Skandalingojo Johnnio Deppo ir Amber Heard teismo proceso laikotarpiu kai kurie žmonės piktinosi, kad minios dėmesys nuo svarbių dalykų, kaip, pavyzdžiui, karas Ukrainoje, nukrypo į kažin kokias geltonųjų puslapių paskalas. Dabar, panašu, Lietuva turi savą Johnnio ir Amber atitikmenį – jau antrą savaitę šimtų tūkstančių dėmesį kaustančią Suodaičių skyrybų dramą.
Kai kam (čia ir aš iškeliu ranką) tiesiog norisi prigriebti spragėsių ir ekranuose stebėti, kaip meilė virsta neapykanta. Tačiau atsiranda ir besipiktinančių ne dėl pačių skyrybų fakto, bet dėl to, kad jos daug kam įdomios. Neva tas domėjimasis garsių žmonių asmeniniais gyvenimais yra savaime blogas, netinkamas. Tačiau dar įdomiau, kad šitaip mėginamas paneigti ir faktas, kad tokie skandalai yra mūsų kultūros dalis.
Bet pirmiausia apie paskalas. Domėtis jomis yra mūsų prigimtis. Tuo tarpu bulvarinė žiniasklaida tik naudojasi tuo, ką patvirtins bet kuris evoliucinės psichologijos žinovas. Žmogus yra socialinė būtybė, kuriai gyvenant gentinėje santvarkoje buvo itin svarbu žinoti, kas su kuo miegojo ir kas ką nužudė, mat nuo tokios informacijos priklausė jo paties ir jo palikuonių išlikimas. O šiomis dienomis gražūs, turtingi, garsūs ir besiskiriantys yra receptas, kuriam neatsispiria ir paprastai paskalomis bei garsenybių gyvenimais nesidomintys žmonės. Net besipiktinantieji, kaip antai garsūs Lietuvos politikai, rašantys apie tai, kad „atsibodo tas skandalas“, iš tiesų jį tik eskaluoja.
O dabar apie kultūrą. Kai kas ją suvokia kaip kažin kokį vakuume egzistuojantį muziejinį eksponatą. Na, dar teatras, „rimtos“ knygos, istorija – ta teisingoji, be pilkų atspalvių, kur herojai lieka herojais, o blogiukai – blogiukais, muzika – va čia tai kultūra. O visa kita – t. y. mūsų gyvenamą realybę kažkodėl norima neigti, atmesti arba redaguoti, visai kaip XIX a. pabaigoje darė fotografas E. S. Curtis. Menininkas gerbiamas už tai, kad savo darbu įamžino daugiau nei 70 Šiaurės Amerikos autochtonų genčių, ir tuo pat metu kritikuojamas dėl sąmoningo mėginimo redaguoti reginius. Užuot įamžinęs fotografijų herojus tokius, kokie jie tą akimirką buvo, E.S. Curtis norėjo, kad indėnai atrodytų „autentiškai“, lyg nužengę iš praeities, todėl iš jų fotografuojamos aplinkos patraukdavo bet kokius kolonizaciją menančius objektus, kaip antai laikrodžius ir pan.
Paradoksas, bet būtent šitaip buvo sukuriama dirbtina, o ne autentiška situacija. Tad ir žmonės, šiais laikais bėdavodamiesi, kad „nebeliko kultūros“, iš tiesų tiesiog teigia, kad jiems nepatinka esama kultūra. Tačiau kultūra savaime visada egzistuoja, ir nors ir kinta, duotuoju momentu yra būtent tokia, kokia yra, o ne tokia, kokią kai kas norėtų vaizduoti nūdieną atspindinčiame muziejuje.
Kur lenkiu? O gi ten, kad norime to ar ne, tačiau V. Siegel ir L. Suodaitis yra nemaža ir akivaizdžiai svarbi mūsų kultūros dalis. Todėl užuot piktinęsi, kad kažkas pykstasi, geriau paanalizuokime: ką tai sako apie mus? Turbūt tai, kad daug laiko leidžiame „ant ekranų“ ir kai kurių nuomonės formuotojų veidus matome dažniau nei savo kraujo giminaičių. Kad meilė ir pinigai tebėra universalios, nesenstančios žmonijos temos. Kad už Balyje besišypsančių porų nuotraukų slepiasi griūnantys santykiai. Mažai kas stebisi skyrybų faktu? Nes vakarų pasaulyje statistiškai išsiskiria maždaug (įvairūs duomenys skiriasi) pusė visų susituokusių porų. Užtat per šias skyrybas vis sužinome kažką naujo. Per jas socialiniuose tinkluose matau daugiau diskusijų apie smurtą artimoje aplinkoje ir koks jis būna: psichologinis, finansinis, fizinis… Nustebau sužinojusi, kad būtent tuomet, kai moteris ryžtasi palikti smurtautoją, kyla didžiausias pavojus jai būti nužudytai. Anksčiau naiviai ir supaprastintai įsivaizdavau smurto šeimoje situacijas.
Kur lenkiu? O gi ten, kad norime to ar ne, tačiau V. Siegel ir L. Suodaitis yra nemaža ir akivaizdžiai svarbi mūsų kultūros dalis.
Taip pat galime stebėti ir tai, kaip visuomenė reaguoja į teorinę moters smurto prieš vyrą galimybę. Gal klystu, bet atrodo, jog prieš keletą metų daugybė šiandien #teamSuodaitis (t. y. Suodaičio komandoje esančių) žmonių būtų nepatikėję, kad smurtauti gali ir moteris.
Narcistinė asmenybė? Ši sąvoka pastaruoju metu plačiai aptarinėjama ir savamoksliškai diagnozuojama kur tik įmanoma. Vadinasi, mokomės, sąmoningėjame, nors ir pseuodopsichologijos lygmeniu, bet žmonėms vis labiau rūpi psichinė sveikata, vis daugiau išdrįsta apie tai prabilti viešai.
Pinigai? Baisiai įdomu, kas kiek uždirbo ir kaip dabar viską pasidalins. Man apskritai keista, kodėl pinigų tema Lietuvoje dažnai yra tabu – nepriimtina net draugų klausti, kiek uždirbi. O, žiū, žmonės į kameras pasakoja apie savo milijonus! Palietus turto ir santuokos temą amerikiečiai turi tokį cinišką posakį „It’s cheaper to keep her“ – „Pigiau ją (žmoną) pasilikti“. Čia, žinoma, seksistiškai suponuojant, kad visas turtas uždirbtas vyro. Ne tik Lietuva, bet ir pasaulis dar pratinasi prie milžiniškas sumas uždirbančių moterų. Tai, kad lietuvių kalboje dar nėra prigijusių atitikmenų tokiems posakiams kaip „self made millionaire“ ar „power house“, turbūt byloja, kad jų kol kas nepritrūkome mėgindami apibūdinti vietines garsenybes. Bet man jau ima atsibosti didžiąsias Lietuvos nuomonės formuotojas lyginti su Kim Kardashian.
Viešai nepalaikysiu nė vienos besiskiriančiųjų pusės. Nors miniai tai pramoga, visuomenei kiekvienos šeimos griūtis yra tragedija, o kas teisus ir kas ką gaus nuspręs teismas. Turbūt dabar svarbu, tik nežinia, kaip tai galima realistiškai suvaldyti, kad skyrybos netaptų glamūrizuotu reiškiniu. Mat galima tik spėlioti, kaip viešas baltinių plovimas paveiks jaunąją kartą?
„I can buy myself flowers“ – po dramatiškų skyrybų dainuoja Milley Cyrus, ir bent pusė Amerikos jai pritaria. Garsenybių skyrybos gali būti įkvepiančios, įgalinančios, drąsinančios arba kraupios, destruktyvios. Jos diktuoja toną, kaip tai daryti, arba kaip geriau nedaryti, nes, kaip sakoma, jei nepavyksta tapti geru pavyzdžiu kitiems, visuomet gali būti siaubingu įspėjimu.
