Remdamiesi daugiau nei du šimtmečius rinktais gyventojų duomenimis, Australijos Flinderso universiteto mokslininkai, vadovaujami Corey Bradshawo, nustatė, kad žmonija gyvena gerokai peržengdama ribas, kurias mūsų planeta gali atlaikyti ilgalaikėje perspektyvoje, skelbia „ScienceAlert“.
Ekologai aplinkos gebėjimą išlaikyti tam tikros rūšies populiaciją vadina „aplinkos talpa“. Tai yra apytikslis bet kurios rūšies individų skaičius, galintis išgyventi ilgalaikėje perspektyvoje, atsižvelgiant į turimus išteklius ir jų atsinaujinimo spartą.
Mūsų rūšis, Homo sapiens, ypač gerai moka išbandyti savo gyvenamosios aplinkos talpos ribas, nes turime polinkį ieškoti technologinių sprendimų, kurie padėtų įveikti gamtinius išteklių atsinaujinimo ribotumus, – ypač naudojant iškastinį kurą.
Remdamiesi moksliniais įrodymais C. Bradshawas ir jo suburti tyrėjai parengė žmogaus aplinkos talpos vertinimą, grįstą ekologinio augimo modeliais, leidusiais stebėti gyventojų skaičiaus ir jo augimo tempų pokyčius per pastaruosius du šimtmečius tiek pasauliniu, tiek regioniniu mastu.
Jie skiria maksimalią talpą – teorinę, absoliučią ribą, nepriklausomai nuo to, kiek bado, ligų ir karų tai sukeltų, – ir optimalią talpą, kai gyventojų skaičius yra tvarus ir užtikrina minimalias gyvenimo sąlygas.
„Žemė nebespėja reaguoti į mūsų išteklių naudojimo tempą. Be esminių pokyčių ji negali patenkinti net dabartinio poreikio, o mūsų tyrimų duomenys rodo, kad mes apkrauname planetą labiau, nei ji gali atlaikyti“, – sako C. Bradshawas.
Mokslininkai nustatė, kad iki šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio žmonių skaičius augimas vis spartėjo, tačiau nuo septintojo dešimtmečio pradžios jis ėmė lėtėti, nors gyventojų skaičius ir toliau didėjo.
„Šis pokytis žymėjo fazę, kurią mes vadiname „neigiamu demografiniu etapu, – aiškina C. Bradshawas. – Tai reiškia, kad gyventojų skaičiaus didėjimas nebėra susijęs su spartesniu augimu. Išnagrinėję šį etapą, nustatėme, kad esant dabartinėms tendencijoms, iki septintojo šio amžiaus dešimtmečio pabaigos ar aštuntojo pradžios pasaulio gyventojų skaičius, tikėtina, pasieks aukščiausią lygį – nuo 11,7 iki 12,4 milijardų žmonių.“
Maždaug 12 milijardų yra didžiausias įvertintas Žemės išteklių ribinis pajėgumas, tačiau esant dabartiniam išteklių suvartojimo lygiui tai toli gražu nėra optimalus skaičius; C. Bradshaw ir jo kolegų skaičiavimais jis siekia apie 2,5 milijardus.
Tai pirmasis tyrimas, kuris parodė, kad net ir esant lėtesniam augimo tempui, Žemės gyventojų skaičius jau gerokai viršija C. Bradshawo ir jo kolegų modeliuose nustatytą tvarios talpos ribą.
Ką prognozuoja mokslininkai?
Šių metų sausį Jungtinės Tautos paskelbė, kad pasaulis yra atsidūręs vandens bankroto būsenoje. Gyvūnų populiacijos sparčiai mažėja, nes nepajėgia su mumis konkuruoti dėl išteklių arba prisitaikyti prie augančių mūsų poreikių.
Be to, mūsų priklausomybė nuo iškastinio kuro, kuriuo siekiame trumpalaikio Žemės našumo padidinimo – pavyzdžiui, pasėlių derlių didinančių trąšų gamybai ar intensyvaus mūsų gyvenimo tempo palaikymui – akivaizdžiai nėra mums į naudą. Iškastinis kuras taip pat skatina žmogaus sukeltus klimato pokyčius, kurie visame pasaulyje trikdo ekosistemas ir kenkia gamtiniams ištekliams.
Tyrimas piešia gana niūrias žmogaus gyvenimo Žemėje perspektyvas, tačiau mokslininkai teigia, kad dar ne viskas prarasta.
„Žemė negalės išlaikyti nei būsimos, nei netgi dabartinės žmonių populiacijos, jei nebus iš esmės pertvarkytos socialinės ir kultūrinės praktikos, susijusios su žemės, vandens, energijos, biologinės įvairovės ir kitų išteklių naudojimu“, – rašo tyrimo autoriai.
„Mažesnės gyventojų populiacijos ir mažesnis vartojimas duoda geresnių rezultatų tiek žmonėms, tiek planetai, – sako C. Bradshawas. – Laiko imtis veiksmų lieka vis mažiau, tačiau reikšmingų pokyčių vis dar galima pasiekti, jei visos šalys dirbs išvien.“
Tyrimas čia.
