„Indraja, kaip manai, ko tavo draugas Bodi Kai norėtų dovanų gimimo dienos proga?” – paklausiau penkiametės dukters. Ši atsisuko į mane nustebusi, išsišiepusi, o akyse jau šokinėjo velniukai: „Mama! Girdisi akcentas, kai sakai „Bodi Kai“! Reikia tarti „bou-dhi-khaj.“
Tai buvo akimirka, kai Indraja pirmąsyk suprato, jog gyvenime gali būti dalykų, kuriuos ji moka geriau net už mamą. Man tai buvo eilinis kartas, kai vėl įsitikinau sprendimo mokyti vaikus lietuvių kalbos nauda.
Kas, kad aš anglų kalba visiškai laisvai susikalbu, skaitau ir rašau. Kas, kad anglų kalba Londone parašiau ir apsigyniau filosofijos magistrinį darbą. Antroje mokyklos klasėje pradėjusi nuo „a boy“, „a cat”, „a ball” (kaip dabar prisimenu!), deja, jau niekada nebūsiu „native“ anglų kalbos žinovė. Tai, ką išmokau ir iškaliau mokyklos suole, mano vaikams pavyksta savaime. Tai, dėl ko painiojuosi iki šiol, mano vaikai sako taisyklingai nė nesusimąstydami.
Kalbu apie artikelius, sudėtingus anglų kalbos laikus ir keisčiausią kai kurių žodžių rašybą bei tarimą. Tuo tarpu aš, pavyzdžiui, iki šiol tyliai sumurmu „vednezday“ rašydama anglišką trečiadienio pavadinimą. Trumpiau kalbant, jau dabar akivaizdu, kad metams bėgant mano ir vaikų anglų kalbos pajautimo skirtumai taps vis akivaizdesni. Vaikai, natūralu, vartodami šią kalbą jausis ne tik kaip namie, bet ir pranašesni už mane – mamą, imigrantę, amžiną viešnią ne tik JAV, bet ir anglų kalbos viešnią.
Trumpiau kalbant, jau dabar akivaizdu, kad metams bėgant mano ir vaikų anglų kalbos pajautimo skirtumai taps vis akivaizdesni.
Būna, kad su mažyliais kalbuosi angliškai. Kai noriu, kad man juos auklėjant bent galvos palinksėjimu, o kartais ir griežtesniu žodžiu pritartų jų amerikietis tėtis. Iš mandagumo kitiems anglakalbiams tėvams per vaikų gimtadienius. Vaikų mokytojų akivaizdoje mokydama atžalas mandagumo. Tarp manęs ir vaikų anglų kalba yra tik mediumas, kuriame kartais susitinkame dėl įvairių aplinkybių.
Tačiau jie žino, kad iš tiesų vieni kitus pažįstame ir augame per lietuvių kalbą – būtent čia susitinkame kalbėdami apie jausmus. Šia kalba dainuoju lopšines, aiškinu sudėtingus socialinius reiškinius ir sakau meiliausius bei juokingus žodelius. Ši kalba yra mano teritorija, mano stiprybė, įgūdis, kurį norėdami tobulinti vaikai visada turės gręžtis į mane. Tai yra sritis, kurioje jie dar ilgai negalės manęs pataisyti nei pašiepti.
Su baime trumpam įsivaizduoju scenarijų, kuriame mano vaikai nemoka lietuviškai. Kuriems augant aš iš visagalės, ant rankų juos nešiojančios mamytės pamažu tampu užknisančia moterimi, su akcentu liepiančia tvarkytis kambarį. Moterimi, kurios gimtosios kalbos jie nesupranta. Nei mano humoro, nei mano dainų, eilėraščių.
Moterimi, kurios kartais vaikai gėdijasi, nes vos prabilus iškart aišku, kad gimiau ne čia. Kaip baisu būtų vieną rytą atsibudus suvokti, kad mano pačios vaikai niekada nepažins ir nesupras didelės dalies tikrosios manęs. Ir kaip nuostabu yra jiems tą didžiulę dovaną įteikti – ne tik mamos pažinimą per kalbą, bet ir per ją atsiveriančią pasaulėjautą.
„O ką jūs darysite, kai vaikai bus paaugliai?” – kas kartą pagalvoju išgirdusi apie dar vieną imigrantų šeimą, kurie vaikų nemoko gimtosios kalbos. Mat kalbos išmanymas – tai vienas iš nedaugelio dalykų, per kuriuos tėvai vaikams gali būti autoritetai. Arba priešingai – nevykėliai vaikų akyse, tuo atveju, jei vaikas temoka vieną kalbą ir ją išmano geriau už gimdytojus.
Kadaise meditacijos stovykloje Indijoje įsitikinau, kad pažinti žmogų ir su juo kurti ryšį įmanoma ir visiškoje tyloje. Taip pat žinau, kad tikras ryšys yra glaudesnis už geriausią gumą – jis tįsta tūkstančių kilometrų atstumu, per laiko juostas, per metus – ir išlieka. Kartais meilė ir ryšys gali būti vienpusiai, altruistiški, pakankami. Tačiau taip pat žinau, kad jei kalba mums nebūtų svarbi, ji jau būtų išnykusi arba evoliucionavusi į vieną bendrą kalbą visiems pasaulio žmonėms.
O kol taip neatsitiko, kviečiu kalbėtis su vaikais ta kalba, kurią geriausiai mokate. Linkiu, kad kalbant kitomis kalbomis mūsų akcentas būtų nuoroda, vedanti į mūsų lietuviškumą, o ne siena, neleidžianti jo pažinti.
Skiriu emigrantams ir ne tik. Su meile mūsų kalbai.
