Vis dažniau pasiklystu mėgindama teisingai pasirinkti. Šiame informacijos pertekliaus amžiuje dairydamasi tarp produktų lentynų ir naršydama internetinėse parduotuvėse pasijuntu lyg Sokratas: „Žinau tik tiek, kad nieko nežinau!“
Ir čia jau nebe žaliasis smegenų plovimas, tai darosi panašu į kruopščiai sukurptą rusiškąją propagandą, kai į srautą leidžiant daug viena kitai prieštaraujančios dezinformacijos, žmogų apima jausmas, kad tiesa turbūt neegzistuoja, todėl geriau apskritai liautis jos ieškojus.
„Valgyk juodąjį, kartų šokoladą. Labai sveika dantims, turi antibakterinių savybių!“ – patarė viena dantų gydytoja. „Rekomenduojama vengti juodojo, kartaus šokolado, nebent būtų 100 % ekologiškas – priešingu atveju jame kaupiasi sunkieji metalai, kurie vėliau užsilieka žmogaus organizme “, – teigia naujausi tyrimai.
„Ai, nu bet ar tu tiki tais „eko“ sertifikatais?“ – ciniškai ranka numoja visažinė draugė ir imasi pasakoti istorijas apie tai, kad „viskas tėra biznis“. Ir tikrai, pasaulyje gausu smulkiųjų ūkininkų, kurie dėl įvairių resursų trūkumo yra nepajėgūs gauti oficialių sertifikatų savo produkcijai žymėti. Lygiai taip pat yra stambiųjų verslų, begėdiškai ir nepagrįstai apsimetančių ekologiškais.
Tačiau ar tai reiškia, kad visiškai neverta pasitikėti prekių žymėjimu? Jokiu būdu. Tiesiog būtina edukuotis ir turėti bendrą nuovoką, kad ne kiekviena turgaus babytė turės jos morkų sveikumą patvirtinantį dokumentą, lygiai taip pat kaip ir ne kiekviena babytės užauginta morka bus be pesticidų. Ak, bet juk grįžome ten pat, nuo ko pradėjau!
Tokiame klaidinančiame ir informacijos persotintame kontekste labai kviečiu nepasiduoti legendiniam „X failų“ šūkiui, kad „tiesa slypi kažkur anapus“.
Ar Lietuvoje jau yra ant kai kurių mėsos produktų rašoma „šertas žole“? JAV gyventojai dažnai renkasi valgyti būtent tokią – sveikesnio ir laimingesnio „grass fed“ gyvūno mėsą. Žole šertų galvijų mėsa būna liesesnė, praturtinta daugiau vitaminų, taigi – sveikesnė jos valgytojui. Tačiau ar tai sveika mūsų aplinkai? Ne, nes pašarinės žolės laukai – svarbus resursas, kuris galėtų būti skiriamas kitoms augalinėms kultūroms auginti. Dar liūdniau darosi pažvelgus iš gyvūnų teisių perspektyvos. Akimirkai žodį „galvijas“ pakeiskime žodžiu „retriveris“. Ar tokį, laimingą ir pievose išsilaksčiusį auksaspalvį šunelį, žudyti būtų teisingiau nei laikytą garde?
Ant kosmetikos priemonių dažnai rašoma „be naftos produktų“ („petroleum free“) arba „be aliejų“ („oil free“). Iškart galima numanyti, kad tie naftos produktai ir aliejai kosmetikoje yra blogis, kurio mums visiems derėtų vengti. Tačiau neseniai pasikalbėjusi su kosmetologe sužinojau, kad jokie produktai nėra vienareikšmiškai blogi ar geri. Viskas priklauso nuo situacijos, o šiuo atveju – nuo odos tipo.
Kosmetologės teigimu, produktai be aliejų labiau tinka riebiai odai, o alergiškiems ir ūmų odos išsausėjimą patiriantiems žmonėms ji netgi rekomenduojanti rinktis produktus, sudėtyje turinčius naftos produktų – nes šie „padeda užrakinti drėgmę odoje“. Kitaip tariant, visi tie užrašymai, kad produktas yra su kažkuo ar be kažko, tai informacija, kurią reikia tinkamai įvertinti.
Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Polimerų chemijos katedros vedėjas prof. Ričardas Makuška sako, kad šiuo metu nėra geresnio pakavimo medžiagų pasirinkimo kaip plastikas. „Alternatyvios medžiagos – drobiniai ar popieriniai maišeliai, pakuotės iš popieriaus ar bioskaidaus plastiko – kur kas labiau teršia aplinką ir didina šiltnamio efektą.“
Pritariu daugybei jo straipsnyje išsakytų minčių, tačiau galiausiai skaitant apima nuojauta, kad akcentai dedami ne ten, kur reikėtų. Užuot klausus, kokį maišelį rinktis prekybos centre – plastikinį ar popierinį, reikėtų akcentuoti bet kokio maišelio atsinešimą iš namų. Priešingu atveju greitomis perskaičius cituojamą straipsnį galima iš jo išsinešti klaidingą įspūdį, kad „viskas su tuo plastiku gerai, nieko nekeiskime ir nieko nedarykime“.
Dar norisi pridurti ir apie kitą su aplinkosauga susijusios mąstysenos pavojų: visuomenės lūkestį, kad už juos ekologines problemas išspręs kažkas kitas – mokslininkai, politikai, aktyvistai, kol tuo tarpu žmogus sau laimingas „Maximoje“ ima plastikinį maišelį be kaltės jausmo ir persiunčia šį straipsnį draugei…
Ką bandau pasakyti? Kad kasdienis informacijos srautas turi nuolatinį detektyvo potencialą.
Salierų sultys sveika odai? Vos drįsk tai pasakyti viešai, tuoj kas nors atsiųs šiam teiginiui prieštaraujančio „žinovo“ vaizdo įrašą, kuriame teigiama, kad salieruose esantys cheminiai elementai gali padidinti odos jautrumą saulei. Neseniai savo „Instagram“ paskyroje pasidžiaugiau įsigijusi ketinę keptuvę ir puodą. Daugybė tyrimų patvirtina, kad ruošiant maistą tokiuose induose galima padidinti geležies kiekį organizme. Žinoma, tą pačią dieną kažkas man atsiuntė vaizdo įrašą, kuriame gydytoju prisistatantis vyriškis teigia, kad kepti maistą ketinėse keptuvėse nesveika, žymiai geriau naudoti nelimpančias teflonines keptuves. Jis nepateikia jokio tyrimo, o juo pasitikėti žiūrovas turi vien dėl to, kad dėdulė šalia savo vardo prirašė dvi stebuklingas raides – dr.
Ką bandau pasakyti? Kad kasdienis informacijos srautas turi nuolatinį detektyvo potencialą. Norint gauti daug peržiūrų socialiniuose tinkluose, receptas šiandien itin paprastas: pasirinkite kokį nors visuotinai žinomą teiginį ir viešai jį paneikite. Tai išsyk sukurs sensacingą naujos tiesos įspūdį, lydimą troškimo tą tiesą nusiųsti dar penkiems draugams.
Tačiau problema kur kas gilesnė: pusė iš tiesos skelbėjų tikrai sako tiesą, kita pusė – paprasčiausiai nusišneka arba manipuliuoja faktais. Kaip atskirti pelus nuo grūdų? Būtent tai yra viena esminių nūdienos problemų, kuri tik gilės tobulėjant giliosioms klastotėms („deepfake“) ir dirbtinio intelekto įgūdžių vystymo technologijoms.
Tokiame klaidinančiame ir informacijos persotintame kontekste labai kviečiu nepasiduoti legendiniam „X failų“ šūkiui, kad „tiesa slypi kažkur anapus“. Tiesa egzistuoja, ją galima surasti, tik dažnai ji būna nevienareikšmė ir norint sugebėti ją įvertinti būtina skubiai didinti visuomenės išmaniųjų technologijų raštingumą. Mat po Lietuvą pasklido gandas, kad jau ne tik naivios senjorės, bet ir žinomi filosofai tampa internetinių sukčių aukomis, kai užsigalvojęs apie Lietuvos likimą imi ir atiduodi savo el. bankininkystės ir mokėjimų kortelių duomenis (aliuzija į filosofo Viktoro Bachmetjevo „Facebooko“ įrašą).
O aš daug šiandien atiduočiau, kad sužinočiau, kokį metodą tie sukčiai pritaikė. Paskutinį kartą mane jie bandė apgauti parašę žinutę į telefoną, kad pašte laukia siunta. Tačiau „Instagrame“ mačiau vieną „reelsą“, kuriame teigiama, kad JAV paštas niekada telefonu nesiunčia žinučių savo klientams…
Kada paskutinį kartą jūs nebežinojote, kuo tikėti?
