LRT portalo skaitytojams siūlome ištrauką iš Lietuvos istorijos instituto leidykloje ką tik išleistos knygos „Vilniaus istorija” I-ojo tomo, kuris aprėpia laikotarpį nuo XIII a. iki 1795 m., kai gyvavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
Šiame tome aptariama Vilniaus istorija iki 1387 m., kai miestui buvo suteikta savivaldos privilegija, įvyko esminis civilizacinis lūžis Lietuvos istorijoje – Lietuvos krikštas. Taip pat nuosekliai atskleidžiamas 1387 – 1655 m. Vilniaus pakilimo, miesto augimo laikotarpis. Tuo metu savo baigtas formas įgijo miesto savivalda, Vilnius virto katalikybės centru Lietuvoje ir kartu buvo daugiatautis ir daugiakultūris miestas. Didžiulis dėmesys šioje knygoje skiriamas ir 1655-1795 m. laikotarpiui. Svarbi cezūra – 1655 m. kai Lietuvos sostinę pirmą kartą istorijoje okupavo svetimšaliai, - Maskvos valstybės kariuomenė. Po to kone šimtmetį truko Vilniaus nuosmukis ir stangacija, o trapius atsigavimo procesus nesyk nutraukė karai ir stichinės nelaimės. Atsigavimas išryškėjo XVIII a. paskutiniame trečdalyje.
Skaitytojų dėmesiui siūloma ištrauka iš I-ajame knygos tome esančio skyriaus „Vilniaus urbanistinė raida“ (teksto autorė – dr. Oksana Valionienė).
Knygos ištrauka
Vilniaus urbanistinė raida (dr. Oksana Valionienė)
Karo, epidemijų, gaisrų padariniai mieste
Karai, epidemijos, gaisrai, stichinės nelaimės – visa tai nepaprasti miesto gyvenimo epizodai, formuojantys jo raidą. Nepaisant tragiško pėdsako, paliekamo visuomenės sąmonėje, kataklizmų poveikis urbanistiniam audiniui nebūna vienareikšmiškai neigiamas, nes nykstant senajai struktūrai atsiranda galimybės ją keisti ir optimizuoti. Taigi kataklizmas tampa slenksčiu, kuris apibrėžia miesto istorijos etapus, griežtai atskirdamas viską, kas buvo „prieš jį“ ir „po jo“.
Karai ir epidemijos
Vienu ryškiausių tokių Vilniaus istorijos slenksčių virto 1655–1661 m. maskvėnų okupacija ir maro epidemija (1657 m.), užklupusi šalies gyventojus. Tuomet, tyrėjų skaičiavimais, demografiniai sostinės nuostoliai galėjo siekti apie 50 proc. Taigi panašu, kad karui pasibaigus miesto bendruomenė buvo iš esmės pasikeitusi. Nekilnojamasis turtas taip pat smarkiai nukentėjo. Net du kartus buvo sudeginti Vilniaus priemiesčiai: pirmą kartą – puolant maskvėnų ir kazokų kariuomenei 1655 m., o antrą – keršijant gyventojams ir ruošiantis gynybai okupacijos pabaigoje 1660 m. Maskvėnų kariuomenė, įsiveržusi 1655 m. į miestą, nuniokojo daugybę namų ir bažnyčių, sudegino rotušę ir joje buvusį miesto archyvą.
O vaduojant Vilniaus pilis iš okupantų 1660–1661 m. vyko artileriniai susišaudymai, neabejotinai pridarę daug žalos aplinkiniams statiniams. Vis dėlto šiuolaikiniai tyrimai paneigia tradicinius teiginius, kad miestas buvo visiškai sunaikintas, o per puolimą įsiplieskęs gaisras neužgeso net 17 dienų. Kaip rodo kelerių kitų okupacijos metų šaltiniai, maskvėnų valdžia netgi bandė atgaivinti miesto funkcionalumą, siekdama čia įsitvirtinti ir pasipelnyti. Netrukus visa sustabdė nusiaubtame krašte prasidėjęs badas ir 1657 m. išplitęs maras. Nors, bandant užkirsti kelią, visas miestas buvo apstatytas užkardomis, jį paliko daug gyventojų ir netgi buvo išvesta didžioji maskvėnų kariuomenės dalis.
Tvarkai palaikyti suformuota „maro valdžia“, o jai į pagalbą pasamdyti ginkluoti vyrai. Juos įpareigojo patruliuoti mieste ir tikrinti namus, taip pat vykdyti teismus, surašyti mirusiųjų turtą ir sukrauti jį saugojimui Maskvos pirklių namuose. 1658 m. maro protrūkis tikriausiai jau buvo pasibaigęs, bet jo pasekmės išliko ilgai ir iš esmės pakeitė sociotopografinį Vilniaus žemėlapį. Apskritai reikia pritarti minėtojo laikotarpio tyrėjo Elmanto Meilaus žodžiams, kad maskvėnų okupacija ir kiti tų laikų kataklizmai pristabdė Vilniaus raidą daugiau nei šimtmečiui.
Tvarkai palaikyti suformuota „maro valdžia“, o jai į pagalbą pasamdyti ginkluoti vyrai. Juos įpareigojo patruliuoti mieste ir tikrinti namus, taip pat vykdyti teismus, surašyti mirusiųjų turtą ir sukrauti jį saugojimui Maskvos pirklių namuose.
Po Vilniaus išvadavimo nuo maskvėnų atėjo ketveri ramaus gyvenimo ir ekonominio atsigavimo dešimtmečiai, bet po jų miestą vėl užgriuvo sunkumai. Šiaurės karo metais sostinė ėjo iš rankų į rankas, jos gyventojai turėjo išlaikyti mieste apsistojusias kariuomenes, mokėti kontribucijas, vėl buvo atimama ir niokojama jų nuosavybė, trūko maisto, prasidėjo badas. Vilnių 1702 m. užėmė švedų pajėgos, o bandant juos išvyti mieste vyko kautynės. Šis epizodas paliko apčiuopiamą pėdsaką: Šnipiškių priemiestyje buvo įrengta ir įtvirtinta karo stovykla, kuria vėliau ne kartą naudojosi tiek švedų, tiek rusų kariuomenės.
1705 m. į Lietuvą įžengė Rusijos kariuomenės pajėgos, Vilnius tapo jų vadovybės rezidencija. Mieste 1706 m. vėl šeimininkavo švedų kariuomenė, o 1707 m. – rusų ir Grigaliaus Antano Oginskio pajėgos. Kai padėtis pagaliau stabilizavosi, nualintame krašte 1710 m. vėl įsisiautėjo maro epidemija. Vilniaus maro liudytojai rašė, kad tūkstančiai mirusiųjų buvo laidojami masinėse kapavietėse, įrengtose už miesto ribų aplinkinėse kalvose.
Minima, kad vienos tokios kapinės plytėjo dabartinio Vingio parko vietoje, kurioje vėliau (apie 1799–1800 m.) pastatyta Vilniaus generalgubernatoriaus Nikolajaus Repnino žmonos kapo koplyčia. Kitos kapinės įrengtos Šnipiškėse, ant kalvelės priešais mūrinį (Žaliąjį) tiltą, čia stovėjo Šv. Jono Nepomuko koplyčia (1950 m. nukasant kalvelę jas rado archeologai. Manoma, kad minėtasis maro protrūkis buvo vienas baisiausių Lietuvos istorijoje, tais metais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko apie trečdalio gyventojų. Suprantama, tokius skaičius sunku patikrinti, bet tikėtina, kad jie gana tiksliai atspindi realybę, bent jau kalbant apie pavienes vietoves, tarp jų ir apie Vilnių.
Tai vaizdžiai parodo išlikę vienos didžiausių miesto jurisdikų – magistrato – padūmės mokesčio 1714 ir 1715 m. sąrašai, kuriuose bendras suregistruotų tuščių valdų skaičius siekia daugiau kaip 40 nuošimčių, o kai kuriuose priemiesčiuose – net 80–90 nuošimčių. Tai buvo antra didžiulė demografinė krizė po maskvėnų okupacijos ir 1657 m. maro, ji nulėmė Vilniaus gyventojų ir valdų savininkų kaitą.
Pasibaigus Šiaurės karui, Abiejų Tautų Respublikoje stipriai išaugo karinė ir politinė Rusijos įtaka. Krašto gyventojams buvo užkrautos įvairios prievolės ir rinkliavos, atitekusios Rusijai, apribotas šalies suverenumas ir valdovo rinkimo laisvė. Tai lėmė, kad, 1733 m. mirus Augustui II, įsikišdama į naujo valdovo rinkimus, Rusijos kariuomenė įsiveržė į Respubliką. 1734 m. Vilnius vėl buvo nuniokotas, priešai įsibrovė per Vilniaus vartus, plėšikavo ir žudė miestiečius, grobė bažnyčių ir vienuolynų turtą. Ypač nukentėjo katedra ir Šv. Jurgio bažnyčia.
Gaisrai
Ne mažiau blogio Vilniui atnešdavo nuolatiniai gaisrai. Naujausi Lenkijos mokslininkų tyrimai pateikia išties įspūdingus skaičius: anot jų, XVI–XVIII a. Vilnius degė 49 kartus (XVI a. – 13, o XVII ir XVIII a. – po 18). Reikia išskirti kelis didžiuosius gaisrus, kurių padariniai buvo tokie pražūtingi ir ilgalaikiai, kad XVII a. antroje pusėje–XVIII a. nulėmė viso miesto raidos kryptį.
Pirmas gaisras, smulkiai aprašytas šaltiniuose, įsiplieskė 1610 m. liepos 1 d., truko apie 6 valandas ir sunaikino beveik visą miestą, apsuptą gynybinės sienos, ir priemiesčių dalį. Išlikę nelaimės liudijimai pasakoja, kad pirma ugnis pasirodė netoli miesto sienos prie pranciškonų vienuolyno. Po to, nešama stipraus vėjo, ji greitai išplito po visą miestą: pasiekė dominikonų vienuolyną, Švč. Trejybės bažnyčią, jėzuitųnoviciatą ir akademiją, iš ten nusirito į karmelitų vienuolyną Lukiškėse, valdovo pilį ir katedrą, pagrindinę turgavietę, bernardinų vienuolyną. Nuo gaisro smarkiai nukentėjo graikų apeigų cerkvės, neseniai iš stačiatikių perduotos unitams – tai buvo daugumos jų nykimo pradžia.
Kai, kilus audrai ir stipriam lietui, ugnis pagaliau nuslopo, sveika išliko tik labai nedidelė miesto dalis pagrindinės turgavietės kampe, šalia Šv. Kazimiero bažnyčios. Galima teigti, kad minėtoji katastrofa sunaikino gotikinį Vilnių, nes dauguma pastatų virto griuvenomis, pelenais ir suodžiais ir taip suniokota, kad, pasak liudininkų, „daugelis neatpažindavo savo sklypo“. Šis gaisras davė pirmą postūmį ilgalaikiam gotikinės sklypų struktūros nykimo procesui, kuris tęsėsi iki XVIII a. pabaigos: rekonstruojant pastatus kito sklypo užstatymo pobūdis, formavosi perimetrinis gatvių užstatymas, mieste pradėjo dominuoti baroko stiliaus architektūros mūriniai pastatai. Turtinguose rajonuose, ypač miesto centre, mažėjo eiliniams miestiečiams priklausiusių sklypų, vietoj jų atsirado stambios valdos.
Galima teigti, kad minėtoji katastrofa sunaikino gotikinį Vilnių, nes dauguma pastatų virto griuvenomis, pelenais ir suodžiais ir taip suniokota, kad, pasak liudininkų, „daugelis neatpažindavo savo sklypo“.
Dideli gaisrai XVIII a. Vilnių siaubdavo kas 10–15 metų, o kartais netgi dažniau. 1703 m. birželio 7 d. sudegė Lukiškių priemiesčio dalis už Vilniaus ir Totorių vartų ir kai kurie pastatai prie šių vartų miesto sienos viduje. 1706 m. gegužės 18 d. gaisras kilo tarp rotušės ir Šv. Mikalojaus bažnyčios – šįkart sudegė pagrindinės turgavietės pastatai, nukentėjo rotušė, Trakų, Vokiečių, Pranciškonų, Mėsinių, Rūdninkų ir Didžioji gatvės, Rūdninkų vartų apylinkės, Šv. Kazimiero ir kai kurios kitos bažnyčios. Šiaurinėje dalyje gaisras beveik pasiekė Šv. Mykolo bažnyčią, bet jos nepalietė.
Didelis gaisras 1712 m. įvyko Lukiškėse, kurių prieplaukos rajone sudegė apie 30 namų su prekių sandėliais. 1715 m. gegužės 26 d. buvo nusiaubtas Aušros vartų rajonas ir garsioji Gailestingumo Dievo Motinos koplyčia. 1723 m. birželio 23 d. degė į vakarus nuo rotušės buvę kvartalai, nukentėjo apie šimtą namų. Katedra ir aplinkiniai namai liepsnojo 1741 m. kovo 21 d.
Išties didžiulę nelaimę Vilniui atnešė keli XVIII a. vidurio gaisrai: 1737 m. birželio 2 d., užsidegus namui prie karališkojo malūno, sudegė net trys ketvirtadaliai įtvirtintos miesto dalies – kvartalai į šiaurę nuo pagrindinės turgavietės ir pranciškonų vienuolyno ir į vakarus nuo Didžiosios gatvės. Suniokota daugybė svarbių pastatų: universiteto korpusai, vyskupų rūmai, rotušė, benediktinių, dominikonų ir rokitų vienuolynai, liuteronų, Šv. Ignoto, Šv. Jono, Šv. Dvasios, Švč. Trejybės, Šv. Kazimiero, Šv. Kotrynos, Šv. Marijos Magdalietės, Šv. Kryžiaus ir Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų bažnyčios.
Dideli gaisrai XVIII a. Vilnių siaubdavo kas 10–15 metų, o kartais netgi dažniau.
Vienas po kito 1748 ir 1749 m. kilo du dideli gaisrai, kartu nusiaubę kone visą įtvirtintą Vilniaus dalį. Išlikę aprašymai pateikia gana išsamų nelaimės vaizdą. Liudytojų pasakojimuose teigiama, kad pirmas gaisras prasidėjo Užupyje, žydo Rubino bravore. Per 6–7 valandas jis apėmė įtvirtinto miesto dalį į šiaurę nuo Rotušės ir Trakų vartų, pasiekė pilį ir Lukiškių priemiestį prie gynybinės sienos. Tuomet sudegė 469 mūrnamiai ir namai, 12 bažnyčių ir cerkvių, 15 rūmų ir 146 krautuvės, neskaitant ūkinių pastatų.
Vos praėjus metams Subačiaus priemiestyje nuo žiežirbos iš netvarkingo kamino vėl prasidėjo kitas gaisras. Šį kartą jis beveik sunaikino pietinę įtvirtinto miesto dalį, kurios pasigailėjo ankstesnė stichija, ir išplito į šiaurės vakarus iki dominikonų vienuolyno. Sudegė 292 namai, Subačiaus vartai, pagrindinė turgavietė, krautuvės ir rotušė, keli vienuolynai, penkios bažnyčios ir cerkvė, dvi mokyklos, kelios špitolės. Ir, deja, vėl nukentėjo nemažai namų, atstatomų po pernykščio gaisro.
Liudytojų pasakojimuose teigiama, kad pirmas gaisras prasidėjo Užupyje, žydo Rubino bravore. Per 6–7 valandas jis apėmė įtvirtinto miesto dalį į šiaurę nuo Rotušės ir Trakų vartų, pasiekė pilį ir Lukiškių priemiestį prie gynybinės sienos. Tuomet sudegė 469 mūrnamiai ir namai, 12 bažnyčių ir cerkvių, 15 rūmų ir 146 krautuvės, neskaitant ūkinių pastatų.
Dar vienas didelis gaisras įsiplieskė 1760 m. gegužės 28 d. Šios katastrofos mastas ilgą laiką nebuvo sulaukęs istorikų dėmesio ir pradėjo ryškėti tik visai neseniai, Bernadettai Manyś paskelbus du gaisro aprašymus iš 1760 m. Kurier Litewski savaitraščio. Juose pasakojama, kad už Aušros vartų įsiplieskusi ugnis apėmė Rasų priemiesčio dalį, visą pietvakarinę ir centrinę įtvirtinto miesto dalį, išdegino Lukiškių priemiesčio ruožą tarp Vilniaus vartų ir Žaliojo tilto, palietė Totorių Lukiškes ir, persimetusi per Nerį, pasiekė Žvėryno gyvenvietę, ten buvusias plytines ir mišką. Per gaisrą sudegė 557 privatūs pastatai – rūmai, mūrnamiai, dvarai, dvi bažnyčios, Švč. Trejybės unitų cerkvė ir šeši vienuolynai. Tačiau ankstesniais metais degę vienuolynai, šventovės ir rotušė 1760 m. nukentėjo nestipriai, mat, rekonstruojant juos po gaisrų, medinės perdangos buvo pakeistos mūriniais skliautais.
Netrukus po gaisro, 1763 m., Abiejų Tautų Respublikos seimą pasiekė Vilniaus miesto valdžios skundas dėl itin daug sugriuvusių namų mieste ir reikalingos paramos jiems tvarkyti. Į jį buvo atsižvelgta ir 1766 m. nurodyta sustiprinti gaisro saugos priemones: mieste (w samym mieście – greičiausiai, gynybinės sienos ribose) uždrausta statyti medinius namus, o jau stovėjusius per dvejus metus liepta uždengti čerpėmis ir įrengti kaminus, viduje nelaikyti degtinės ir aliejaus atsargų.
1794 m. sukilimo kovų pasekmės
1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas tapo paskutine lemtinga Vilniaus istorijos atkarpa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. Sukilėliams užėmus sostinę ir ruošiantis Rusijos kariuomenės puolimui, paskutinį kartą panaudota senoji gynybinė sistema. Buvo stiprinami miesto įtvirtinimai, statomos papildomos medinės gynybos linijos, įrengiami apkasai ir pylimai. Šturmuojamą miestą apšaudė artilerija nuo Lukiškių priemiesčio Pamėnkalnio kalvos.
Per šitas kautynes labai nukentėjo vakarinės miesto prieigos ir Užupis. Įsiplieskė gaisrai, sunaikinę daugybę namų priemiesčiuose, degė ir miesto centras. Apgriauta gynybinė siena ir jos bokštai, vėl niokotos bažnyčios, rūmai, gyvenamieji pastatai. Numalšinus sukilimą ir prijungus kraštą prie Rusijos imperijos, naujoji valdžia nebuvo suinteresuota išsaugoti senuosius pastatus. Nuo žemės paviršiaus nušluoti Valdovų rūmai, gynybinė miesto siena, nemažai rūmų ir pastatų, griovimus pateisinant siekimu pagerinti gyvenimo sąlygas mieste. Taip prasidėjo naujas Vilniaus raidos etapas, kai jis iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės virto periferinės gubernijos centru.
