Jei ryte be ausinių išeisite laukan, išgirsite ne tik mašinų ūžimą, traktorių burzgimą ar gaidžių giedojimą, bet ir iš visų jėgų rėkiančias didžiąsias zyles. Tas nuostabus tilindžiavimas „pyk(st)u pyk(st)u pyk(st)u pyk(st)u“ aidi ir miestuose, ir parkuose, ir miškuose. Pasiklausai, ir tas sunkus cepelininis vasario dangus nebe toks cepelininis atrodo.
Aš visą mėnesį laksčiau po Pietryčių Azijos džiungles, tai dabar grįžus viskas atrodo niūru, pilka ir šalta. Taip, niūru, pilka, šalta, bet sava ir miela. Išėjau į parką ir tiesiog atsigavo dūšia.
Jau pakeliui džiugino krūmuose čirškiantys naminiai žvirbliai ir karklažvirbliai. Sakysit, jie visada čirškia. Taip, bet dabar jų čirškimas daug kartų stipresnis, garsesnis ir linksmesnis (na čia jau mano interpretacija).
Ne tik žvirbliai, bet ir varnos su kovais giedoti pagavo. Nebėra to paprasto „kar“ ar „khar“. Balsai pasikeitę, sodresni, garsesni, skelbiantys – ne, ne pavasarį, o kad jau tuoj laikas vestuvėms, piršlyboms.
Virš galvos aukštai prašvilpia pora besivartančių danguje kranklių. Jie peri visai čia pat, parke, pušyje ant skardžio. Krunktelėję juodvarniai dingsta iš mano akiračio. Krankliams jau pats darbymetis, reikia baigti remontuoti senus lizdus, arba statytis naujus. Nes netrukus patelė tūps dėti kiaušinių. Taip pat lizdų statybomis ir remontu jau užsiima jūriniai ereliai. Nesvarbu, koks būtų oras, vasaris yra jų meilės mėnuo, t.y. jiems visada vasaris yra pavasaris.
Aš toliau keliauju po rūke paskendusį parką. Pasisveikinu su uokse tupinčia pelėda. Ši tik nusižiovauja, susigūžia, papučia plunksnas ir toliau snūduriuoja. Įdomu, ar jau yra jų vaikučių. Mat pernai maždaug tokiu metu pliki pelėdžiukai kalėsi iš kiaušinių. Ne, tai nėra būdinga visoms pelėdoms. Čia miestietės tik mėgsta sausio mėnesį pradėti perėti.
Visur tik pykauja didžiosios zylės, kartais joms melodingai pritaria ir mėlynosios giminaitės. Galų gale neiškenčia ir ponas bukutis. Užsikoręs į pušies viršų jis paleidžia savo pavasarinę trelę. Garsiai, linksmai. Ir paskui vėl lekia žemyn galva per kamienus kabarotis. Bukučiui tuoj pat būgnais atsako genys. Trrrrrr, nuskamba per visą parką. Jam atsako kitas galvos daužytojas, kol visur tik ir girdisi tas nepaliaujamas tratėjimas. Iš paupio ataidi švilpesys.
Suklūstu – na taip, juodasis strazdas irgi jau nusprendė, kad gana tylėti, reikia pradėti mankštinti savo balso stygas. Giesmė dar jo nepilna, tyli. Bet anksti ryte, tamsoje, jei išgirsit kažką melodingai švilpaujant, ir tai nebus koks laimingas praeivis, tai žinokit, kad girdit juodąjį strazdą.
Štai kiek pavasario pranašų tiesiai jums po nosimi laksto. O jei pavyks savaitgalį pabūti pajūryje, tai užmeskit akis ir ausis į dangų – jau grįžo pirmieji vieversiai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad pavasaris bus vėlyvas ir šaltas, nes iki vieversio dienos dar daugiau nei savaitė liko. Tiesa, barsukas irgi sakė, kad pavasaris prasidės gegužę. Na, pažiūrėsim. Taip pat jau grįžo pempės, žąsys, gervės, gulbės giesmininkės, varnėnai. Žmonės matė ir gandrų, bet šie greičiausiai sėkmingai peržiemojo.
Taigi visiškai nesvarbu, koks bus tas oras, bus dar sniego, bus ar nebus šalta. Pavasaris visada ateina ne pagal kalendorių, ne po lygiadienio, o vasarį. Tereikia jį pastebėti.
Gražaus jums laiko gamtoje ieškant pavasario ženklų ir sveikinu su Lietuvos Valstybės atkūrimo diena!
