Aštuntoji Pasakojimų apie Vilnių ir vilniečius knygelė vėl praskleidžia miesto praeities uždangą, leidžia pažinti jo gyventojus, pergyventi jų patirtis, gyvai pajusti Vilniaus erdvės kismą šimtmečių perspektyvoje. Skaitytojas galės piktintis arba gėrėtis taikliais, o kartais paviršutiniškais ir net užgauliais užsieniečių, aplankiusių senąjį Vilnių, įspūdžiais apie miestą ir miestiečius.
Pasivaikščios po smarkiai ir negrįžtamai pakeistą viduramžių Užupio kampelį, susipažins su buvusiomis jo savininkėmis – Užupio bernardinėmis tretininkėmis ir jų vienuolyno istorija. O gal norės pasmalsauti ir pažvelgti į kitokius skirtingo likimo vilniečius. Kad ir poną Nikodemą Pšemeneckį, nugyvenusį ilgą ir permainingą gyvenimą, kupiną tarnystės miestui ir pirklystės savo gerovei, buvusį ilgametį aukščiausią Vilniaus savivaldos pareigūną – vaitą.
Arba draugą Hiršą Lekertą, išgarsėjusį, kad nesėkmingai pasikėsino į aukščiausią Vilniaus gubernijos dignitorių ir paguldė už tai savo galvą. Tokiam veiksmui jį paskatinusi priežastis įsidėmėtina – kerštas už įžeistą darbininkų garbę. Gal skaitytoją suvilios noras grįžti į vaikystę kartu su buvusio Vilniaus gimnazijos mokinio atsiminimais, kuriuose atskleidžiamas nostalgiškas mokyklinis gyvenimas – pamokos ir laisvalaikis, ir nepaliaujantys stebinti vis nauji šiuolaikiško miesto ženklai. Gal kada nors pravers vilniečių išgyvenimo per Antrąjį pasaulinį karą patirtys. Juk istorija linkusi kartotis... deja, ne visada kaip komedija.
Kviečiame skaityti knygos, kurios sudarytoja Zita Medišauskienė, ištrauką.
Revoliucinis kerštas: batsiuvio pasikėsinimas į Vilniaus gubernatorių (1902 metai)
Vytautas Petronis, Lietuvos istorijos institutas
Vilniaus gubernatorius generolas leitenantas Viktoras fon Valis su žmona Jelizaveta 1902 m. gegužės 5 (18) d. [1], sekmadienio vakarą, atvyko prasiblaškyti į Lukiškių aikštėje greta turgaus stovėjusį garsų Činizelio cirką. Tąkart prie poros prisijungė ir Vilniaus policmeisteris Konstantinas Nazimovas, nors jam iš tiesų labiau rūpėjo ne cirkas, o gubernatoriaus saugumas. Paskutinėmis savaitėmis mieste sklandė gandai apie neva rengiamą pasikėsinimą į aukšto pareigūno gyvybę, bet kas ir kada tai rengėsi atlikti, jokios konkrečios informacijos neturėta. Tad reikėjo būti budriam. Tuo tarpu privačioje ložėje įsitaisę fon Valiai atsidavė nuotaikingiems artistų ir dresuotų žvėrių pasirodymams.
Nepaisant linksmybių, buvo juntama įtempta atmosfera, tvyrojusi tąsyk cirke. Į gubernatorių neretai nukrypdavo baimės ir neapykantos kupini kai kurių žiūrovų žvilgsniai, o ir buvo dėl ko. Dalykas tas, kad vos prieš kelias savaites fon Valio įsakymu policija ir kazokai susidorojo su valdžios uždrausta darbininkų demonstracija [2]. Apskritai, toks išvaikymas nebuvo sensacija, nes jau kelintus metus balandžio 18 (gegužės 1) d. pogrindinės socialdemokratų organizacijos – pirmiausiai gausiausia ir stipriausia Visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga, arba Bundas – vienu ar kitu būdu stengėsi surengti Gegužės 1-osios šventei skirtas manifestacijas ar bent nusėti miestą įvairiakalbiais proginiais atsišaukimais. Nors revoliucionierių vadai gerai žinojo, kad tų renginių dalyviams grėsė rimti nemalonumai, tačiau, taip aiškinta tuometėje pogrindinėje spaudoje, idėjiniam solidarizavimuisi su viso pasaulio darbininkija reikėjo viešos vieningumo deklaracijos „Visų šalių proletarai, vienykitės!“.
Be to, manifestacijos turėjo bent kiek sudrumsti vilniečių kasdienybę, parodyti, kad net persekiojami pogrindininkai drąsiai, ryžtingai ir kartu taikiai protestavo prieš carinės valdžios politiką, darbdavių savivalę ir sunkias darbininkų gyvenimo sąlygas.
Vis dėlto, priešingai nei ankstesniais metais, rengiantis šiai Gegužės 1-osios demonstracijai tarp Bundo vadovybės kilo karštų diskusijų, ar apskritai vertėjo mobilizuoti ir į gatves sukviesti darbininkus ir amatininkus, kurie juos rėmė. Nerimauta, kad demonstrantai vėl bus smarkiai sumušti, o tai ne tik nekėlė revoliucinių nuotaikų, bet ir, priešingai, silpnino pogrindinėje veikloje norinčiųjų dalyvauti ryžtą, šaldė kovines aistras. Iš esmės Bundo vadovams nebuvo labai sunku surengti demonstraciją – patirties turėjo pakankamai, – bet nerimauta, kad kiekvienas išvaikymas tarsi rodė viso revoliucinio judėjimo silpnumą, o valdžios naudojamos griežtos priemonės buvo veiksmingos [3]. Ar vertėjo vardan vienos šventės ant kortos statyti viso Vilniaus revoliucinio judėjimo ateitį? Po ilgų svarstymų nuspręsta: nepaisant pavojų Gegužės 1-osios paminėjimas turėjo įvykti dviejose vietose – demonstracija Vokiečių gatvėje ir miesto teatre iš balkono paleidžiant šūsnis sveikinimo atvirukų.
Suprantama, imperinė administracija ir policinės institucijos taip pat ruošėsi galimoms provokacijoms. Siekdamos palaikyti politinį režimą, tvarką mieste ir gyventojų ramybę, jos privalėjo stabdyti bet kokias antivalstybines apraiškas: gaudyti demonstrantus ir jų rėmėjus, sulaikyti draudžiamos literatūros platintojus, atsišaukimų kūrėjus, darbininkų agitatorius ir kitus politinius nusikaltėlius. Nors ši kova su revoliuciniu pogrindžiu prasidėjo dar praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, bet ji vyko vangiai, nesistemingai, daugiausia buvo tik reaguojama į revoliucionierių išpuolius, todėl iš esmės iki XX a. pradžios žymesnių rezultatų nepasiekta [4].
Rodosi, policija ir žandarai dėl patirties stokos, o gal nenorėdami apsikrauti darbu ar dėl kitokių priežasčių neretai suimtus įtariamuosius kelis mėnesius palaikydavo areštinėse ir kalėjimuose, o po to paleisdavo į laisvę dėl įkalčių stokos. Neretai sulaikytieji būdavo mušami siekiant išgauti prisipažinimus ar kitokią informaciją. Jei suimtojo reikalai pakrypdavo į blogiausią pusę, pagrindinė bausmė būdavo kelerių metų administracinė tremtis į šiaurines ar Sibiro gubernijas apribojant teisę sugrįžti į gimtąsias vietas. Kartais tremtiniams pavykdavo pabėgti, bet tada iš esmės likdavo tik du keliai: nuolatinis slapstymasis su svetima pavarde arba emigracija.
Tikriausiai panašių scenarijų Bundo vadovybė tikėjosi ir 1902 m. balandžio mėn. Kaip ir praėjusiais metais su raudonomis vėliavomis energingai gatvėmis žygiavusius darbininkus ir amatininkus pasitiko policijos, žandarų ir raitų kazokų kordonas. Prasidėjo grumtynės, buvo sužeistųjų ir suimtųjų, bet daugumai pavyko pabėgti. Į areštinę pristatyta apie 50 asmenų. Tačiau kitos dienos rytą visus suimtuosius netikėtai išvarė į kalėjimo kiemą, kuriame jų jau laukė gubernatorius, policmeisteris Nazimovas, gydytojas Nikolajus Michailovas, Vilniaus teismo rūmų prokuroras, keli policininkai, net gaisrininkų brigada. Pirmasis į demonstrantus kreipėsi prokuroras, paskelbęs, kad praeitą vakarą fon Valis buvo įsakęs demonstraciją išvaikyti šautuvų salvėmis, bet to atsisakyta bijant sužeisti praeivius. Todėl jis nusprendė kitaip „pamokyti“ nepaklusnius darbininkus – išperti juos rykštėmis.
Pamažu, pagal iš anksto parengtą sąrašą, fon Valis garsiai ištardavo plakamojo pavardę. Įvykdžius nuosprendį paskelbdavo kitą auką. Likusieji su siaubu stebėjo draugų kankinimą ir tikriausiai slapčia tikėjosi neišgirsti savo pavardės, mat plakami buvo ne visi, o tik, valdžios supratimu, aršiausieji. Kiekvienam atskaičiuodavo po 25 kirčius, o bandžiusiems reikšti protestus ir ištvermingesniems nelaimėliams tekdavo dukart tiek. Neištvėrę skausmo kai kurie alpdavo, bet čia pat buvęs gydytojas juos atgaivindavo ir, jei, jo nuomone, žmogus nebūdavo kritinės būklės, liepdavo tęsti [5]. Per kelias valandas kazokai rykštėmis nuplakė 28 politinius kalinius, 22 žydus ir 6 lenkus.
Taip pat skaitykite
[…]
Sunku pasakyti, kodėl tik 1901 m. spalio mėn. Vilniaus gubernatoriumi tapęs fon Valis tikėjosi rykštėmis sustabdyti revoliucinį judėjimą. Tuo metu bent kiek labiau išsilavinusi ar liberaliau mąsčiusi visuomenė žmonių plakimą laikė didžiausiu barbariškumu ir baudžiavinių laikų liekana. Žinoma, sklido kalbos, kad Sibiro kalėjimuose tokios priemonės taikytos kriminaliniams nusikaltėliams, bet Vilniuje kankinti demonstrantai politiniai kaliniai, o tai net imperiniu mastu buvo nepaprastas įvykis. Beje, nuo XIX a. vidurio tai buvo tik trečias kartas, kai tokiu būdu bausti revoliucinio judėjimo dalyviai. Įprastai kiekvienas politinių kalinių išplakimas baigdavosi didžiuliais skandalais, net valdymo reformomis.
[….]
Pirmosios reakcijos pasirodė praėjus vos kelioms dienoms po egzekucijos. Sklandė gandai, kad Vilniaus chemijos-technikos mokyklos mokiniai čia dirbusį ir plakimuose dalyvavusį gydytoją Michailovą apšaukė budeliu, niekšu ir išvarė iš mokyklos patalpų. Mokiniai paskelbė protestuojantys prieš jo buvimą mokyklos gydytoju ir reikalavo atleisti jį iš pareigų. Žinoma, niekas jų neklausė, ir keturi aršiausi protestuotojai išmesti iš mokyklos. Visgi Michailovas, rodosi, sulaukė keršto: vakare gatvėje gydytoją užpuolė ir smarkiai sumušė nežinomi asmenys. Tas pats atsitiko ir vienam policijos pareigūnui, dalyvavusiam plakimuose [8].
Suprantama, didžiausias įtūžis kilo tarp žydų, kurie plakimuose įžvelgė aiškius antisemitizmo ženklus. Pagrindo įtarimams tikrai būta, nes imperinės valdžios požiūris į šią tautinę ir religinę grupę nebuvo palankiausias, todėl proporcingai didesnis nuplaktų žydų nei krikščionių darbininkų skaičius rodė greičiau tokių santykių tendenciją nei išimtį [9].
[…]
Apie vidurnaktį pasibaigus cirko programai iš privačios ložės pakilę fon Valiai pasuko išėjimo link, kur jų jau laukė karieta. Abipus durų budėjo po du policininkus, o greta poros ėjo policmeisteris Nazimovas. Fon Valis neskubėdamas pirma savęs į karietą praleido žmoną ir jau rengėsi įlipti, kai pasigirdo šūvis. Pirma kulka sužeidė kairę ranką. Anot paties fon Valio, šaulio jis nematė, nes pastarasis priartėjo iš nugaros. Jis dar pabandė pasisukti ir sugriebti ginklą, bet tą akimirką užpuolikas paleido antrą šūvį, kliudžiusį dešinę koją. Gubernatorius susmuko [14]. Nors šauta iš arti, tik dėl atsitiktinumo abi kulkos padarė lengvas žaizdas. Kaip paaiškėjo vėliau, šaulys niekada gyvenime nebuvo laikęs ginklo, o ir pats revolveris pasirodė aprūdijęs ir smarkiai nudėvėtas.
Nusikaltėlį už rankų pagriebė ir ant žemės parvertė prišokę policininkai, o policmeisteris pačiupo numestą ginklą. Skubiai pirma pasitaikiusia kinkine surakintas užpuolikas nuvežtas į areštinę. Anot vieno policininkų, nuo šaulio trenkė lengvas alkoholio tvaikas [15]. Areštinėje sulaikytasis prisistatė dvidešimt vienerių batsiuviu Hiršu Lekertu ir iš karto prisipažino įvykdęs pasikėsinimą, papasakojo, kaip jam pasirengė, o paklaustas kodėl norėjo nužudyti gubernatorių, atsakė: už tai, kad šis įsakė nuplakti suimtus demonstracijos dalyvius [16].
[….]
Vienas keršytojas ar ne?
Kadangi visų politinių bylų tyrimas priklausė Atskirojo žandarų korpuso karininkų prerogatyvai, aiškintis pasikėsinimo aplinkybes pavesta rotmistrui Pastriulinui. Pradžioje atrodė, kad jam nusišypsojo gana nemaža sėkmė: gubernatorius liko gyvas; nusikaltimo vietoje sugautas šaulys neišsisukinėdamas prisipažino; turėtas ginklas; buvo daugybė liudininkų ir pan. Tačiau pradėjus tikrinti Lekerto parodymus paaiškėjo, kad, nepaisant sklandžios pasikėsinimo istorijos, joje būta daug spragų, neatitikimų ir abejotinų vietų, ypač laikotarpiu tarp balandžio 18 (gegužės 1) ir gegužės 5 (18) dienų, t. y. nuo demonstracijos dalyvių su-laikymo iki pasikėsinimo.
[…]
[1] Rusijos imperijoje (išskyrus Lenkijos karalystę) veikė Julijaus, arba senojo stiliaus, kalendorius, kuris XX a. nuo Vakarų Europoje priimto Grigaliaus skyrėsi 13 d. Toliau tekste pateikiamos abi datos.
[2] Vilniaus gubernatoriaus dalyvavimas cirko pasirodyme ir ten tvyrojęs neigiamas emocinis fonas literatūriškai aprašytas tą vakarą gretimoje ložėje cirko pasirodymą stebėjusios, išeinantį gubernatorių mačiusios ir per kelis žingsnius nuo pasikėsinimo vietos buvusios Aleksandros Burštein atsiminimuose (Дорога уходит в даль… Трилогия, Москва, 1969, c. 701–711).
[3] М. [Моисей] Рафес, Очерки по истории „Бунда“, Москва, 1923, с. 82–83.
[4] 1902 m. rugsėjo mėn. Vilniaus gubernatoriaus kėdėje generolą leitenantą fon Valį pakeitęs teisininkas Konstantinas fon Palenas viena svarbiausių savo užduočių išsikėlė stabdyti vietinį revoliucinį judėjimą. Išanalizavęs paskutinių 10–15 metų situaciją ir Šiaurės Vakarų krašto valdžios veiklą, jis parengė slaptą memorandumą naujai paskirtam Vilniaus generalgubernatoriui Piotrui Sviatopolkui-Mirskiui. Viena memorandum išvadų skelbė, kad kovos su pogrindiniu revoliuciniu judėjimu neefektyvumas buvo ne tik policinių struktūrų aplaidumo priežastis, bet ir ankstesnių Šiaurės Vakarų krašto administratorių klaidingos politikos išdava. Paleno nuomone, užuot persekiojus nedidelę žalą imperijai nešusią lietuviškąją ir lenkiškąją spaudą, visas jėgas reikėjo skirti kovai su pirmaisiais revoliucinio judėjimo daigais. Tokios klaidingos strategijos kaina buvo didelė, nes 1903 m. (memorandumo rašymo laiku) šį judėjimą nebebuvo įmanoma sunaikinti. Reikėjo tik bandyti stabdyti sparčiai plitusią kai kurių visuomenės sluoksnių radikalizaciją (Vilniaus gubernatoriaus Paleno pranešimas Vilniaus generalgubernatoriui Piotrui Sviatopolkui-Mirskiui (1903.06.14), Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. 378, PS 1903, b. 53, l. 1–15).
[5] Kai kurie aukų liudijimai pasirodė tuometėje pogrindinėje spaudoje, žr. Н. Бухбиндер, История еврейскаго рабочего движения в России по неизданным архивным материалам, Ленинград, 1925, с. 253–255. Dalis prisiminimų paskelbta po Pirmojo pasaulinio karo (Л. Ботвинин, Как мы боролись, Звезда. Орган Центрального бюро Коммунистической партии (большевиков) Белоруссии (toliau – Звезда), № 137 (1138) (1922.06.11), c. 3).
[8] Насильники и мстители (письмо из Вильно), Революционная Россия, № 7, 1902, с. 16. Sunku pasakyti, ar pogrindiniame eserų laikraštyje paskelbtame laiške iš Vilniaus pasakota tiesa, nes kitos minėtuosius incidentus patvirtinančios ar paneigiančios informacijos nerasta. Tačiau bendrame emociniame kontekste toks kerštas konkretiems žemesnio rango valstybės tarnautojams nebuvo neįprastas įvykis.
[9] Fon Valis tikriausiai buvo susipažinęs ir su 1900 m. viduryje išleistais slaptais Karo ministerijos aplinkraščiais (vienas skambiai pavadintas „Apie žydų akiplėšiškumą“), kuriais reaguota į Vakarų gubernijose žydų revoliucionierių rengtus streikus, pirmuosius atvirus susidūrimus su policija ir antivalstybinės propagandos skleidimą tarp kareivių (М. Рафес, Очерки по истории „Бунда“, c. 60–62).
[14] Gubernatoriaus fon Valio telegrama apie pasikėsinimą (tikriausiai 1902.05.06), žr. Р. Арский [Радзишевский Андрей], Гирш Лекерт и его покушение, Красный архив, т. 15, 1926 г., с. 95.
[15] Policmeisterio Konstantino Nazimovo parodymai (1902.05.08), LVIA, f. 446, ap. 1, b. 394, l. 41–41ap; policijos budinčio prižiūrėtojo (околоточный надзиратель) Aleksandro Koroliovo parodymai (1902.05.17), LVIA, f. 446, ap. 1, b. 394, l. 145–146.
[16] Hiršo Lekerto tardymo protokolas (1902.05.06), LVIA, f. 446, ap. 1, b. 394, l. 47–50.
