Realpolitik sąvoka, gimusi Vokietijoje XIX amžiaus viduryje, yra ne retai vartojama ir mūsų laikais. Ja vadovaujamasi politiniuose santykiuose, kai remiamasi realiai egzistuojančiais faktais. Mažiau kreipiama dėmesio į teorijas, abstrakčias programas, vertybes ar idėjas, kad ir kokios jos būtų gražios.
Realios politikos pagrindinis klausimas yra, ar tai, kas skelbiama, yra tiesa ar ne. Realpolitikui yra svarbiausia pasiekti tikslą, o ne įgyvendinti idėją.
Žinomiausi realpolitikai buvo Vokietijos kancleris Ottas Bismarckas, prieš 150 m. suvienijęs vokiečių žemes į vieną Reichą, ir šimtametis JAV politikas, buvęs JAV prezidento Richardo Nixono patarėjas bei vienas talentingiausių pasaulio diplomatų Henry‘is Kissingeris, sutaikęs komunistinę Kiniją su kapitalistine Amerika, tapęs įtampos mažinimo politikos skleidėju.
Apie NATO valstybių viršūnių susitikimą Vilniuje prirašyta daugiau pagyrų nei kritikos, Lietuvos prezidentui dėmesio netrūko. Bet toks jo darbas: gražiai priimti pasaulio valstybių lyderius ir užtikrinti sklandų susitikimo darbą, kurio vaisius buvo keturių tūkstančių puslapių kūrinys, kurį, manau, mažai kas perskaitė, įskaitant ir šių eilučių autorių.
Mano galva, Vilniaus susitikime vyravo realpolitik, kuriai vadovavo ir atstovavo pirmiausiai JAV prezidentas Joe Bidenas bei didžiųjų Europos šalių vadovai. Ukrainos skubiam priėmimui į NATO priešinosi ne tik JAV ir Vokietija, bet ir Didžioji Britanija, kuri garsėja itin proukrainietiška politika – akivaizdus realpolitik pavyzdys. Nepritarė nei Italija, nei Ispanija. Buvo ir kitų nepritarusių.
Tai, beje, liudija ir Ukrainos diplomatijos nesėkmę. Gražus šou Lukiškių aikštėje su ukrainiečių vėliavėlėmis, galbūt, padarė įspūdį Ukrainos prezidentui ir patiems vilniečiams, bet kažin ar padarė įtaką JAV ar kitų šalių delegacijoms ir jų vadovams, kurie priėmė sprendimus dėl Ukrainos.
Juos gerokai ir nemaloniai nustebino vieši ir net įžeidžiantys Volodymyro Zelenskio komentarai apie NATO silpnumą tviteryje ir, ko gero, turėjo įtakos tam, kad baigiamojo dokumento išvados dėl Ukrainos priėmimo buvo gana griežtos: „esant visų NATO narių sutikimui ir tinkamoms sąlygoms.“ Labai aptaki frazė, galinti priėmimą nustumti į ilgą nežinią.
Mano galva, Vilniaus susitikime vyravo realpolitik, kuriai vadovavo ir atstovavo pirmiausiai JAV prezidentas Joe Bidenas bei didžiųjų Europos šalių vadovai.
Nesitikėjau tokio griežto NATO šalių vadovų tono. Žinoma, paguodė pažadai dėl paramos ginklais ir kitokios milijardinės paramos. Kita vertus, toks griežtas tonas – tai ir įspėjimas Ukrainos vadovybei, kad ne viskas tenkina NATO vadovus Ukrainos politikoje ir diplomatijoje. Nors pripažįstama ukrainiečių drąsa ir narsa kovojant už savo laisvę. Jų moralinis nusiteikimas. Tačiau realpolitik lemia kiti dalykai, kuriuos ne visi nori pripažinti.
Dėl realpolitik visas Skandinavijos pusiasalis tapo NATO teritorija. Jau nekalbant apie tai, kad Baltijos jūra tapo NATO vidaus ežeru. Dėl Švedijos aktyvios ir atkaklios diplomatijos, kurios, beje, neteko girdėti garsiai kalbant ir priekaištaujant Turkijai. Musulmoniška Turkija tapo viena iš tų, kuri sugebėjo būti susitikimo dėmesio centre, ir sušvelninus santykius su JAV paskubinti įsigyti šiuolaikinių naikintuvų iš Amerikos.
Nedaug kas atkreipė dėmesį, jog priėmus Švediją į NATO sutrumpėjo ir praplatėjo NATO šalių kelias į Arkties vandenyną, dėl kurio resursų kovoja (kol kas taikiai) ne tik Rusija, Kanada ir JAV, bet ir Kinija.
Didžiausi Vilniaus susitikimo laimėtojai, be Skandinavijos valstybių, yra Baltijos šalys ir Lietuva. Ne tik Baltijos valstybių vadovų, bet ir juos rėmusių JAV bei Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo ir jos gynybos ministro Boriso Pistorijaus dėka Lietuva, bent jau planuose, tapo saugesnė, užsitikrinusi vokiečių brigados buvimą. Rytinis NATO flangas gavo tiek dėmesio, kiek jo galėjo duoti.
Laimėtoju, žinoma, tapo ir prezidentas J. Bidenas, kuris gali vėl kandidatuoti į JAV prezidentus, jis sukvietė į Vilnių pasaulio Septintuką, o šis dar labiau parems Ukrainą.
