Baigiantis metams reikia suskaičiuoti viščiukus. Na, viščiukų aš neperiu, bet šie metai buvo gausūs atradimų. Befilmuojant, beieškant įdomių gyvių, keliaujant po miškus, pelkes bei daugiabučių rūsius sutikau nuostabių, kartais keistų padarų ir augalų.
Pradėkime nuo augalų. Buvau visiškai sužavėtas radęs tiek daug įdomių vabzdžiaėdžių augalų bei pamatęs, kaip efektyviai jie gaudo vabzdžius, tiek po vandeniu, tiek pelkutėse. Pavyko Ignalinos pakraštyje rasti retąją aldrūnę ir iš arti susipažinti su tukle bei skendeniu.
Beklaidžiodamas upelio pakrantėje šalia Asvejos spaudžiant speigui pastebėjau keistus gyvius. Pasirodo, tai retosios reliktinės mizidės, kurios iš ežero gelmių atplaukė į upeliuką. Žinojau, kad jos gyvena Asvejoje, bet kad pavyks pamatyti jas sekliame upelyje, net minties nebuvo.
Vabzdžių pasaulio atstovai irgi mane džiugino. Dzūkijos pušyne kelias valandas praleidau tykodamas dirvoninių svirplių. Jau buvau praradęs kantrybę, bet vis tik pavyko sulaukti, kol urvelio šeimininkas išlįs pagroti.
Kitas, nei žiogas, nei svirplys, buvo nauja rūšis ne tik man, bet ir Lietuvai. Viename daugiabučio rūsyje ėjau tyrinėti, kas ten ant žmonių šokinėja, ir atradau visą olasvirplių koloniją. Tad dabar Lietuvoje gyvena ne tik skėriai, žiogai, svirpliai, bet ir svirpliažiogiai.
Dar vienas atradimas, kuris ne visiems patiko – pagaliau, pagaliau gavau pačiupinėti juoduosius tarakonus ir naminius prūsokus. Miškinių prūsokų matydavau daug, o naminių tarakonų teko ieškoti pas gyventojus. Ir pavyko!
Kas gali būti baisiau už tarakonus? Nebent patalinės blakės. Ir net jų man pavyko gauti. Šitas padarėlis nelabai mane sužavėjo, bet dabar noriu kur nors rasti utėlių. Gal kas turit ir galit pasidalinti (fotosesijai)?
Gerai, grįžtam prie mielesnių padarėlių. Visai netikėtai radau vienoje vietoje daugybę šviečiančių jonvabalių patelių. Esu matęs dvi – tris vienoje vietoje. O čia veik pusė šimto! Stebuklingas vaizdas.
Šiemet daug lakiojau paskui drugelius ir jų vaikelius – vikšrus. Ir pagaliau, pagaliau, pagaliau, pamačiau savo svajonę – skroblinės harpijos vikšrą. Na ir keistos išvaizdos padarėlis.
Šiemet man sekėsi ir su varlėmis. Pernai džiaugiausi geltona varle, o šiemet pagaliau pamačiau daugybę žydrų smailiasnukių varlyčių. Neįtikėtino grožio reginys ir garsas. Ten pat pavyko užfiksuoti ir besiporuojančius tritonus.
Kalbant apie sparnuočius, šiemet buvo smagu stebėti iš svečių šalių atskridusį palšąjį peslį, gaudžiau Fabijoniškėse pabėgusią papūgą, bet buvo ir daug smagesnių atradimų. Visų pirma, pagaliau radau ir įrodžiau, kad baltos varnos egzistuoja. Ją ir dabar galite rasti Pabradėje.
Taip pat šiemet labai daug bendravau su kukučiais. Bet didesnis atradimas buvo ne patys kukučiai, o nuostabūs žmonės, kurių kiemuose tie kukučiai gyvena.
Kalbant apie žmones, jei ne Palevenės dvaro šeimininkai, taip ir nebūčiau niekada užfiksavęs, kaip iš medžio drevės šokinėja dančiasnapiukai.
Visai į metų pabaigą, patykojus slėptuvėje kelias paras pagaliau pavyko prisivilioti kilnųjį erelį. Beveik dešimt metų jo laukiau. Ir va, šie metai buvo tie, sėkmingi.
Visus metus mane džiugino pelėdos. Buvo daug susitikimų su mažaisiais apuokais. Džiaugiausi žvirblinių ir naminių pelėdų draugija. Buvo nuostabu pirmąkart stebėti pelėdikės jaunimą.
Na ir pats didžiausias atradimas – ilgai ieškotas, seniai lauktas, tykotas ir pagaliau pamatytas pats plėšriausias mūsų kraštų paukštis. Apie ką aš? Žinoma apie Pietinia didijį apuoką.
Ir čia tikrai tik keli ryškiausi atradimai. O šiaip kiekvienas išvykimas į gamtą, kiekviena „Gamtininko užrašų“ ekspedicija atnešdavo ką nors naujo ir įdomaus. Tad ir jums palinkėsiu ateinančiais metais pačių netikėčiausių smagių atradimų.
