LRT portalo skaitytojams siūlome ištrauką iš Lietuvos istorijos instituto leidykloje ką tik išleistos knygos „Vilniaus istorija“ II-ojo tomo, kuris apima 1795–1914 metų laikotarpį, kai Vilnius kartu su buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Šiame tome autoriai aptaria Vilniaus urbanistinę raidą bei miesto tapsmą pramonės centru ir su tuo glaudžiai susijusius gyventojų skaičiaus ir socialinės struktūros pokyčius bei pasikeitimus miesto savivaldoje.
Taip pat pristatoma Vilniaus istorinė raida amžiuje, kai veikė ne tik svetima imperinė valdžia, bet vyko esminiai struktūriniai ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo pokyčiai Lietuvos visuomenėje. Daug dėmesio skiriama švietimo situacijai ir kultūros plėtrai mieste – tam, kas užtikrino Vilniaus, kaip Lietuvos kultūrinio ir dvasinio gyvenimo centro, vaidmenį.
Miesto teritorinės erdvės pokyčiai: kariniai objektai, turgavietės ir kapinės (autorius Virgilijus Pugačiauskas)
Rusijos valdžiai rūpėjo Vilnių, kaip didelį regiono centrinį miestą, sutvarkyti ir plėsti, tačiau pirmiausia reikėjo tinkamus pastatus pritaikyti kariuomenės poreikiams, naujos administracijos aukščiausių pareigūnų rezidencijoms ir tarnybiniams butams (1802 m. remontuoti Vyskupų rūmai, skirti generalgubernatoriaus rezidencijai). Rusijos karinių dalinių dislokacijai skubiai reikėjo sukurti reikiamą infrastruktūrą: kareivines, ligonines, maisto, amunicijos ir ginklų sandėlius, tačiau dėl skubos ir lėšų stokos miesto ižde nebuvo statomi nauji, bet pritaikomi konfiskuotų rūmų, vienuolynų ir gyvenamųjų namų pastatai.
Darbų mastais išsiskyrė Jėzuitų noviciato pastatų ir Šv. Kazimiero bažnyčios Jėzuitų vienuolyno (architektas Pjetras de Rosis) pastatų pritaikymas kareivinėms ir arklidėms. Mieste ir priemiesčiuose statytos iš pradžių medinės, o vėliau mūrinės sargybinės gyventojų judėjimo kontrolei vykdyti. Šalia sargybinių pastatyti mūriniai užkardos stulpai su gubernijos herbais ir medinė pastogė sargybiniui. Sargybinės buvo stačiakampės, dviejų patalpų, didesnė skirta kareiviams, o mažesnė – karininkui. Miesto panoramoje atsirado iki tol nebūdingų nedidelių pastatų – sargų ir policininkų būdelių, įkurtų judriausiose miesto gatvėse (Odminių, Vilniaus, Pohuliankos, Šv. Mykolo, Trakų, Vokiečių, Vingrių, Dominikonų, Subačiaus, Šv. Jono gatvėse, prie Aušros ir buvusių Pilies vartų, prie Pilies kalno), prie administracinių pastatų, taip pat priemiesčiuose. Jos buvo skirtos viešiosios tvarkos priežiūrai mieste.
XIX a. pirmame dešimtmetyje vyko keli didesnės apimties tvarkymo darbai, darę ženklesnę įtaką miesto urbanistinei panoramai. Vienas tokių realizuotų projektų buvo nuo XVI a. miestą saugojusių gynybinių įtvirtinimų – gynybinės sienos ir vartų bokštų griovimas. Šio sumanymo autoriumi laikomas Vilniaus gubernijos civilinis gubernatorius Ivanas Fryzelis, sulaukęs Vilniaus generalgubernatoriaus M. Goleniščevo-Kutuzovo pritarimo.
Trečiojo dešimtmečio pradžioje speciali turgaus vėliava suplevėsavo Užupyje, Polocko gatvėje „tarp Sluckio ir Uscilovičiaus namų“. Čia miestiečiai pirko grūdus, linus ir malkas.
Gynybiniai įrenginiai jau neatliko savo funkcijų, tad miesto apsauga reorganizuota sargybas perkeliant nuo miesto vartų prie svarbiausių kelių miesto tolimesnėse prieigose. I. Fryzelis išdėstė dar du kitus motyvus: estetinį (įtvirtinimai gadina miesto vaizdą) ir higieninį (trukdo cirkuliuoti gaiviam orui). 1799–1805 m. nebeliko Išganytojo (Spaso), Pilies, Bernardinų, Rūdninkų, Subačiaus, Trakų, Vilniaus, Marijos Magdalenos (Šlapiųjų), Totorių vartų bokštų. Statybinės medžiagos (akmenys ir plytos) buvo naudojamos miesto, kareivinių, gubernijos valdžios institucijų namų remontui, privačių asmenų poreikiams arba buvo parduotos. Išliko tik Aušros (Medininkų) vartai ir sienos dalys, prie kurių miesto gyventojai buvo prisimūriję namus. Šiuo atveju jiems buvo leista su tam tikromis sąlygomis gauti sienos dalį privačion nuosavybėn. Tai buvo pirmas ryškus pokytis miesto urbanistiniame paveiksle.
Tuo metu prasidėjo Žemutinės pilies rūmų griuvėsių ardymo darbai. Iki tol magistratas leido griauti rūmų likučius gyventojams, tačiau gubernijos valdžia sudarė sutartį su pirkliu Mykolu Sluckiu, suderėjusi, kad 15 proc. plytų bus atiduota valstybės poreikiams. Vieta turėjo būti sutvarkyta ir išlyginta. Griuvėsių vietoje suformuota lygi aikštė, tačiau išliko tarnybinio korpuso pastatas, kurį įsigijo Abraomas Šliosbergas. Nugriovus gynybines sienas ir pilies rūmų likučius, miestas prarado istorinį vaizdą. Gretimoje teritorijoje – Vilniaus universiteto Botanikos sode vyko tvarkymo darbai: buvo rekonstruojami mūriniai namai, iškasti tvenkiniai, kanalai, pristatyta pavėsinių, įrengti tilteliai ir šiltnamiai, kurių statybai panaudota 40 tūkst. plytų iš Žemutinės pilies.
Kita miesto erdvių tvarkymo kryptis – turgaviečių pertvarka. Pagrindinė Vilniaus turgavietė pagal šimtmečiais susiklosčiusią tradiciją veikė aikštėje priešais pagrindinį miesto pastatą – Rotušę. Jau pirmaisiais metais Rusijos valdžia nusprendė pertvarkyti miesto centrinėje dalyje esančias turgavietes. 1797 m. gubernijos valdžia inicijavo specialią vadinamąją Priežiūros komisiją, vadovaujamą bajoro Mykolo Radžiševskio, kuri parengė pagrindinės turgavietės perkėlimo projektą. Vilniaus gubernijos valdžia pasiūlymams pritarė ir įpareigojo magistratą pasirūpinti turgavietės reorganizacija.
Priežiūros komisija numatė turgų perkelti į laisvą teritoriją, prasidedančią už Trakų vartų, besitęsiančią iki pat Aušros vartų ir Šv. Nikodemo bažnyčios ir jame prekiauti maisto produktais bei įvairiomis atvežtinėmis prekėms. 1797 m. Rotušės aikštės centrinėje dalyje buvo likusi viena krautuvėlių eilė, o po penkerių metų nebeliko ir jų, visą teritoriją galutinai užėmė 1801 m. rudenį įrengtas skveras, aptvertas tvorele ir apsodintas medžiais. Šis pertvarkymas tiesiogiai sietinas ir su 1802 m. Rusijos imperatoriaus Aleksandro I atvykimu į Vilnių, dėl kurio gubernijos ir miesto valdžia stengėsi pagražinti miesto centrinę dalį.
Naujosios turgavietės ribos nusidriekė Versmių, Karmelitų, Arklių ir Bazilijonų gatvėmis. Centrine vieta ir pagrindiniu miesto turgumi tapo aikštė už Rūdninkų vartų bei Karmelitų gatvė iki pat Aušros vartų, to meto šaltiniuose dažnai vadinama Arklių, kartais Arklių ir galvijų, o vėliau Grūdų ir arklių turgumi. Arklių turgaviete, bent jau pirmajame dešimtmetyje, vadinta ir visa minėta teritorija. Naujoji turgavietė pradėjo veikti 1797 m. rudenį, kai Priežiūros komisija oficialiai paskelbė, kad nuo spalio 1 d. norintys prekiauti malkomis, šienu ir šiaudais, turi keliauti į naująjį turgų už Rūdninkų ir Trakų vartų.
Priežiūros komisija pasirūpino perkelti Žvejų turgavietę iš senosios vietos ties Šv. kankinės Paraskevės (Piatnicos) cerkve į Užupio priemiestį „netoli Bernardinų vienuolyno ant Vilnelės kranto“. Šiame turguje prekiauta išimtinai žuvimi. Trečiojo dešimtmečio pradžioje speciali turgaus vėliava suplevėsavo Užupyje, Polocko gatvėje „tarp Sluckio ir Uscilovičiaus namų“. Čia miestiečiai pirko grūdus, linus ir malkas.
XVIII a. pabaigoje, intensyviausiai XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais Vilniuje mirusių laidojimo vietos perkėlinėtos iš miesto bažnyčių ir jų šventorių į atokiau nuo miesto centro įrengiamas naujas kapines. XIX a. pr. dėl Apšvietos amžiaus idėjų bei daugelyje Europos šalių ir Napoleono administracijų potvarkių naujosios kapinės pakeitė įprastines kapavietes šventorių teritorijose. Taigi Vilnius neatsiliko nuo Vakarų Europos miestuose buvusių naujų kapinių perkėlimo už miesto ribų tendencijų.
1798 m. liepos 8 d. prie tuometinės Šv. Stepono bažnyčios buvo pašventintos pirmosios Vilniaus kapinės už miesto ribos XIX a. 1799 m. uždrausta laidoti prie Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčios (netoli Aušros vartų) ir kitose miesto ribose buvusiose kapinėse. Naujų kapinių steigimu rūpinosi misionierių vienuoliai. 1801 m. balandžio mėn. buvo paskirtas sklypas prie kelio iš Paplaujos į Ribiškes, tų pačių metų gegužės 6 d. kapinės pašventintos, o gegužės 8 d. jose palaidotas Vilniaus miesto burmistras Jonas Miuleris. Tuo metu šias kapines miestiečiai vadino Rasų, pagal Rasų priemiesčio pavadinimą, arba Misionierių, nes jos priklausė Misionierių parapijai. XIX a. vid. uždarius Misionierių bažnyčią, kapinėms prigijo Rasų pavadinimas. 1809 m. įsteigtos Ligoninės kapinės Antakalnyje.
Vilniaus liuteronų bendruomenė nuo XVII a. iki kapinių uždarymo 1805 m. mirusiuosius laidojo prie dabartinės Totorių gatvės buvusiose kapinaitėse. 1806 m. žemės sklypą Pohuliankos gatvėje ant dabartinio Tauro kalno kapinėms nupirko Vilniaus miesto tarybos narys Gotfridas Hanas. Laidoti šiose kapinėse pradėta 1809 m. Iš pradžių jos buvo skirtos tik evangelikams liuteronams, o nuo 1830 m. ir evangelikams reformatams (kalvinistams). Į jas iš senųjų kapinių perkelta ir dalis vertingiausių antkapių bei antkapinių lentų.
1819 m. kapinės aptvertos aukšta mūro tvora, įrengti geležiniai vartai, o abipus jų pastatyti nedideli namukai, kuriuose gyveno duobkasiai, iš rinkliavų išlaikomi elgetos ir invalidai. Jos buvo gerai prižiūrimos – gausiai apsodintos gėlėmis ir krūmais, įvairiomis kryptimis buvo išvedžioti vaizdingi takeliai. Centre priešais vartus buvo pastatyta architekto Karolio Šildhauzo suprojektuota koplyčia, alėja apsodinta medžiais. Pagal to paties architekto projektą pastatyta klasicizmo stiliaus koplytėlė Vilniaus universiteto profesoriui Jonui Frydrichui Niškovskiui. Vilniaus totorių kapinės tebeveikė šalia mečetės Lukiškių priemiestyje.
1810 m. vietoje panaikintų kapinių prie Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių įsteigtos Bernardinų kapinės Užupio priemiestyje. 1815 m. Liepkalnyje skirtas plotas Šv. Jefrosinijos stačiatikių kapinėms. Nuo 1825 m. šalia stačiatikių kapinių veikė sentikių kapinės, tiesa, bent pirmą dešimtmetį neoficialiai, nes miesto dūma nepatvirtino jų steigimo, tai padaryta tik 1835 metais.
Pagal gyventojų skaičių Vilnius tuo metu buvo trečias miestas imperijoje – po Sankt Peterburgo ir Maskvos.
Vilniaus priemiesčiuose simboliškai svarbią vietą užėmė ir karių kapinės. XIX a. pirmoje pusėje atsiradusių kapinių vietas žinome tik apytiksliai, nes tai buvo skubiai iškasti masiniai kapai. 1812 m. pabaigoje traukiantis Napoleono armijai, Vilniaus miesto dūma, vykdydama Vilniaus karinio gubernatoriaus Aleksandro Rimskio-Korsakovo įsakymą, masinėse kapavietėse Žvėryne, Rasose, Pohuliankoje, už Aušros vartų ir už Šv. Stepono bažnyčios, Šnipiškėse, taip pat miesto prieigose šalia pagrindinių traktų palaidojo apie 40 tūkst. Napoleono vadovaujamos Didžiosios armijos karių, mirusių nuo žaizdų, šalčio, bado ir išsekimo.
Uždarius senąsias žydų kapines Šnipiškių priemiestyje, jų teritorijoje įrengti kariniai įtvirtinimai apėmė maždaug ketvirtadalį teritorijos, visa kita buvo palikta kaip apšaudymo laukas. Tvirtovės statybų nepaliesta kapavietės teritorija buvo lankoma. Vilniaus generalgubernatoriaus potvarkiu 1829 m. spalio 13 d. žydų kapinėms paskirtas 125 kv. sieksnių žemės plotas (apie 2 ha) Antakalnyje.
