta dažniausiai tamsoje ir tik kartais miške pavyksta išgirsti beprotišką ir kraupų žviegimą, kai dėl rujojančios kiaulaitės iltimis badosi keli kuiliai.
Kiti žvėrys žiemai jau pasiruošę, pasikeitę kailinius, užsiauginę riebaliuko, prisikaupę maisto atsargų. Miegapelės jau senokai parpia, šikšnosparniai po tik ką vykusių vestuvių irgi jau snaudžia, nors dar lapkritį vienas kitas gali atskristi žiemavietės daugiabutyje beieškodamas. Parpia ir ežiukai, ir usūriniai jau žiovauja obuolių prisikirtę. Barsukas dar vis išlenda naktimis praeiti savo maršrutą ir kokią lervą išsikasti.
Paukščiai, tie, kurie dar vis atidėliojo kelionę į pietus, iškritus pirmam sniegui patraukė ten, kur mažiau baltos spalvos. Ir pasilikome su varnomis, balandžiais irgi zylėmis. Tačiau taip tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.
Mūsų šalis yra žiemos atostogų vieta svečiams iš šiaurės. Jau kuris laikas ant pakelės stulpų ir elektros laidų tupinėja ir pelėnų dairosi šiauriečiai tūbuotieji suopiai. Jau pasirodė pirmieji svirbelių būreliai. Jie kartu su smilginiais, strazdais baigs doroti užsilikusias amalų, šermukšnių, putinų, guobelių, ligustrų uogas. Laukuose jau skraidžioja triukšmingi čimčiakų pulkeliai, kartais sušmėžuoja viena kita sniegstartė ir jau turi pasirodyti vieversėliai. Tik ne tie mūsiškiai, o raguotieji. Srauniuose upeliuose tuoj galėsime išvysti pingvinuką – vandeninį strazdą. Taip pat reikia laukti ir šiauriečių pelėdų. Štai raiboji pelėda jau kasmet mus aplanko. Po baltosios pelėdos pasirodymo praėjo lygiai 10 metų. Maždaug tokiu dažnumu jos pas mus užsuka. Gal šią žiemą ši viešnia vėl mus pagerbs?
Vandens paukščiai irgi skuba į pamėgtas žiemavietes Kaune prie hidroelektrinės bei pajūryje. O ten ir šiaurinių svečių pasirodo, ypač jūroje – nuo ledinių ančių, gagų iki narų, narūnėlių bei alkų.
Tad laukite ir dairykitės. Tik primenu, kad žvėrių šerti niekada nereikia – kuo daugiau juos šeriate, tuo daugiau jų sumedžiojama. Antys ir gulbės puikiai išgyvena ir be jūsų batono – kuo daugiau šeriate, tuo daugiau jų dvesia. Tačiau jau galite pradėti lesinti lesyklose mažuosius sparnuočius. Tik ne savo maisto atliekomis, o tam skirtu neapdirbtu lesalu.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
