Arkties vandenyne esančiame Svalbardo salyne, vietovėje, kuri ne veltui vadinasi „Lavonų kyšuliu“, tirpsta amžinasis įšalas, atidengdamas suirusius 17 ir 18 amžiuje čia palaidotų žmonių palaikus. Kas buvo šie žmonės?
Kaip skelbia „IFLScience“, 1596 m. olandų tyrinėtojas Willemas Barentszas pirmą kartą išvydo Špicbergeno salą, esančią šiuo metu Svalbardu vadinamame salyne. Tuo metu žmonija jau buvo susidomėjusi banginių medžiokle, nes jų taukai buvo naudojami kaip lempų aliejus ir pramoninis tepalas, jau nekalbant apie jų organizme susidarančią brangią ambrą (kietą, degią, vašką primenančią medžiagą).
Netrukus paaiškėjo, kad Svalbarde buvo apstu šių nuostabių gyvūnų. Sisteminga banginių medžioklė šiame regione prasidėjo 1612 m., o iki amžiaus vidurio banginiai išmoko vengti pakrančių zonų ir keistų, jų vidurius išdarinėti pasiryžusių sausumos gyventojų. Žmonės taip pat prisitaikė ir ėmė gaudyti bei žudyti banginius atviroje jūroje, o jų taukus lydydavo laive arba laukdavo, kol grįš į krantą.
Olandų banginių medžiotojai turėjo įdomų įprotį daiktus vadinti tikraisiais jų vardais, nevyniojant žodžių į vatą. Pavyzdžiui, 1619 m. banginių medžioklei buvo įkurta gyvenvietė „Smeerenburg“, kurios pavadinimas pažodžiui išvertus reiškia „Riebalų miestelis“. Didžiausios Svalbardo salyno salos Špicbergeno šiaurės vakariniame krante yra vietovė pavadinta „Likneset“ arba „Lavonų kyšuliu“, mat čia palaidoti daugelio banginių medžiotojų palaikai. Visgi neseniai paaiškėjo, kad tai nėra amžinojo poilsio vieta.
Dėl klimato kaitos pastaruoju metu šioje teritorijoje nuolat į žemės paviršių iškyla žmonių kaulai. Nors reginys gana niūrus, jis suteikė Norvegijos kultūros paveldo tyrimų instituto mokslininkei Lise Loktu ir Oslo universitetinės ligoninės atstovei Elin Therese Brodholt progą ištirti trumpą ir sunkų žmonių, už Šiaurės poliaračio ieškojusių galimybių prasigyventi, gyvenimą.
Ištyrusios įvairios būklės kaulų liekanas, mokslininkės nustatė, kad visos jos priklausė vyrams, kurių dauguma mirė sulaukę apie 20–25 metų, o prieš mirtį sirgo įvairiomis ligomis.
„Skorbutas yra labiausiai paplitusi medžiagų apykaitos liga „Likneseto“ radinių komplekse – 18 iš 19 individų užfiksuoti skeleto požymiai, atitinkantys vitamino C trūkumą, – aiškina mokslininkės savo straipsnyje. – Dažnai pasitaiko sąnariniai ir po antkauliu esantys pakitimai, paveikiantys ilguosius kaulus, dažniausiai šlaunikaulius, blauzdikaulius, šeivikaulius ir žastikaulius; kaukolės pažeidimai reti.“
Kaip rodo tirtų banginių medžiotojų kaulų duomenys, šis darbas stipriai alino organizmą – 18 iš 19 tirtų asmenų turėjo degeneracinės sąnarių ligos arba osteoartrito požymių, kurie šiais laikais būdingi gerokai vyresnio amžiaus žmonėms.
„Šie skeletai mums parodo, kokia kaina buvo sumokėta už pirmąją Europos „naftos“ pramonę, – savo pareiškime rašė tyrimo autorės. – Šiuose skeletuose matome vienos iš pirmųjų pasaulinio masto Europos pramonės šakų paliktą fizinį pėdsaką. Galime pamatyti, kokius fizinius pėdsakus darbas, mityba, ligos ir judėjimas paliko pirmosiose banginių medžioklėse Arktyje dalyvavusių žmonių kūnuose. Daugelis šių vyrų mirė labai jauni, tačiau jų kauluose matyti aiškūs didelio fizinio krūvio, ligų ir nepakankamos mitybos požymiai.“
Tyrimas čia.
