Ką reiškia raginimas „nepirk prekių, pagamintų Kinijoje?” Daug ką. Tai net gali reikšti ir ksenofobiją! Vos pradėjus guglinti „Google” užbaigia sakinį už mane: „Is made in China always bad?” (Ar pagaminta Kinijoje visada yra blogai?) Pasirodo, toli gražu ne man vienai kilo šis klausimas. Tad pasvarstykime drauge.
Esu daiktų iš antrų rankų entuziastė – ir dėl įdomumo, ir dėl taupumo, ir dėl aplinkosaugos. Tačiau šiuo metu, iš pagrindų įrenginėdami namą, su vyru supratome, kad kai kuriuos dalykus teks internetu užsisakyti iš Kinijos, nes niekur kitur jų įsigyti nepavyks, arba tai kainuotų žymiai daugiau, nei galime sau leisti (noriu pastebėti, kad pasirinkimo galimybes itin susiaurina tai, kad gyvename saloje, Havajuose).
Šitaip netikėtai mūsų būstas ėmė pildytis kartoninėmis dėžėmis, ant kurių didelėmis raidėmis parašyta „Made in China”. Didžią gyvenimo dalį pykdavau ant to užrašo, lyg šis būtų anaiptol nesubtilus kinų būdas priminti vakariečiams: „Be mūsų neišsiverstum, mes pagaminome pusę tavo namuose esančių daiktų!” Šis įspūdis sustiprėja tą patį užrašą pastebint ne tik ant daiktų pakuočių, bet ir ant pačių daiktų, net ant smulkiausių, kur dažnai matau plastike išraižytus arba ant lipduko parašytus žodžius: „Pagaminta Kinijoje.”
Skubu nukrapštyti tokį lipduką, tartum juo pažymėtas daiktas būtų prastesnis, taršesnis, netinkamas mano boutique stiliaus namams, kuriuos nuolat bandau sukurti. Tačiau neseniai, išpakuodama į naujus, Kinijoje pagamintus šviestuvus, pajutau dėkingumą. Kinijai ne kaip politinei jėgai, o atskiriems jos darbštiems individams, kurių prakaitu ir rankomis (net jei tik spaudinėjant mygtukus fabrike) pagaminta daugybė mano buitį gerinančių daiktų. Bežiūrėdama į „Made in China” aprašinėtą dėžę ėmiau kontempliuoti, kaip vieni su kitais esame susiję apskritai, kiek tūkstančių skirtinguose pasaulio kampeliuose išsimėčiusių žmonių pagamino mano buitinius rakandus, užaugino mano valgomą maistą, išrado visokias formules ir įrenginius, kuriuos dabar naudojame kasdien; ir apėmė toks kone religinis globalizacinio vienio jausmas. Deja, jis truko neilgai – emociją užgožė klausimai.
Paprasčiau kalbant, visur visko yra, ir nuo tada, kai perskaičiau mintį apie „pagaminta Kinijoje” daiktų menkinimą ir ksenofobiją, vis mąstau, kodėl nuo vaikystės girdžiu, kad lenkiški pomidorai ir lenkiškos braškės ne tokios skanios kaip lietuviškos?
Prekiauti su kitomis šalimis kinai pradėjo dar 200 metų pr. Kr., kai Vakarų hanų dinastija pramynė garsųjį šilko kelią. Dabartinė milžiniškų mastų prekyba tarp JAV ir Kinijos buvo įtvirtinta po 1979 m. tarpusavio diplomatinių santykių atkūrimo. Greičiausiai jūs akimirksniu pamiršite šias datas, tačiau ir be jų kažkaip visą gyvenimą žinojote, kad Kinijoje daug visko pagaminama ir kad tie dalykai yra prasti. Bet ar tikrai?
Nepaisant to, kad kartais dairantis aplinkui gali pasirodyti, jog absoliučiai viskas pagaminta kinų, iš tiesų, pavyzdžiui, importas iš Kinijos į JAV sudaro 17,9 % viso į JAV patenkančio importo. Daug, bet tai tikrai ne viskas.
Ar viskas, kas pagaminta Kinijoje, yra prastos kokybės? Čia svarbu atsižvelgti į vieną faktorių, kurį kokybės kritikai dažnai pamiršta: kainą. Kinija gali pagaminti ir gamina tikrai aukštos kokybės daiktus ir įvairias įrenginių detales, tačiau tada jos ir kainuoja gerokai daugiau, nei žmonės stereotipiškai įpratę mokėti už kiniškas prekes. Ar gali būti taip, kad žmonės tiesiog ieško pigiausių prekių, kurios būna prastos kokybės, nes pigios, o tuomet ima kaltinti Kiniją, užuot prisiminę patarlę, kad skūpas moka du kartus?
Turbūt gaminiai iš Kinijos turi blogą reputaciją ir dėl čia paplitusios padirbinių kultūros. Ne kartą esu girdėjusi žmones sakant: „Ai, užsisakiau tokį patį, tik pigesnį iš Kinijos.” Čia man norisi rėkti, kad daiktas nebus toks pats. Net jei ir labai panašus. Kita vertus, tai bjaurus rinkos dėsnis, kurio realybėje neįmanoma atsikratyti: visada atsiras, kas tą patį dalyką gali padaryti greičiau ir pigiau (nebūtinai geriau), ir tai vadinama konkurencija. Galima iki pažaliavimo gėdinti vartotojus ir juos edukuoti, bet visad bus ir tokių, kuriems sava piniginė svarbiau už autoriaus teises, kokybės sertifikatus, garantijas ir t. t.
Kitaip tariant visada bus žmonių, besirenkančių pigiausią variantą iš Kinijos. Ir čia galime rinktis: kaltinti neatsakingus vartotojus (pakeliu ranką ir mušuosi į krūtinę), kaltinti Kiniją arba kaltinti importą iš Kinijos priimančių valstybių politinę valią. Bet ką nors kaltinti būtina, kad patys pasijustume geriau, ypač turint omeny taršias Kinijos fabrikų praktikas, vien dėl kurių ima atrodyti, kad Kinijoje pagaminta prekė jau pati savaime yra nusikaltimas gamtai.
Suprantamiausia man atrodo prekių iš Kinijos atsisakyti dėl politinių priežasčių. Šitaip išreiškiant nepritarimą šioje šalyje paplitusiems žmonių teisių pažeidimams, cenzūrai, ryšiams su Kremliumi. Tačiau teigti, kad absoliučiai viskas, kas kiniška, yra prastos kokybės – faktais nepagrįstas absoliutinimas ir tam tikra ksenofobijos forma.
Nes ne visi Kinijoje pagaminti daiktai yra prasti, kaip ir ne visi JAV fabrikai atitinka darbuotojų teisių ir apsaugos standartus. Kinijoje taip pat yra ir „fair trade” įmonių (nors labai nedaug), o būtent JAV pastaruoju metu krečia skandalai dėl suaugusių ir net vaikų išnaudojimo fabrikuose. Paprasčiau kalbant, visur visko yra, ir nuo tada, kai perskaičiau mintį apie „pagaminta Kinijoje” daiktų menkinimą ir ksenofobiją, vis mąstau, kodėl nuo vaikystės girdžiu, kad lenkiški pomidorai ir lenkiškos braškės ne tokios skanios kaip lietuviškos?
