Kiek padoru mokėti namų valytojai? Šitas klausimas, pasirodo, ne toks jau paprastas ir dažnai vien jį iškėlus viešajame diskurse kyla esmingų, politiškai ir emociškai įkrautų ginčų. Nesutarimai vyrauja nuo moralinio, ar apskritai etiška, feministiška, kai viena moteris už atlygį tvarko kitos moters namus?
Iki oraus atlygio dilemos: kokia suma yra pakankama? Pradėsiu nuo šio, mat man pačiai iki šiol sunku surasti pusiausvyrą tarp per mažai ir per daug.
Namų valytojos samdymas nepagrįstai asocijuojamas su dideliu turtu. Užtenka pasižiūrėti į filmus, kaip antai JAV didžiulio populiarumo sulaukusį „Maid“ serialą, škotišką filmą „Wild Rose“ ar airių „Herself“ – visų jų siužetai panašūs tuo, kad pagrindinė herojė, su gyvenimo negandomis susidūrusi vieniša mama, ima dirbti valytoja. Sakysite, nieko čia naujo, turbūt ne vienas iš mūsų tam tikrais gyvenimo etapais esam dirbę pačių įvairiausių darbų. Tiesą sakant, ir pati studijų metais porą kartų už pinigus valiau kitų žmonių namus.
Tačiau, grįžtant prie filmų, juose nustebino kitas jų bendras dėmuo – situacijos gelbėtoja tampanti valomų namų savininkė, kuri su savo pinigais ir galia išgelbėja Pelenę nuo gyvenimo negandų. Šis siužeto posūkis stebėtinai panašus visuose minėtuose filmuose: dosnios namų savininkės valytojoms skolina pinigų, suranda reikiamą pagalbą (advokatus, erdvę koncertui ir pan.), o štai „Herself“ filmo veikėja netgi padovanoja valytojai žemės sklypą! Toks piktosios pamotės reabilitavimas kine rodosi gražus, tačiau, mano galva, yra jei ne ydingas, tai jau tikrai neatspindintis realybės.
Finansinis pajėgumas samdytis namų valytoją, be abejonės, yra privilegija ir šiek tiek aukštesnio socialinio statuso ženklas, tačiau dažnai tai visiškai nereiškia didelių turtų ar galėjimo radikaliai pakeisti, arba, kaip filmuose rodoma, savo pinigais ir ryšiais išgelbėti valytoją nuo problemų. Netgi priešingai, valytoja samdoma siekiant išspręsti bent vieną šeimos problemą – netvarką namuose.
Pažįstu moterų, kurioms samdytis valytoją nėra paprasta finansiškai, tačiau toks pasirinkimas yra būtinas norint išlaikyti jų esamą gyvenimo tempą ir kokybę. Pavyzdžiui, aš savo dabartinei valytojai už vieną atėjimą moku tiek pat, kiek gaunu už šio teksto rašymą. Ji mūsų namus išvalyti užtrunka tiek pat, kiek aš prasėdžiu prie vieno teksto. Tiesą sakant, aš kartais užtrunku ilgiau. Taip yra todėl, kad kalbama apie skirtingas šalis: valytoją samdausi JAV, kur atlyginimai didesni, o tekstus kuriu Lietuvos rinkai. Tačiau net ir be šalių skirtumo, vieša paslaptis, kad humanitarų intelektualinis darbas dažnai esti mažai apmokamas.
Kita vertus, ir pačios valytojos tikrai ne visada yra tos gyvenimo užguitos vargšelės, kokios yra stereotipiškai vaizduojamos filmuose.
Kita vertus, ir pačios valytojos tikrai ne visada yra tos gyvenimo užguitos vargšelės, kokios yra stereotipiškai vaizduojamos filmuose. Taip, valymo darbai tikrai gali būti tik laiptelis pakeliui į kitą karjerą. Tačiau kai kuriems žmonėms namų valymas yra nuolatinis ir pagrindinis jų darbas, už kurį normalu tikėtis oraus atlyginimo. Kiek?
„Šitiek tikrai nemokėsiu už nekvalifikuotą darbą, kuriam nereikia jokio akademinio išsilavinimo!” – pareiškiau pamačiusi kai kurių valytojų paslaugų kainas Havajuose. Man intuityviai atrodė neteisinga mokėti penkis kartus daugiau nei oficialus šalies minimumas už darbą, kurį praktiškai gali padaryti bet kas. Tačiau po pirmojo nesėkmingo mėginimo[1] pasisamdyti pagalbą, per keletą metų mūsų šeimos namuose dirbo net šešios valytojos, požiūrį pakeičiau.
Taip pat skaitykite
Pirmoji, šešių vaikų mama havajietė Kahena, už paslaugas prašė itin mažai pinigų ir namus valė, kaip mano močiutė sakytų, atbulomis rankomis. Antroji, jaunutė smulkutė azijietė Rodena, namus valė gerai, net tualetinio popieriaus kraštelius origami stiliumi išlankstydavo, bet netrukus išėjo dirbti į prabangų viešbutį kambarine – ten gaunami dosnūs arbatpinigiai jai jau niekada neleis grįžti į apjauktus viduriniosios klasės žmonių namus. Trečioji mūsų valytoja buvo jauki tarsi močiutė, bet ir tvarkėsi močiutiškai – darė tai, ko prašėme nedaryti, ir visiškai ignoravo darbus, kuriuos prašiau atlikti, mat ji „žinojo geriau“, kaip mūsų namuose viskas turi vykti.
Pati nežinau, kodėl šią moterį samdžiau net pusę metų? Turbūt močiutėms vis tik sunku atsispirti. Ketvirtoji, dukters klasioko mama Brenda, grindis plovė tik aplink baldus ir akivaizdžiai įsižeidė, kai pasakiau, kad trupinius iš po stalo taip pat reikia sušluoti. Po šios pastabos ji atsisakė pas mus dirbti, mat, pasak Brendos, mano „namų tvarkos standartai per aukšti“. Ketvirtosios valytojos, žavingos juodaodės Crystal, talento trūkumus ir pomėgį marichuanai kompensavo jos humoro jausmas.
Tačiau galiausiai mums teko atsisveikinti dėl moters nepatikimumo: ji tai atvažiuodavo, tai neatvažiuodavo, kurdavo visokias neįtikimas istorijas apie tai, kodėl paskutinę akimirką negali atvykti dirbti. O tada kitą dieną išdygdavo prie mūsų namų nesitarusi, pašluodavo terasą pusvalandį ir kažką prisiminusi vėl pradingdavo.
Pavyzdžiui, aš savo dabartinei valytojai už vieną atėjimą moku tiek pat, kiek gaunu už šio teksto rašymą. Ji mūsų namus išvalyti užtrunka tiek pat, kiek aš prasėdžiu prie vieno teksto.
Vienu metu jau tikrai buvau prarandanti viltį. Tačiau valytojos namuose man ne šiaip norisi, o būtent taip klaidingai mano daugybė valytojas samdančiuosius smerkiančių žmonių, na, maždaug, „ką, pati tualeto išsišveisti negali?“ Taigi, kad galiu ir moku, bet nespėju, o jeigu tiksliau, tai užuot spėjusi valyti namų tualetą, noriu suspėti kitus dalykus. Todėl po ilgų paieškų ir nuotykių galiausiai pasamdžiau šeštąją, mūsų šauniąją valytoją Megę. Taip bijojau, kad ji neišeitų dirbti kur nors kitur, kad dabar moku jai tiek, kiek prieš dvejus metus sakiau niekada nemokėsianti „už darbą, kuriam nereikia akademinio išsilavinimo“.
Mat pamačiusi, kaip Megė dirba, supratau, kad norint būti valytoja nereikia nei žinių, nei patirties, bet norint būti gera valytoja reikia ne tik minėtų dalykų, bet ir tam tikrų būdo savybių: punktualumo, greičio, atidumo detalėms, kruopštumo, geros atminties ir bendro suopračio, ką daryti, o ko – ne.
Žodžiu, geros valytojos, kaip ir geri kitų sričių specialistai, pasirodo, nesimėto. Ir juos samdydami mes darome paslaugą tik patys sau, arba, kaip viena mano draugė sako: „stengiuosi dirbti taip, kad žmonės maldautų, jog paimčiau iš jų pinigus“.
Kitas, su valytojomis susijęs klausimas: kodėl sakau valytojos, o ne valytojai (vyrai)? Bet šią diskusiją pataupysiu kitam kartui.
