Visiškai nenustebau, kad būtent Rusijoje radosi naujas būdas apvogti knygų autorius. Nuo šiol ten, remiantis cinišku citavimo įstatymu, knygos perrašomos „savais žodžiais papasakojant esmę“ ir šitaip neįsipareigojama nė cento sumokėti jų autoriams . Jei teisingai suprantu, tokiu būdu iš kitų kalbų į rusų kalbą verčiamos knygos, o visas už jas gautas pelnas lieka, teisingai atspėjote – rusams. Tokia akivaizdžiai nepagarbi praktika byloja apie visuomenės mentalitetą.
Pagarba intelektinei nuosavybei – sąmoningos visuomenės požymis. Ir atvirkščiai: ten, kur vagystė yra norma, nevertinama ne tik privati nuosavybė, bet ir kūryba, laisvė ir net pati gyvybė. Todėl visai ne keista, kad dauguma Lietuvoje naudojamų piratinių filmų tinklalapių yra rusiški. Kartu tikiuosi, kad jie bus naudojami vis mažiau.
Tačiau šįkart užuot baisėjusis teroristinės valstybės distopija, noriu kiek atidžiau panagrinėti autorystės klausimą apskritai. Žiūrint filosofiškai, kyla klausimas: jei kūrinio perpasakojimas yra traktuojamas kaip naujas pasakojimas, ką tuomet laikome originalu?
Visiškai nenustebau, kad būtent Rusijoje radosi naujas būdas apvogti knygų autorius.
Kadaise prancūzų menininkas Yves’as Kleinas patentavo savo vardo karališkai mėlynos arba Klein Blue atspalvį, panašiai su turkio spalva pasielgė garsioji „Tiffany’s“ kompanija. Bandymų patentuoti spalvas buvo ir daugiau. Vis dėlto tai tik žaidimai su įvaizdžiu. Mes negalime sukurti spalvos, kuri neegzistuoja, tapytojai tik sumaišo jau esančias spalvas atspalviams išgauti. Net sukurdami naują žodį rašytojai vartoja jau egzistuojančias raides ir kalbinį tradicijos pamatą, ant kurio patys stovi (ar kartais mėgina sugriauti). Taigi iš esmės visa kūryba yra iš aplinkos gautos informacijos perorganizavimas.
Tačiau šitaip mąstant gali imti atrodyti, kad kūryba apskritai neegzistuoja, arba kad absoliučiai viskas yra kūryba. Esminis skirtumas tarp plagijavimo ir kūrybos yra meninis matmuo. Perpasakoti istoriją ją neva „cituojant“ tėra begėdiškas kopijavimas, ciniška vagystė ir nieko daugiau. Tuo tarpu sukurti naują, paveikų, meninę dimensiją turintį kūrinį remiantis senu – kūryba.
Žiūrint filosofiškai, kyla klausimas: jei kūrinio perpasakojimas yra traktuojamas kaip naujas pasakojimas, ką tuomet laikome originalu?
Žmogus ateina į kalbą, o ne kalba į žmogų. Istorijas konstruojame iš žodžių, kurie egzistavo iki mums gimstant. Nėra temos, apie kurią jau nebuvo rašyta ar kalbėta mene. Viskas jau buvo pasakyta anksčiau. Šitai akcentuoju ir per knygos rašymo kursus. „Tai apie ką man rašyti?“ – žmonės dažnai išsigąsta ir nuliūsta. Tačiau žinojimas, kad viskas jau buvo pasakyta anksčiau, turėtų nesukaustyti, o priešingai – išlaisvinti.
Svarbu suvokti, kad savo kūryba pasauliui turbūt nieko naujo nepranešiu, tačiau vis tiek galiu žaisti pranešimo formomis. Ne pati žinutė, o jos pateikimas paliečia žmonių širdis. Kuo pateikimas meistriškesnis, tuo paveikesnė atrodo ir žinia. Tačiau meistriškumas retai kada būna atsitiktinumas. Būti menininku yra vienas svarbiausių darbų, ir tai suvokianti visuomenė stengiasi apsaugoti ir juos pačius, ir jų autorines teises.
Tačiau žinojimas, kad viskas jau buvo pasakyta anksčiau, turėtų nesukaustyti, o priešingai – išlaisvinti.
Tiesa, dabar yra viena išimtis, žmonijos dar nepažinta teritorija – viskas, kas susiję su technologine pažanga, pradedant genetine inžinerija ir baigiant dirbtinio intelekto rašomais tekstais. Čia mūsų, akivaizdu, dar laukia daug netikėtumų.
Pastaraisiais mėnesiais mirga straipsnių antraštės, įspėjančios, kad dirbtinis intelektas jau tuoj tuoj pakeis rašytojus ir menininkus. Kaip kompiuteris kuria meną? Panašiai kaip ir žmogus: turimus duomenis perorganizuoja į naujas, netikėtas sekas. Tekstus DI gali rašyti nurodytu stiliumi, pavyzdžiui, kaip Hemingway’us. Esminis kompiuterio pranašumai yra greitis ir pajėgumas: dirbtiniam intelektui nereikia laukti įkvėpimo ar gerai išsimiegoti, kad būtų produktyvus.
Ar jaučiu grėsmę dėl DI gebėjimo rašyti kaip autorė? Ir taip, ir ne. Paprastų informacinių tekstų kūrimą, kuriems rašyti nereikia didelio talento, tikėtina, perims dirbtinis intelektas. Mano akimis, tai bus logiška mūsų progreso dalis, na, panašiai kaip mašinos pakeitė fabrikų darbininkus. Tačiau jokia mašina negali pakeisti juvelyro, juk nepaisant visos technologinės pažangos iki šiol itin vertinamas rankų darbas.
Dirbtiniam intelektui nereikia laukti įkvėpimo ar gerai išsimiegoti, kad būtų produktyvus.
Taip pat ir su rašymu. Tikėtina, kad instrukcijas ir informacinius sausus tekstus rašys kompiuteriai, šitaip iš rinkos išstumdami rašytojus-mėgėjus. Tačiau tikrieji menininkai liks. Nes genialus kūrinys yra toks, kurio genialumas neapčiuopiamas, bet juntamas. Atskiestas žmogiškumu ir unikalia patirtimi. Kiekvienai gerai istorijai reikia trupučio kraujo. O būtent to kompiuteris ir neturi. Ir ne ką kita, o tą kraujo lašą – unikalų žmogiškumą mene – reikia ginti įstatymiškai.
