Būkite atsargūs. Šitą klausimą dabar mėgsta užduoti skirtingų ideologijų atstovai: kairieji ir dešinieji, konservatoriai ir liberalieji. Abiejų tikslas vienas: sukirsti pašnekovą ir parodyti savo pranašumą.
Atsakysite, kad moteris yra žmogus, turintis moteriškus lytinius organus? Bravo, iškart įtiksite ne tik savo močiutei, bet ir tradicinių pažiūrų miniai. Tuo pat metu, labai tikėtina, būsite pomidorais užmėtyti liberaliųjų, o gal net ir atšaukti. Būtent taip nutiko garsiajai rašytojai J. K. Rowling, 2020 m. „Twitteryje“ pasisakiusiai, kad „žmonės, kurie patiria menstruacijas, turėtų būti vadinami moterimis“ (citata netiksli, vertimas mano). Dėl to ne kartą buvo pavadinta translyčių žmonių nekentėja, pasmerkta daugybės savo buvusių draugų.
Atsakysite, kad būti moterimi yra pasirinkimas? Atsargiai. Pomidoras jūsų pusėn jau lekia iš šeimamaršistų pusės. Kažkodėl radikaliai tradicinių pažiūrų žmonės bet kokį nukrypimą nuo tradicijos mato kaip grėsmę jų pačių identitetui. Kodėl šitaip yra, čia jau klausimas psichologams.
Neseniai man buvo užduotas kitas įdomus klausimas apie dukrų auginimą ir jų vertybių ugdymą moteriškumo kontekste. Be savaime suprantamo atsakymo, kad dukros moteriškumą suvoks taip, kaip aš jį įkūnysiu, net keletui dienų susimąsčiau, ką atsakyti į „Kokia turėtų būti moteris?“.
Kažkodėl radikaliai tradicinių pažiūrų žmonės bet kokį nukrypimą nuo tradicijos mato kaip grėsmę jų pačių identitetui. Kodėl šitaip yra, čia jau klausimas psichologams.
Žinau, kokia moteris galėtų būti. Žinau, kokia moterimi norėčiau būti. Bet nesugalvojau jokio visoms ir tik moterims tinkamo turėtų. Ar moteris turėtų būti švelni? Gali, bet neprivalo. Ar moteris turėtų tapti mama? Gali, bet neprivalo. Ar moteris turėtų būti graži? Daugybė mūsų to nori, bet ne visos, ir juo labiau tikrai nė viena neskolinga pasauliui išorinio grožio, arba, kaip sakė JAV žodynų sudarinėtoja Erin McKean, „grožis nėra nuomos mokestis už tai, kad užimi moterims skirtą erdvę“. Ar moteris turėtų būti moteriška? Gali, bet neprivalo. Kitaip tariant, nesugalvojau jokio turėtų, kurio negalėčiau pritaikyti ir vyrams. Juk ir jie nori arba nenori vaikų, nori arba nenori būti gražūs, švelnūs, stiprūs, drovūs… Taigi, auginant vaikus turbūt svarbiausia klausti – koks turėtų būti žmogus?
Tačiau šitaip netikėtai priartėjau prie klausimo – ar apskritai moteris privalo būti moterimi? Nebūtinai. Biologinė lytis nėra tapatybė, kurioje privaloma gyventi. Man gražu, kad pasaulis grįžta prie senovės bendruomenių praktikų. Jau anksčiau esu rašiusi, kad „trečioji lytis“ nėra šių laikų mada, o tūkstančius metų įvairiose, dažniausiai nekrikščioniškose, bendruomenėse gyvuojanti tradicija.
Jausdami psichologinį nesuderinamumą su savo biologine lytimi žmonės turi galimybę ją keisti. Esu visom prasmėm už translyčių žmonių integravimą į visuomenę. Netikiu, kad vaikų mokymas apie translyčius žmones kaip nors juos traumuos. Kai bus proga, mielai vesiu savo vaikus į „Drag show“ (nes vaikus labiau saugoti reikia nuo kunigų nei nuo lūpas pasidažiusių vyrų).
Taigi, auginant vaikus turbūt svarbiausia klausti – koks turėtų būti žmogus?
Tačiau aš atsisakau jaustis sutrikusi ar krūpčioti išgirdusi klausimą „Kas yra moteris?“.
Jei teisingai suprantu, klausimo „kas yra moteris“ kontroversija remiasi į debatus – ar translytės moterys yra moterys? Nesu to patyrusi ir į šį reiškinį žiūriu tik iš stebėtojos perspektyvos, tad iš anksto atsiprašau, jei mano įsivaizdavimas yra klaidingas ar ką nors įžeidžiantis. Mėginu suprasti, o ne būti teisi. Lyties keitimą įsivaizduoju tartum pilietybės keitimą.
Tačiau man šiandien nusprendus būti nebe lietuve, o JAV piliete, net pasikeitus pasą ir išmokus angliškai kalbėti be akcento vis tiek būtų neįmanoma paneigti fakto, kad kadaise gimiau ir buvau lietuvaite. Būtent todėl žmonės ir vadinami pirmos kartos amerikiečiais arba Amerikos lietuviais ir panašiai, t. y. pagal situaciją pažymint jų kelią iki esamos tapatybės. Kur link suku? Keista, kodėl translytes moteris vadinant translytėmis moterimis neva reikėtų neigti jų translytiškumą? Juk tai – lyties ar lytinės tapatybės keitimas – yra asmenybės savasties ir gyvenimo kelionės dalis.
Taigi, ar translyčių žmonių matymas ne vienos ar kitos lyties, o jų translytiškumo kontekste yra juos žeidžiantis? Nesu tikra, norėtųsi daugiau tekstų viešajame diskurse iš pačių translyčių žmonių. Tačiau žinau, kad dabar daug kas tebekalba apie dešiniųjų sukurtą filmą „Kas yra moteris“. Ir kalbos panašios, jei apibendrinant – „kur ritasi pasaulis?“.
Keista, kodėl translytes moteris vadinant translytėmis moterimis neva reikėtų neigti jų translytiškumą? Juk tai – lyties ar lytinės tapatybės keitimas – yra asmenybės savasties ir gyvenimo kelionės dalis.
Komentuoti šią man tolimą temą ėmiausi ne dėl to, kad pati būčiau kamuojama šio klausimo. Veikiau priešingai. Tačiau pastebėjau, kaip gudriai šią „moters problemą“ naudoja prorusiškų pažiūrų atstovai, norėdami demonizuoti Vakarus ir visas mūsų liberalias vertybes. Kremliaus naratyvas primityvus: „Vakarai jau tiek supuvę, kad pas juos ten nebeaišku, kas yra vyras, o kas yra moteris.“ O tada dar prasideda siaubo istorijos apie vaikus, kuriems jau pradinėse klasėse lyties keitimo pagrindu pradedama vykdyti hormoninė terapija. Ar tokių atvejų iš tiesų yra? Taip, tačiau gana mažai – maždaug vienas procentas paauglių (JAV). Ar vaikams tikrai vykdoma hormoninė terapija? Irgi taip, bet tik kai kuriose šalyse, gavus tėvų leidimą, tad šis procentas dar mažesnis ir tikrai netinkamas apibūdinti visiems Vakarams.
Tačiau prorusiškos jėgos toliau sėja „Vakarai yra blogis“ sėklą žmonių galvose ir mainais siūlo vulgariai supaprastintą pasaulio variantą: kur diedai yra diedai (geria, mušasi ir uždirba pinigus), bobos yra bobos (gražios arba storos), o visi kiti yra „……, o ne žmonės“. Tačiau ar nėra taip, kad čia tiesiog naudojamasi vakarietišku politiniu korektiškumu, nukreipiant jį į pačius vakariečius? Mat bijodami tiesiai atsakyti į klausimą „Kas yra moteris?“ tuoj imsime galvoti, kad moterų apskritai gal nėra?
