Suklusot? Blogis irgi. Nėra tokių sąvokų gamtoje. Jų autorystę turi tik viena beždžionė, kuri įgavusi galimybę laisvu laiku mąstyti susigalvojo šitą gėrio ir blogio dualybę. Pirmykščiam žmogui atrodė neteisinga, kad jį ėda plėšrūnai, nutrenkia žaibas, ištirpdo ugnikalniai, paskandina cunamiai, pribaigia ligos. Smegenų ir priemonių suprasti tų reiškinių esmę tais laikais niekur įsigyti negalėjai. Teko susigalvoti antgamtines jėgas. Jas suskirstyti į geras ir blogas.
Geros – tos, kurios padeda ir duoda, blogos tos, kurios atima ir žudo. Galų gale tai virto religijomis, dievais, velniais, Kalėdų Seneliais, raganomis ir fėjomis. Kad visuomenė galėtų egzistuoti, matyt, šito reikėjo. Reikėjo kažkam pasakyti, kas yra gerai, kas blogai. Atsirado dar toks organas, kaip sąžinė, kažkokia moralės liauka. Atsirado aplinkos, reiškinių, objektų, gyvų organizmų vertinimas. Atsirado tiesa. Atsirado kenkėjai. Tai čia viskas mūsų, Homo genties beždžionių, pasaulyje.
O gamtoje, išėjus iš jos moderniai beždžionei, niekas nepasikeitė. Gamtoje viskas kaip buvo, taip ir liko. Gyvūnai neturi laiko filosofuoti apie gėrį ar blogį, tiesa, iš kokios koalos, kuri daugiau faktiškai nieko neveikia, tik ryja eukaliptų lapus ir miega, gal ir išeitų nebloga mąstytoja, tik bėda, kad smegenų vingių jai buvo pagailėta, ir ji minties pradžią užmirštų. Gyvūnams reikia išgyventi.
Kiškis nelaiko lūšies blogiu. Kiškis lūšį laiko pavojumi. Jis supranta, kad ji kelia grėsmę jo išgyvenimui. Todėl pasinaudodamas atrankos duotomis priemonėmis – akimis, kurios viską aplink mato, jautria klausa, uosle, greitomis kojomis, slepiama spalva, bando to pavojaus išvengti.
Žino, kad neišvengs, žino, kad didžioji dalis kiškiukų bus pagimdyta dėl maisto kitiems, todėl dauginasi, kaip pasiutęs, kad rūšis išliktų. Ar kiškis dėl to geras – ne. Jis yra kiškis. Ar lūšis bloga? Ne, ji yra lūšis, kuri atsirado evoliucijos eigoje, nes buvo kiškių ir reikėjo palaikyti pusiausvyrą, kad kiškiai nenurytų visų dobiliukų. Dabar galvoju, kad plėšrūnai ir yra augalų produktas, na, kad apmažintų žolėdžių skaičių.
Bet šitą paprastą plėšrūno ir jo aukos temą žmonės dar supranta. Kažkaip suvokia, kad lūšiai reikia valgyti. Kol gyvai nepamato, kaip lūšis tą daro. Problema, kad pas mus mirtis yra blogis. Mums gaila kiškučio, nes jis nebegyvena. Bet gamtai kiškis juk niekur nedingsta. Gamtai kažkuria prasme dzin tas fizinis kūnas, svarbu, kad vyksta medžiagų ir energijos srautai.
Kiškis niekur nedingo – jis tapo maistu lūšiai, lūšis taps maistu virusams ir bakterijoms ir jai žuvus, puotaus maitėdos, skaidytojai, kol ji vėl taps maistu augalams, kuriais vėl maitinsis kiškiai, o šiuos gaudys lūšys. Visada sakau, gamtoje mirtis yra gyvybės sąlyga. Tai nėra blogis, tai vienas svarbiausių mūsų biosferos variklių. Todėl pamačius kaip lūšis drasko kiškutį, reikia džiaugtis už lūšį, o ne verkti už kiškutį.
Grubesnis pavyzdys gali būti kai kurių žinduolių patinų elgesys, kai šie sudrasko kartais savo ar svetimus vaikus, kad galėtų poruotis su patele ir greičiau susilauktų kitų palikuonių. Vėl, tai neturi nieko bendro su gėriu ar blogiu. Tokia šios rūšies išgyvenimo strategija, kuri, matyt, evoliucijos eigoje pasiteisino.
Arba, dar baisiau, kai gandrai išmeta ar užkapoja savo vaikus. Nu jazus marija, koks siaubas. Kaip taip galima su savo vaikučiais. Visų pirma, bėda ta, kad mes vėl savo išgalvotas, sukurtas normas, kurių nėra gamtoje, pritaikom gamtos reiškiniams aiškinti. Taip, mums baisu. Bet gandrams taip reikia. Norit į tai žiūrėti kitaip, atsisakykit blogio ir gėrio vertinimo skalės.
Gandrui tai išgyvenimo klausimas. Jei jis vaikų neišmaitins, jis nemato problemų jais atsikratyti. Tas pats su plėšriais paukščiais. Neretas atvejis, kai broliai sudrasko jauniausius ir iš kokių trijų ereliukų užauga tik vienas, bet stiprus ir geriau pasiruošęs gyvenimo iššūkiams.
Ar gerai, kad genys užkapoja kregždutę, o zylė užpuola žaliukę ir išlesa jos smegenis? Nei taip, nei ne. Tiesiog taip yra. Ar gerai, kad kartu gyvena juodųjų gulbinų pora ir trumpam nusisamdo gulbę, kuri jiems kiaušinius padėtų? Nei taip, nei ne. Tiesiog gulbių patinai geriau užtikrina teritorijos ir jauniklių apsaugą ir jiems geriau apsimoka gyventi poroje.
Tad gamtoje gėris ir blogis kaip neegzistavo, taip ir neegzistuoja. Visi padarai, sutvėrimai, kokie jie bebūtų, yra vienodai reikalingi, o ne geri ar blogi. Jie visi turi savo išgyvenimo strategiją, kuri jiems tinkamiausia ir niekaip kitaip negali būti vertinama, tik kaip pasiteisinusi arba ne.
Kai sakau vienodai reikalingi, kalbu ne mums reikalingi, nes jūs iš karto pradedat vertinti pagal naudą sau. Jie reikalingi gamtai. Ir tik ji per atranką sprendžia, ką pasilikti, o ką pasiųsti užmarštin. Aš mėgstu sakyti, kad nėra jokio skirtumo tarp erkės ir gulbės. Ir jo nėra. Tai visiškai tapatūs sutvėrimai ta prasme, kad abu atlieka savo (išsikovotą) vaidmenį biosferoje.
Kodėl apie tai rašau? Kai gamta skirstoma į gerą ir blogą su ja elgiamasi iškreiptai. Saugoma tai, kas gera ar labiau gera, kas patinka. Naikinama tai, kas, mūsų įsivaizdavimu, yra bloga, nepatinka. Paliekama tai, kas mums atrodo naudinga. Naikinama tai, kas mums atrodo žalinga. Būtent toks požiūrius labiausiai ardo pusiausvyrą. Puikus pavyzdys yra tas nuostabusis žievėgraužis tipografas. Jis nėra nei geras, nei blogas. Jis ėda egles. Jį ėda kiti organizmai. Kas prisodino eglių, kur reikia, kur nereikia? Kas dabar dėl to verkia?
Taigis. Aš noriu, kad žmonės žiūrėtų į gamtos reiškinius, būtent natūralius gamtos reiškinius (jokiu būdu nebandydami to perkelti į mūsų pasaulį) kiek šaltesniu stebėtojo žvilgsniu. Kai matydami, kai kokie gyviai poruojasi, mušasi, konkuruoja, žudo, ėda, ne baisėtųsi, o domėtųsi ir ieškotų klausimų kodėl, be jokių išankstinių vertinimų. Kai tokią gamtą priimsime, be savo vertybių permetimo, tada galbūt galėsime sakyti, kad ją mylime, ir galbūt mažiau jai kenksime.
Taip pat žiūrėkite laidą „Gamtininko užrašai“ su M. Čepuliu.
