Sveiki sulaukę šventų Velykų. Balandžio pradžioje besispardanti žiema, dar bandė kandžiotis, bandė ginti pargrįžusius ir jau net perėti pradėjusius paukščius atgal į pietus, bet pavasaris prieš pat prisikėlimo šventę taip driokstelėjo, kad viskas pabalo, tik ne nuo sniego, o nuo fantastiško slyvų žydėjimo.
Ir ne tik pabalo, bet ir sužaliavo. Įprastai didysis pumpurų sprogimas bręsta palengva. Pradžioje miškai papilkėja, vėliau į pilkus atspalvius po truputį pradeda skverbtis žaluma, kol tik, op, op tai yra BUM! ir viskas žalia. Tai dabar jau sprogimas įvyko, ir viską aptaškė sodria žaluma. Tiesa, nors Lietuva nedidelė, bet, pavyzdžiui, Zarasų krašte dabar miškai dar vis pasidengia mėlynu žibuoklių kilimu, o kiek piečiau viskas baltuoja nuo plukių žiedų.
Kalbant apie miškus. Tik ką nuaidėjo, nuskambėjo pompastiškasis miškasodis. Buvo pasodinta kažkiek ten daug tūkstančių medelių. Tegu giria ošia!
Ne, aš tikrai nesu prieš miškasodį. Viskas su juo tvarkoj. Smagu sodinti medelius, pabūti grynam ore. Tik vadinkime daiktus savais vardais. Sodinamos yra lentos, o ne miškas. Taip, tikrai lentų reikia ir puiku, kad ūkiniuose miškuose sodinamos lentos. Kaip kad sėjame bulves, ir jas renkame, sėjame rugius ir juos pjauname. Taip pat sėjame lentas ir jas pjauname. Tik kažkodėl nekviečiama tauta bulves bei žiemkenčius sėti, kažkaip patys ūkininkai susitvarko? Ar gali lentos virsti mišku, taip, teoriškai gali. Bet praktiškai, niekas nesiruošia ūkinių miškų versti į saugomas teritorijas. Ir po 60–80 metų vėl lentos bus pjaunamos. Dabar vyksta netgi atvirkštinis procesas – saugomuose miškuose ūkininkaujama lygiai taip pat kaip ūkiniuose. Ir būtent saugomi miškai verčiami į ūkinius.
Tikras miškas pats puikiai atsisėja. Taip, tai gali trukti ilgiau. Bet ar gamta kažkur turi skubėti? Būtent, dėl natūralios atrankos, tas miškas yra daug sveikesnis ir atsparesnis klimato kaitos iššūkiams. Taigi, visų pirma, kad giria oštų jos nereikia išpjauti. Kad lentų netrūktų, jas reikia sodinti.
Bet grįžkim prie gamtos budimo. Gamta jau senokai pabudus. Jau grįžo didžiulė dalis taip laukiamų paukščių. Parsirado kregždės, raudonuodegės, devynbalsės, grąžiagalvės. Ir net jau gegutė užkukavo. Ant kiaušinių jau kantriai tupi varnėnai, strazdai, kovai, antys, gulbės, pempės, žvirbliai, gandrai. Jau prasikalė pirmieji ereliukai, jau plaukioja šešios žąsys su šešiais žąsyčiais. Tuoj, tuoj išsiris dančiasnapiukai ir pasaulį išvys gerviukai.
Taip pat šiuo metu šventės atėjo ir į žvėrių namus. Laukuose kiškienių laukia mažyčiai kiškučiai (primenu, niekada negelbėkit rastų kiškiukų, palikit ten, kur radot, o jei reikia perkelt į saugesnę vietą, mūvėkit pirštines), drevėse bruzda voveriukai, urvuose inkšti lapiukai, vilkiukai ir mangutukai. Elnės, briedės bei stirnos dar vis storiausiais pilvais bėgioja ir su pavydu žiūri, kaip paskui šernes sekioja govados dryžuotų jau gerokai ūgtelėjusių paršiukų. Šiemet šerniukai pasirodė dar vasario mėnesį.
Na ir su nekantrumu laukiam dar vienų padarėlių, kurių pasirodymą mes visada pasitinkam garsiomis ovacijomis. Taip, uodų. Pirmiesiems aš jau paplojau kovo gale. Tikriausiai labai pasiilgote jų malonaus zyzimo dešinėje ausyje?
Smagių, šiltų jums švenčių!
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
