LRT portalo skaitytojams siūlome ištrauką iš Lietuvos istorijos instituto leidykloje ką tik išleistos knygos „Vilniaus istorija“ II-ojo tomo, kuris apima 1795–1914 metų laikotarpį, kai Vilnius kartu su buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Šiame tome autoriai aptaria Vilniaus urbanistinę raidą bei miesto tapsmą pramonės centru ir su tuo glaudžiai susijusius gyventojų skaičiaus ir socialinės struktūros pokyčius bei pasikeitimus miesto savivaldoje.
Taip pat pristatoma Vilniaus istorinė raida amžiuje, kai veikė ne tik svetima imperinė valdžia, bet vyko esminiai struktūriniai ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo pokyčiai Lietuvos visuomenėje. Daug dėmesio skiriama švietimo situacijai ir kultūros plėtrai mieste – tam, kas užtikrino Vilniaus, kaip Lietuvos kultūrinio ir dvasinio gyvenimo centro, vaidmenį.
Vilniečiai XIX a. pirmoje pusėje: kas jie? (autorė Zita Medišauskienė)
Rusijos valdžia pirmąkart Vilniaus gyventojus suregistravo dar 1795 m. penktosios revizijos, kuri apėmė visą imperiją, metu. Pagal jos rezultatus Vilniuje gyveno 17 451 gyventojas. Bet surinkti duomenys akivaizdžiai neatitiko realybės, todėl 1800 m. atliktas papildomas surašymas, kurio metu nustatyta, kad mieste gyvena 25 430 žmonių. Tačiau, kaip nustatė šį pirmąjį miesto gyventojų surašymą nagrinėjusi T. Bairašauskaitė, 1801 m. atliktas papildomas žydų tautybės gyventojų surašymas.
Remdamiesi šios autorės pateiktais duomenimis galime teigti, kad 1801 m. Vilniuje gyveno ne mažiau kaip 32,5 tūkst. žmonių (kaip teigia T. Bairašauskaitė, į sąrašus nebuvo įtraukiami žydų vaikai iki 5 metų amžiaus, L. Żytkowiczius nurodo, kad neįtraukti žydų berniukai iki 10 metų, neabejotinai papildomo surašymo duomenys neapėmė iki to laiko gimusių ir mirusių vilniečių ar naujai atvykusių gyventojų, todėl pateikiamas minimalus apytikslis gyventojų skaičius). Pagal gyventojų skaičių Vilnius tuo metu buvo trečias miestas imperijoje – po Sankt Peterburgo ir Maskvos.
Vėlesnių metų šaltiniuose ir istoriografijoje pateikiami Vilniaus gyventojų skaičiai yra tikras šv. Vito šokis – staigaus miesto gyventojų skaičiaus padidėjimo (iki 46 proc. per dvejus metus!) ar tokio pat staigaus sumažėjimo neįmanoma paaiškinti. Todėl iš turimų labai prieštaringų ir neaišku, kokiais būdais gautų, Vilniaus gyventojų skaičių bandysime išvesti tik bendrą tendenciją, nurodant apytikslį vilniečių skaičių. Juolab kad demografinės raidos sąlygos visame krašte, taip pat ir mieste buvo permainingos, o didžiąją XIX a. pirmosios pusės dalį – net nepalankios. Vos tik po XVIII a. pabaigos sumaiščių ir bado pradėjo atsikurti miesto gyventojų skaičius, užėjo naujos negandos. 1807–1808 m. lydėjo nederlius ir kariuomenės atneštos epidemijos.
Netrukus miestą ištiko 1812 m. katastrofa – dėl karo veiksmų, maisto stygiaus, ligų iš miesto išvyko nemažai jo gyventojų, epidemijos ir badas šienavo ne tik Prancūzijos armijos karius, bet ir miesto gyventojus. Tik antro dešimtmečio pabaigoje Vilniaus gyventojų skaičius atsikūrė, o 1825 m. oficialūs šaltiniai teigė, kad jame gyvena jau 46,6 tūkst. gyventojų.
Apskritai mokslininkai mano, kad 1816– 1834 m. laikotarpis demografiniu požiūriu buvo gana palankus. Vilniuje išsiskyrė tik 1830–1831 – sukilimo metai, kai gyventojų skaičius mažėjo į sukilimą išėjus vilniečiams ir mieste įsisiautėjus pirmajai choleros epidemijai. Vien 1831 m. oficialiomis žiniomis mirė 1779 žmonės, bet neabejotina, kad realiai mirusiųjų buvo daugiau (policijos surinkti duomenys rodo, kad 1830–1832 m. miesto gyventojų sumažėjo 15 proc., daugiau nei 6 tūkst. žmonių, daugiausia bajorų ir krikščionių miestiečių). 1832 m. vilniečių sumažėjo uždarius Vilniaus universitetą, išsikėlus daliai profesūros ir studentų. Nepaisant šių gyventojų nuostolių, oficialiai nurodoma, kad Vilniuje gyventojų daugėjo ir 1836 m. jų skaičius pasiekė 56,1 tūkstančio.
Tačiau po to prasidėjo labai lėto gyventojų skaičiaus augimo arba net mažėjimo laikotarpis. 1845 ar 1846 m. skelbiamas jau mažesnis Vilniaus gyventojų skaičius – 54,2 tūkstančio. Gyventojų galėjo sumažėti mieste uždarius likusias aukštąsias mokyklas – Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją ir Vilniaus dvasinę akademiją, uždarius vadinamąją Radvilų komisiją, kai kuriuos vienuolynus. Kita vertus, 1844 m. prasidėjo nusitęsęs iki 1855 m. demografinės krizės periodas. Dėl orų kataklizmų vienas po kito sekė nederliaus ir bado metai, juos lydėjo nauji choleros epidemijos protrūkiai 1846–1848 ir 1852–1856 m. bei įkandin sekusios kitos epidemijos. Pastebima, kad šiuo laikotarpiu Lietuvos gyventojų natūralusis prieaugis buvo labai mažas, o kai kuriais metais net neigiamas.
Po Kalėdų praleisti niūrią žiemą į Vilnių sugužėdavo dvarininkai su savo šeimomis, užimdami visus laisvus nuomojamus butus ir viešbučius.
Bendros biosocialinės gyvenimo sąlygos visame krašte turėjo įtakos ir Vilniui. Adomo Honorio Kirkoro atliktas tyrimas rodo, kad kai kuriose neturtingose priemiesčių parapijose (Bernardinų, Užupio) tam tikrais laikotarpiais buvo neigiamas gyventojų prieaugis. Kita vertus, dėl sunkių gyvenimo sąlygų kaime jų gyventojai neretai išsigelbėjimo ieškoti vydavo į didelius miestus – taigi ir Vilnių. Čia ieškoti platesnių pragyvenimo galimybių vyko bajorai, kai jiems buvo uždrausta nuomoti valstybinius dvarus, nesugebėję įrodyti bajorystės ir priversti pasirinkti „luomą“ – gyventi kaime vienkiemininku ar mieste piliečiu. Mieste šiek tiek daugėjo valstybės tarnautojų ir stačiatikių dvasininkų, čia perkėlus Stačiatikių vyskupijos konsistoriją ir stačiatikių dvasinę seminariją.
Tikėtina, kad kaip tik daugiausia dėl mechaninio gyventojų prieaugio Vilniaus gyventojų skaičius ir šiuo laikotarpiu pamažu augo: 1853 m. nurodoma Vilniuje gyvenus 57,7 tūkst. žmonių, 1860 m. sausio 1 d. – 58,1 tūkst., o 1861 m. – 60,5 tūkst. gyventojų. Taigi nuo XIX a. pradžios per šešiasdešimt metų miesto gyventojų skaičius išaugo 85 proc., t. y. beveik dvigubai.
Dėl dar palyginti archajiško Lietuvos ekonomikos pobūdžio ir visuomenės gyvenimo būdo Vilniuje būdavo palyginti daug laikinų gyventojų. Sezoniškumas buvo pastebimas plika akimi: mieste žmonių ypač pagausėdavo per Šv. Jurgio mugę ir vadinamuosius kontraktus, kai į miestą suvažiuodavo ne tik pirkliai ir pirkėjai, bet ir kelių gubernijų dvarininkai tvarkyti reikalų. Po Kalėdų praleisti niūrią žiemą į Vilnių sugužėdavo dvarininkai su savo šeimomis, užimdami visus laisvus nuomojamus butus ir viešbučius.
Laisvalaikio erdvės: nuo miesto centro iki užmiesčio ir dar toliau (autorius Juozapas Paškauskas)
Laisvalaikį XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje sudarė daugybė veiklų, pradedant respektabiliomis, baigiant visas nusistovėjusias normas laužančiomis priešingybėmis: jos apėmė ir pamokančias laisvalaikio formas, ir pramogines. Vienos laisvalaikio formos buvo homosocialios, kitos, priešingai, plačiai įtraukiančios ir heterosocialios, o vilniečių laisvalaikio erdvės apėmė nuo esančių pačioje miesto širdyje iki idiliškų kaimo vietovių ar net tolimų kurortų.
Vilniuje pramogos buvo tokios pat įvairios kaip ir pačios klasės: aukštuomenės atstovai rengė sezoninius balius, salonus, pasivažinėjimus rogutėmis, buriavimą jachtomis, vidurnakčio vakarienes, lenktynes ir pan. Viduriniojo sluoksnio atstovai rengdavo kuklesnes šių pramogų versijas: visa tai lėmė paveldėtos ir įgytos vertybės, pajamos, įsipareigojimai ir net turimas garderobas. Poilsis, rekreacijos, turizmas – keliavimas dėl malonumo – XX a. ne tik apėmė įvairias visuomenės grupes, bet ir intensyviai transformavosi į masinį fenomeną.
Vienas kertinių šio laikotarpio laisvalaikio bruožų, kad plačiai pradedamos vystyti nebrangios komercializuotos pramogos, tokios kaip mugės, pramogų sodai, vodevilio teatrai, kino teatrai ir pan. Tokio laisvalaikio verslui būdingi sąlyginai pigūs bilietai, o tokių pramogų vartotojai daugiausia heterosocialūs, dėl komercinio pasisiekimo siekiantys kuo didesnės (taigi, ir įvairesnės) auditorijos.
Vilniuje pramogos buvo tokios pat įvairios kaip ir pačios klasės: aukštuomenės atstovai rengė sezoninius balius, salonus, pasivažinėjimus rogutėmis, buriavimą jachtomis, vidurnakčio vakarienes, lenktynes ir pan.
XIX a. pab. Rusijos imperijos gyventojai didžiąją dalį savo laisvalaikio praleisdavo linksmindamiesi gana paprastai: lankydami draugus ir pramogaudami kompanijoje mieste, jo gatvėse, parkuose ar mažiau įpareigojančiose užmiesčio vietovėse. Pasivaikščiojimai (anuomet vadinti rusiškai „pragulkomis“) ar tiesiog „išėjimas į miestą“ didesnėmis ar mažesnėmis grupelėmis sudarė sąlygas pasirodyti kitiems (ir, svarbu, kitos lyties atstovams), draugauti, juokauti, flirtuoti.
Tai atsiskleidžia net istoriniuose miesto vietovių pavadinimuose, pavyzdžiui, „Pohulianka“ (dabartinė J. Basanavičiaus gatvė, apskritai keliai, vedantys link Vingio parko) slavų kalba reiškia „išgertuves“, „lėbavimą“ ir „puotą“. Tokią promenadą mėgo visų tautybių vilniečiai (žydai paprastai dažniau vaikščiodavo šabo dieną), dažnai tokie pasivaikščiojimai tapdavo proga pasipuikuoti dėvint geriausius ar madingiausius drabužius: madų, apie kurias būdavo sužinoma iš atitinkamų Vilniaus publiką pasiekiančių žurnalų ir atitinkamų prekių parduotuvių miesto centre, demonstravimas tapo svarbia laisvalaikio pramoga.
XIX a. pab. mieste – nebūtinai centre, bet užmiestyje, gamtoje – vis daugiau žmonių laisvalaikiu užsiėmė sportu: dviračių mynimu, futbolu ar tenisu, atletika ar gimnastika.
Laisvalaikis, vilniečių sportas, sveikata ir kiti modernaus gyvenimo aspektai (autorius Juozapas Paškauskas)
XIX a. pab. mieste – nebūtinai centre, bet užmiestyje, gamtoje – vis daugiau žmonių laisvalaikiu užsiėmė sportu: dviračių mynimu, futbolu ar tenisu, atletika ar gimnastika. Svarbia paskata taip leisti laisvalaikį buvo nuo XIX a. antros pusės skatinimas tokiu būdu rūpintis sveikata; sykiu daugelis naujų miestiečių taip mezgė naujus socialinius kontaktus, socializavosi. XX a. pr. nemaža paskata, jei ne sportuoti, tai aktyviai sekti sporto naujienas ar renginius tapo ir masinė kultūra, pasiūliusi ir pirmąsias sporto žvaigždes, ir sporto – pirmiausia žirgų lenktynių – komercializavimą per totalizatorių.
Nuo 1884 m., kai Rusijos imperijoje įsteigta pirmoji šalyje dviračių draugija bei išpopuliarėjo „saugaus“ stiliaus dviračiai, t. y. su vienodo dydžio ratais, ši transporto priemonė naudota net tik laisvalaikiu, bet juos buvo stengiamasi pritaikyti ir kariuomenėje, policijoje ar pašte. Sykiu dviračiai tapo ir asmenine susisiekimo priemone: jaunimas jais žavėjosi dėl greičio, XIX a. pab. moterys – dėl laisvės, o daugeliui vyrų tai buvo tiesiog patogus malonumas. Dviračių entuziastai teigė, kad tai puiki gimnastikos ir sveikatingumo priemonė.
XX a. pr. futbolas jau buvo gerokai išpopuliarėjęs ne tik Rusijos didmiesčiuose, bet ir Lenkijos Karalystėje ar Čekijoje, tad nenuostabu, kad 1909 m. platesnio atgarsio sulaukė futbolo rungtynės Vilniuje: čia Lenkijos atletikos entuziastai Sokół rungtyniavo su Vilniaus junkerių moksleiviais, o spauda teigė, kad tokiu būdu į Vilnių įžengė pats populiariausias pasaulio sportas.
Toks „išėjimas į miestą“, aišku, apėmė ne tik vaikštinėjimą kvartalo gatvėmis, miesto užmiesčiais, bet ir nuėjimą į miesto pramogų sodus, smukles ar į daugybę viešnamių.
Iki 1911 m. Vilniaus futbolininkai treniravosi Senojoje Chersono (dab. A. Jakšto) gatvėje buvusiame laisvame plote. Čia 1911 m. gegužės pradžioje vyko ir miesto komandų – pirmiausia tarpmokyklinių – varžybos, kurias, beje, stebėdavo didelė minia žiūrovų. 1912 m. vasarą Vilniuje vyko futbolo turnyras, kuriame varžėsi komandos, atstovaujančios skirtingiems miesto rajonams: Žvėrynui, Verkiams, Antakalniui. Tais metais įvyko oficialios varžybos tarp Vilniaus ir Kauno komandų (vilniečiai šventė įtikinamą pergalę 10:5).
Modernus sportas buvo ir komercinės kultūros sritis: labiausiai komercializuotas (bei žiūrimiausias) sportas Rusijos imperijoje buvo žirgų lenktynės, pelną ir pajamas visai imperijos žirgininkystei nešusios per totalizatorių. Pirmą kartą totalizatorius Vilniuje surengtas 1887 m., hipodromui dar veikiant Šnipiškių, vėliau – Pospeškos priemiestyje, Viršupio dvarininko A. Aleksandrovičiaus Vilniaus jojimo draugijai dovanotame sklype. Vilniuje žirgų lenktynės vykdavo du kartus per metus: gegužės ir rugsėjo pradžioje.
Rusiškai, lietuviškai ar lenkiškai rašę Rusijos imperijos miesto populiariosios kultūros priešininkai neslėpdavo, kad smuklė buvo daug populiaresnė už skaitymą, spektaklius ar kitas laisvalaikio pramogas. Kita labai populiari vilniečių, ypač mažiau pasiturinčių, laisvalaikio leidimo forma buvo įvairus neformalus bendravimas ir pasimatymai. Anuomet „pragulkomis“ vadinti vaikščiojimai gatvėmis, flirtavimas, draugavimas, juokas buvo paprasčiausia „išėjimo į miestą“ pramoga. Toks „išėjimas į miestą“, aišku, apėmė ne tik vaikštinėjimą kvartalo gatvėmis, miesto užmiesčiais, bet ir nuėjimą į miesto pramogų sodus, smukles ar į daugybę viešnamių.
