Šis pavasaris buvo šilčiausias per visą mano gyvenimą, o pragyvenęs aš jau faktiškai pusę amžiaus. Ar reikėtų dėl to džiaugtis? Nelabai. Bet ne apie klimato krizę noriu jums papasakoti, o apie beprotišką gyvenimo skubą.
Dėl itin šilto ir ganėtinai vandeningo pavasario gamta nusprendė nelaukti ir liepė savo vaikams pulti augti, vešėti, žydėti, daugintis, poruotis daug anksčiau nei įprastai. Kai kur dviem, kai kur trimis savaitėmis ar net mėnesiu anksčiau pražydo augalai. Mėnesiu!! Liepą įprastai turėtų žydėti liepos.
Gerai, tai buvo mano vaikystėje. Pastaraisiais metais jos jau ūždavo nuo bičių birželį. Dabar liepos pražydo paskutinę gegužės savaitę. Ir ne tik liepos – daugybė birželį žydinčių augalų jau dabar nužydėję.
Jei purpurinėmis smaliukių pievomis prieš kelerius metus grožėdavausi birželio viduryje, dabar jos buvo nuostabiausios, kvapniausios gegužės antroje pusėje. Jau dabar žydi dažniausia lietuviška orchidėja – pelkinis skiautalūpis. Anksčiau eidavau į pelkes jais grožėtis liepą. Ir štai užvakar jau pamačiau pakelėse mėlynuojančias trūkažoles. Trūkažoles!! Taip, čia tos, iš kurių gamina cikorijų kavą, kurios žydi liepą–rugpjūtį ir man yra pirmas rudens pranašas.
Ruduo birželio vidury. Fantastika. Tiesa, iki rudens mums liko maždaug dešimt dienų. Matau, kad kyla jūsų antakiai ir kaip bandote susirasti kalendorių bei pasižiūrėti, kaip pramiegojote liepą bei rugpjūtį.
Ruduo birželio vidury. Fantastika. Tiesa, iki rudens mums liko maždaug dešimt dienų. Matau, kad kyla jūsų antakiai ir kaip bandote susirasti kalendorių bei pasižiūrėti, kaip pramiegojote liepą bei rugpjūtį.
Tai paaiškinsiu. Gamtoje vasara tęsiasi, kol pradeda trumpėti dienos. Vos atšvęsime Rasas ir Jonines, rudenėlis pasibels į duris. Ne jūsų, o gamtos kalendoriuje. Ir gamta pradės ruoštis rudeniui. Kiekvienas, būdamas ilgėliau miške ar pievose, tuos pokyčius pastebi.
Visų pirma, smarkiai nutyksta paukščiai, o jų vietą užima žiogai. Ir jau birželio pabaigoje kai kurie paukščiai pradeda migruoti. Visų antra, tie patys žolynai nuruduoja, dingsta sodri, gaivi žaluma. Liepa – pereinamasis laikas, kai gyvūnai baigia užauginti naują kartą ir iškart pradeda rimtai ruoštis žiemai. Taip, jie roges išties ruošia vasarą. O rugpjūtis, koks jis karštas bebūtų, yra visiškas rudens mėnuo.
Bet dar grįžkime prie gyvenimo skubos. Vaikystėje aš pirmas žemuoges rasdavau birželio pabaigoje, o liepą būdavo pats jų rinkimo metas. Mėlynės mėlyniausios būdavo liepos vidury.
Jau dabar miškai raudonuoja nuo žemuogių. Miškai raudonuoja, net ne pievos! Ir jau dabar spėjau prisiryti mėlynių. Tiesa, dar labai daug jų nėra, bet jau paskanauti galima. Na, ir kalbant apie miškų gėrybes, jau galima eiti grybauti. Šiluose geltonuoja voveruškos, galvas kelia raudonviršiai. Baravykai pasirodė net gegužę! Jei ir toliau gausime tiek lietaus, šiemet dzūkų mergos šilkais apsirėdžiusios lakstys.
Jei augalų ciklai smarkiai pasistūmėjo, tai gyvūnai toliau gyvena savo gyvenimą gan įprastu ritmu. Ir tai truputį kelia nerimo. Nes nebesutampa vabzdžių ritimosi laikas ir jų mėgstamiausių augalų žydėjimas. Tuo pačiu paukščiai, šikšnosparniai irgi gali nukentėti. Dabar sunku pasakyti, kaip tai paveiks visas rūšis, bet tikrai paveiks. Tos rūšys, kurios nespės prisitaikyti, nukentės, o iš paskos ir visa grandinė kitų. Tad šita gyvenimo skuba mane ir, pavyzdžiui, bitininkus labiau verčia nerimauti, nei džiugina.
Bet trumpiausia naktis ateis tuo pačiu metu. Tuo pačiu metu danguje banguos sidabriniai debesys. Tuo pačiu metu leisite vainikėlius į upelius ir ieškosite paparčio žiedo. Tiesa, jonvabaliai šiemet anksčiau šviesti pradėjo, tai galbūt per Jonines jums pavyks pamatyti švytintį fėjų mišką. O dėl paparčio žiedo nesivarginkite, jis tik rudeniop pasirodys ant kokios kerplėšos. Tai pasidžiaukite trumpiausiomis naktimis, nedaug jau jų liko.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
