„[Banginių] patinai tarsi atlieka savotišką „Amazon“ kurjerių vaidmenį – tik šiuo atveju jie perduoda spermą. Iš esmės jų funkcija tuo ir apsiriboja, o vėliau jie tiesiog turi išplaukti. Ir jie išplaukia“, – sako vandens žinduolius tiriantis mokslininkas iš Škotijos Luke’as Edwardas Rendellas. Vis dėlto, nors banginiai nemezga ilgalaikių romantiškų santykių, mus ir juos sieja daug daugiau panašumų, nei manome – vienas jų yra kultūra.
Kovo 16–19 dienomis Vilniuje vykusioje tarptautinėje gyvybės mokslų konferencijoje „The COINS 2026“ savo tyrimus apie kašalotus pristatė biologas Luke’as Edwardas Rendellas, dirbantis Škotijos vandenynų institute. Jis tiria tokius jūrų žinduolius, kaip delfinai, banginiai, ir rašo apie juos knygas.
LRT.lt su mokslininku pasikalbėjo apie kašalotų šeimos struktūrą, kalbą, žmonių ir banginių kultūros panašumus.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Banginiai (ypač kašalotai) turi kultūrą – jie mokosi vieni iš kitų ir perduoda elgesio modelius iš kartos į kartą.
- Kašalotai gyvena grupėse, kurias vienija bendri „dialektai“ ir elgesio modeliai – net jei individai vieni kitų asmeniškai nepažįsta.
- Banginiai turi kažką panašaus į žmonių vardus.
- Banginiai nemezga ilgalaikių romantiškų santykių – patinai apvaisina pateles ir išplaukia.
- Vandens gyvūnų tyrimai leidžia permąstyti, kas iš tiesų formuoja žmogų formuoja. Tai ne tik genai, bet ir kultūra.
– Kas paskatino jus pasirinkti mokslininko kelią?
– (...) Iš pradžių mane tiesiog sužavėjo ši gyvūnų grupė – banginiai ir delfinai. Jie mane tiesiog pribloškė. Tai buvo dar devintajame dešimtmetyje, kai banginių medžioklė ką tik baigėsi [1986 m. 25 šalys priėmė įstatymą, draudžiantį medžioti banginius, – LRT], ir mes tikrai labai mažai žinojome apie šiuos gyvūnus. Tačiau jie yra labai charizmatiški, labai įdomūs.
Man pavyko rasti vietinį žmogų, kuris Velse tyrė afalinas [delfininių (Delphinidae) šeimos jūrų žinduolis – LRT], ir jis sutiko, kai man buvo apie 16 metų, paimti mane dviem savaitėms į praktiką. Išplaukdavau jo laivu, fotografuodavome afalinas, ir tiesiog pagalvodavau, kaip tai smagu.
Nesakyčiau, kad turėjau kokią nors ilgalaikę strategiją. Tiesiog žengiau kitą žingsnį – įstojau į universitetą ir studijavau jūrų zoologiją. Tada man pasitaikė proga savanoriauti projekte, kuriame buvo tiriami kašalotai. Kai pirmąkart pamačiau kašaloto patelę, tai mane sužavėjo dar labiau. Šie milžiniški gyvūnai plaukioja jūroje, už kelių mylių nuo kranto, neria į šimtų metrų gylį, o mes vis dar nieko apie juos nežinome.
Taigi tai tapo savotiška mįsle – mane patraukė pati paslaptis, kaip šie gyvūnai gyvena. Tai mane atvedė iki mokslų daktaro laipsnio.
– Kašalotai gyvena socialinėse grupėse. Ar teisinga būtų sakyti, kad jie formuoja šeimas?
– Kašalotai gyvena socialinėse grupėse, kurios sutelktos aplink pateles. Ši bendruomenė – socialinis vienetas, kuriame nuolat gyvena patelės, o patinai – tik laikini svečiai. Taigi, tai nėra šeimos, kaip mes jas suprantame, – kuriose paprastai yra suaugusiųjų pora ir daugybė vaikų.
Tai labiau primena močiutę, gyvenančią su savo dukromis ir anūkėmis, kurios visos gyvena kartu visą gyvenimą. Patinai gyvena su jomis tik iki paauglystės, o tada išplaukia. (…)
– Ar skirtingos giminingos grupės kada nors konfliktuoja tarpusavyje?
– Tai labai įdomus klausimas. Daug apie tai mąstome, nes konkurencija ir konfliktai gyvūnų pasaulyje yra labai įprasti. Tačiau ši bendruomenė, atrodo, yra organizuota ir bendradarbiaujanti, ypač kai kalbama apie jauniklių priežiūrą.
Matėme agresiją tarp subrendusių patinų – atrodo, kad jie kovoja dėl teisės poruotis ar ko nors panašaus. (...)
Tačiau patelės, nors ir gyvena šiose labai aiškiai apibrėžtose akustinėse dialektų grupėse, kurias vadiname vokaliniais klanais, elgiasi skirtingai. Visos šeimos vienoje dialektų grupėje bendrauja tarpusavyje arba potencialiai gali bendrauti, bet mes niekada nematome, kad jos bendrautų su kitomis dialektų grupėmis.
Čia beveik jaučiamas ksenofobijos elementas – žinote, teikiame pirmenybę grupėms, kurios skamba kaip mes. Atrodo, tai įsišakniję ir jų tapatybėje: štai, kas esame mes, o štai, kas yra jie. (…)
– Ar tarp skirtingų banginių grupių galėtų įvykti kas nors panašaus į „Romeo ir Džuljetos“ istoriją, kai jaunuoliai iš dviejų priešiškų šeimų puoselėja romantiškus santykius?
– Taip, niekada negalima sakyti „niekada“, nes jūroje nėra jokių kliūčių, todėl šie gyvūnai gali daryti, ką nori. Bet neturime jokių to įrodymų.
Be to, nemanau, kad patinams ypač rūpi, su kuo jie poruojasi. Praeina apie 25 metus, kol jiems atsiranda galimybė [susiporuoti], ir kai esi įdėjęs tiek daug pastangų, nemanau, kad esi itin išrankus.
– Ar jūsų tyrimuose stebimas jūrų žinduolių informacijos perdavimas galėtų būti lyginamas su žmonių kalba?
– Nemanau, kad tam yra įrodymų. Žmonių kalba yra labai unikali sistema.
Kalbėdamas apie mokymąsi vieniems iš kitų, tai labiau suprantu ne kaip tiesioginį mokymą ar kalbinį apsikeitimą informacija, o kaip mokymąsi stebint – supranti, kaip kažkas veikia, žiūrėdamas į kitus. Pavyzdžiui, gali išmokti, kaip naudotis autobusais, stebėdamas, į kurį autobusą kiti įlipa ir kaip susimoka, o tada pakartoji.
(...) Dažnai keliami klausimai apie banginių ar delfinų „kalbą“, bet, mano manymu, toks požiūris yra kiek pasenęs. Jis remiasi prielaida, kad viskas turėtų evoliucionuoti link kažko panašaus į žmonių kalbą. Neabejotina, kad žmonių kalba yra labai galinga, tačiau nėra jokių įrodymų, kad panašiai komunikuotų ir banginiai ar delfinai.
Gyvūnai vysto komunikacijos sistemas, kurios atitinka jų poreikius. Pavyzdžiui, kašalotų patelėms reikia grupės, kuri padėtų prižiūrėti jauniklį, kai jis dar silpnas ir pažeidžiamas. Atrodo, kad jų komunikacija būtent tam ir skirta – ryšiui palaikyti ir orientacijai socialinėje aplinkoje.
(…) Įdomu tai, kad kašalotai, atrodo, peržengia giminyste grįsto bendradarbiavimo ar abipusio altruizmo ribas – jie turi tai, ką vadiname anonimizuota visuomene. Tokios vokalinės grupės gali apimti dešimtis tūkstančių individų, todėl jie negali pažinoti visų narių. Tačiau kalbant apie bendrą dialektą, jie, atrodo, turi kažką bendro.
Tai galima palyginti su žmonėmis: jei keliaujate toli nuo namų ir sutinkate žmogų, kalbantį ta pačia kalba ar turintį panašų akcentą, daug labiau tikėtina, kad su juo užmegsite ryšį. Iš karto numanote tam tikrus dalykus – kaip jis mąsto, kaip elgiasi.
Tokie dialektai veikia kaip tapatybės signalai – jie leidžia suprasti individo kilmę ar priklausymą grupei jo net nepažįstant asmeniškai. Būtent tai ir turime omenyje, kalbėdami apie anonimizuotą visuomenę.
– Ar banginiai atskiria vienas kitą? Ar jie turi kažką panašaus į vardus?
– Manau, visai tikėtina, kad tapatybė signalizuojama keliais lygmenimis – tiek grupės, tiek individo. Žinome, kad kai kuriuose socialiniuose vienetuose egzistuoja tam tikras vokalizacijos tipas, vadinamas „five-regular“ – tai penki reguliariais intervalais pasikartojantys spragtelėjimai. Ilgą laiką stebint grupę ir gebant atskirti, kuris banginis skleidžia konkretų garsą, matyti, kad skirtingi individai šį modelį perteikia šiek tiek skirtingai.
Tačiau neskubėčiau to vadinti vardais – tam neturime įrodymų. (...)
Žmonių vardai yra labai lankstūs – galime sukurti bet kokią garsų seką ir ją priskirti kaip vardą. Banginiai veikia labiau ribotoje sistemoje: jie turi vieno tipo signalą, kurį gali tik šiek tiek modifikuoti – pagreitinti arba sulėtinti.
Todėl galbūt tai veikia socialiniame vienete, tačiau globaliai tokia sistema neveiktų. (…)
– Prieš tai minėjote, kad tik patelės nuolat lieka gyventi socialinėje grupėje. Ar teisingai suprantu, kad patinai prie jos prisijungia tik poruotis ir tuomet atsiskiria?
Taip, patinai tarsi atlieka savotišką „Amazon“ kurjerių vaidmenį – tik šiuo atveju jie perduoda spermą. Iš esmės jų funkcija tuo ir apsiriboja, o vėliau jie tiesiog turi išplaukti. Ir jie išplaukia. (…)
– Ar galėtume sakyti, kad banginiai turi tam tikrą protokultūrą – paprastesnę kultūros formą, kuri dar nėra labai išsivysčiusi?
– Taip, apie tai daug diskutuota. Terminas „protokultūra“ atsirado, kai japonų mokslininkai stebėjo makakas, plaunančias saldžiąsias bulves ir panašius dalykus. Jie pasirinko šį žodį todėl, kad nenorėjo tiesiogiai teigti, jog tai yra kultūra, nes tai atrodė tarsi kažkas mažiau nei žmogaus kultūra.
Tą suprantu – žmogaus kultūra iš tiesų yra labai savita. Tačiau pats tokių terminų nevartoju.
Mano požiūriu, viskas yra paprasčiau: jei elgesys yra išmokstamas iš kitų – tai yra socialinis mokymasis. Jei toks elgesys išlieka – jis gali tapti tradicija. O jei susikaupia daugybė tokių elgesio formų, kurios ima apibrėžti ar yra siejamos su tam tikra populiacija, bendruomene ar grupe – tai jau yra kultūra.
Pavyzdžiui, kalbėdami apie Lietuvos kultūrą, turime omenyje ne tik kalbą, bet ir daugybę papročių, pasaulio suvokimo būdų, mąstymo ir tapatybės formų. Manau, kažkas panašaus egzistuoja ir tarp kašalotų – tai susiję su tapatybe ir su tuo, kaip mes veikiame. Tokia informacija yra naudinga, nes ji turi išliekamąją vertę.
Todėl man kultūra yra bet kas, kas išmokstama iš kitų, būdinga tam tikrai grupei ar populiacijai ir išlieka laikui bėgant, ypač per kelias kartas. Jei elgesys atitinka šiuos kriterijus, aš tai laikau kultūra. (…)
– Žmonių kultūroje dažnai yra dalykų, kurie, atrodo, neturi akivaizdžios išlikimo naudos – mada, aprangos stilius, muzika, subkultūros. Kaip jūs tai vertinate?
– Ar tikrai manote, kad tai neturi naudos? Yra daug būdų, kuriais tai gali būti naudinga.
Mano požiūriu, žmogui išgyventi pirmiausia svarbu ne kaip individui – pavieniui mes esame gana silpni organizmai. Beveik bet kas gamtoje galėtų mus įveikti ar nužudyti. Tačiau kai veikiame kaip grupė, situacija visiškai pasikeičia.
Manau, čia žmonės ir kašalotai turi bendrą bruožą: vienas kašalotas pats savaime yra pasmerktas, nes neturi perspektyvos palikti palikuonių, o vienas žmogus – be kultūrinių žinių, vienas miške – taip pat beveik neturi šansų išgyventi.
Bet jei turite sukauptų kultūrinių žinių, kaip išgyventi, ir grupę, su kuria galite bendradarbiauti, – viskas iš esmės keičiasi.
Todėl jūsų paminėti dalykai, pavyzdžiui, tam tikras aprangos stilius, gali veikti kaip priklausymo grupei signalas. Muzikos kūrimas taip pat gali atlikti socialinio ryšio stiprinimo funkciją – padėti įsitvirtinti socialiniame kontekste, grupėje.
Manau, kad tiek žmonių evoliucinėje istorijoje, tiek kašalotų pasaulyje tai [priklausymas grupei] yra itin svarbu norint išlikti. Daugelis dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo neturintys aiškios evoliucinės funkcijos, iš tiesų gali turėti socialinę, o ne individualią naudą.
Mes esame labai socialūs gyvūnai. Ilgą laiką žmogaus sėkmę ar tinkamumą lėmė ne tiek gebėjimas išgyventi gamtoje, kiek gebėjimas orientuotis socialiniame pasaulyje savo naudai.
– Ar manote, kad tyrinėdami jūrų žinduolius galime geriau suprasti ir save bei savo kultūrą?
– Manau, kad tai tikrai padeda geriau suprasti, kodėl kultūros turėjimas apskritai evoliucionavo. Jei domitės tam tikru reiškiniu, galite jį tirti žmonių bendruomenėje, tačiau tai iš esmės yra vieno pavyzdžio analizė. Jei pažvelgiate į panašius reiškinius gyvūnų pasaulyje ir suprantate, kuo jie panašūs ir kuo skiriasi, atsiveria daug platesnis vaizdas: kaip tapome tokie, kokie esame, kokie yra mūsų, kaip žmonių, unikalūs bruožai gyvūnų karalystėje, kodėl kašalotai yra tokie, kokie yra.
Žmonėms lengva įsivaizduoti evoliuciją kaip tam tikrą geležinkelio liniją, kurios pagrindinė stotis yra žmogus – esą mes esame protingiausi, turime kalbą ir visa kita, o kitos rūšys tarsi išlipo anksčiau ir liko kažkur pakeliui.
Tačiau tai klaidingas požiūris. Evoliucija yra medis, (...) tai nėra linijinis procesas, kuriame viena rūšis seka paskui kitą, o žmogus pasiekia galutinę stotelę. Tai labiau primena medį: mes esame viena šakos viršūnė, o greta yra banginių, šikšnosparnių ir daugybės kitų gyvūnų šakos. Kiekviena jų yra savarankiška evoliucinė kryptis, nepriklausomai besivystanti populiacija.
– Esu matęs pranešimų, kuriuose teigiama, kad kuprotieji banginiai trukdo orkoms medžioti ruonius, nešiodami pastaruosius ant nugaros. Tai, kad jie padeda savo rūšies individams, ypač jaunikliams, dar galima suprasti, bet pagalba ruoniams atrodo labai keistas tarprūšinis bendradarbiavimas. Kodėl jie taip elgiasi?
– Taip, ir būtent todėl šis stebėjimas buvo toks išskirtinis – tiksliau, visa stebėjimų serija. Tai tarsi langas į tai, kaip šie gyvūnai gali suvokti savo pasaulį.
Yra skirtingų interpretacijų, tačiau kai negalime ištirti, ką iš tiesų jie galvoja, gana sunku nuspręsti, kuri iš jų teisinga.
Viena iš interpretacijų, kad tai elgesys, kurį kuprotieji banginiai demonstruoja, kai orkos yra šalia bet kokio mažesnio gyvūno – jos jį saugo. Toks elgesys dažnai padeda apsaugoti jauniklius, todėl gali būti atrankos būdu išlaikytas. Kai jie taip elgiasi su kitomis rūšimis, tai tarsi netyčinis šalutinis poveikis.
Tai sutampa su turimais duomenimis. Taip pat su jais dera ir kita idėja – kad banginiai jaučia bendrą priešiškumą orkoms, nes jos yra jų plėšrūnės, todėl jie stengiasi joms bet kokiu būdu sutrukdyti. Dėl to jie gali ginti ir ruonius. Tai galėtų būti tarsi altruizmas, bet mes to tiksliai nežinome. (…)
Lengva įsivaizduoti, kad jie mąsto kaip mes, kad jie jaučia simpatiją, empatiją ar altruizmą tam individui ir nenori, jog jis būtų suėstas. Tačiau tai sudėtinga vertinti, nes nenorime pernelyg supaprastintai manyti, kad viskas yra kaip pas žmones. Kita vertus, jie yra žinduoliai, tad turime bendrą evoliucinį pagrindą – kai kas mus sieja.
– Ar, pavyzdžiui, orkos medžioklės strategijos gali formuotis panašiai kaip žmonių praktikos ar net kulinarinės tradicijos? Kai vienas gyvūnas kažką pradeda, kiti perima, ir tai tampa įprasta?
– Taip, manau, čia atsiskleidžia kultūros galia.
Kanadoje yra dvi pagrindinės orkų grupės: vienos minta žinduoliais, kitos – lašišomis. Yra labai įdomi istorija iš laikų, kai šie gyvūnai buvo gaudomi ir laikomi nelaisvėje, parduodami zoologijos sodams ir panašioms įstaigoms. Tai vyko dar prieš tai, kai žmonės suprato skirtumą tarp lašišomis ir žinduoliais mintančių orkų.
Žmonės išplaukė į jūrą ir sugavo dvi orkas, nes viena įstaiga norėjo jas turėti. Tai buvo dar šeštajame dešimtmetyje.
Taigi šias dvi orkas atgabeno į nelaisvę ir pasiūlė joms lašišos. Jos žuvies neėdė. Žmonės nesuprato, kas čia vyksta, mat visos kitos iki tol atgabentos orkos mielai sudorodavo duodamą lašišą.
Tačiau šios dvi atsisakė ir toliau atsisakinėjo, kol viena iš jų nugaišo iš bado, nors maistas buvo tiesiai prieš ją.
Tuomet likęs gyvūnas buvo perkeltas į kitą orkų grupę, kurioje gyvūnai jau kurį laiką buvo nelaisvėje ir maitinosi lašiša. Kai ši orka pamatė kitas ėdant lašišą, ji pradėjo daryti tą patį.
Taigi šie du gyvūnai visą savo gyvenimą praleido net nesuprasdami, kad lašiša gali būti jų maistas, nes jie maitinosi žinduoliais. Tik tada, kai vienam iš jų buvo parodyta, kad kiti ją ėda, jis, regis, tai išmoko.
Tai parodo, kokia fundamentali jų gyvenime gali būti kultūrinė patirtis – ji tiesiogiai lemia net tai, kuo jie maitinasi.
– Vadinasi, biologija formuoja kultūrą, o ne kultūra daro įtaką biologijai?
– Ne, manau, kad yra atvirkščiai. Pavyzdžiui, žmonių atveju galėjo būti taip, kad žmonės pradėjo laikyti galvijus, nes jie buvo naudingi kaip mėsos šaltinis ar dėl kitų priežasčių. Buvo ir pienas, tačiau, bandydami jį gerti, žmonės jausdavosi blogai, todėl manydavo, kad tai ne mums.
Tačiau kartais gimdavo individas su mutacija, leidžiančia suaugus vartoti pieną. Tokie žmonės galėjo jį gerti be sunkumų. Ištikus badui ar sunkmečiui, toks individas turi daug didesnę tikimybę išgyventi, o kiti susiduria su didesne badavimo rizika. Taip atsiranda atrankos bangos, kylančios iš kultūrinių praktikų.
Vienas iš įrodymų tai, kad skirtingose žmonių populiacijose laktozės tolerancija išsivystė skirtingais genetiniais mechanizmais. Tai nėra ta pati mutacija visur, tai konvergentinė evoliucija [reiškinys, kai skirtingos, genetiškai nelabai susijusios rūšys nepriklausomai išvysto panašius bruožus, nes susiduria su panašiomis aplinkos sąlygomis – LRT].
Manau, panašiai yra ir su orkomis. Jei jos maitinasi tik ruoniais, tuomet bet kokie fermentų ar juos koduojančių genų pokyčiai, kurie leidžia efektyviau virškinti ruonių baltymus, laikui bėgant bus atrenkami. (...)
– Ar, jūsų manymu, kultūra gali formuoti mūsų ateitį?
Taip. Kai kultūra tampa svarbia arba dominuojančia rūšies jėga, tuomet šie procesai [kultūros įtaka evoliucijai] gali prasidėti.
Dauguma žmonių sutinka, kad kultūra suformavo žmogų. Kur kas kontroversiškiau teigti, kad kultūra daro įtaką ir gyvūnams, tačiau, mūsų manymu, šiuo atžvilgiu nesame vieni. Kai kuriose rūšyse yra gana įtikinamų to įrodymų.
Manau, kad tai tikrai įdomu, nes paprastai mes mokomi, kad genai yra atrenkami, o tai lemia fenotipus [matomus organizmo požymius, tokius kaip išvaizda ar elgesys, – LRT]. Tačiau ši idėja, kad fenotipai, ypač susiję su mokymusi ir kultūros perdavimu, gali iš tiesų daryti įtaką ir įsitraukti į koevoliucijos procesą su genais. Tai kitokia perspektyva.
Kad tai įvyktų, reikia, jog kultūra būtų galinga jėga visuomenėje. Tarp žmonių ji tokia ir yra. Tačiau manau, kad taip yra ir tarp kai kurių banginių ir delfinų rūšių.
