Vis dažniau matau knygutes vaikams su viduje esančiais QR kodais, kuriuos nuskanavus galima klaustytis muzikos, stebėti vaizdus telefono ekrane ir panašiai. Pati esu dovanų gavusi ne vieną tokią knygutę vaikams, ir ne tik su QR kodais, bet ir, pavyzdžiui, su knygos gale įklijuotais kompaktiniais diskais. Ką su tokiomis knygomis darau? Ogi skaitau tekstą garsiai, arba, tuo atveju, jei teksto nėra, aptariu su vaikais iliustracijas ir… visiškai ignoruoju visus knygos „papildymus“, mat, mano galva, šie knygos nepapildo. Jie ją apvagia.
QR kodas implikuoja, kad knygutė pati savaime yra nepakankama, o štai skaitmena yra neva tas trūkstamas elementas, turintis sukurti lemiamą cheminę reakciją tarp skaitytojo ir skaitinio. Nenoriu, kad mano vaikai šitaip galvotų ir patirtų knygas. Ekranai jau ir taip smarkiai konkuruoja su didesnės apimties skaitiniais, o kadaise anekdotu buvęs įvykis tampa kas antro žmogaus kasdienybe: turbūt ir jūs girdėjote apie vaikus, kurie žiūrėdami į nuotraukas popieriuje užsimiršta ir bando jas pirštais išdidinti taip, kaip tai daroma išmaniojo telefono ekrane?
Priklausomybė nuo ekranų jau dabar prilyginama kitoms žmonių gyvenimus žalojančioms priklausomybėms – lošimams, alkoholizmui ir t. t. Todėl kviesdama atžalas skaityti knygą ne skatinu, o netgi stengiuosi vengti bet kokių ekranų šalia, nes jau esu pastebėjusi, kaip greitai jie susiurbia vaikų dėmesį.
Anksčiau, pavyzdžiui, kurį laiką mano dukros mėgo vartyti gyvūnų enciklopediją, mat buvome sutarusios, kad paskaičiusios paguglinsime gyvūnų išvaizdą. Nors tokia veikla buvo absoliučiai edukacinė ir smagi, vis tiek negaliu atsikratyti jausmo, kad dukros iš tiesų domėjosi ne pačiu skaitymo procesu, o tiesiog kantriai laukdavo, kol pabaigsiu skyrių, kad po to galėtų paspoksoti į ekraną. Tikriausiai tai nėra vienareikšmiškai blogai nei labai gerai, tiesiog renkuosi to vengti, galbūt naiviai tikėdama, kad knygose ir taip pakanka magijos.
Priklausomybė nuo ekranų jau dabar prilyginama kitoms žmonių gyvenimus žalojančioms priklausomybėms
Suprantu, kad skaitmenos ir muzikos atsiradimo tikslas knygoje yra ją papildyti, šitaip suvilioti jaunąjį skaitytoją, jam teigiant: „Pasižiūrėk, čia ne tik knyga, čia dar ir…“ kažkas mirga-marga, kažkas groja, tačiau tokie papildymai ir knygos darymai „ne tik knyga“ yra tiek pat žalingi, kaip ir teiginys „ne tik mama“ – nes būti tiek tiesiog knyga, tiek mama yra savaime pakankama, netgi daug.
Taigi, knygos esmė yra ne parodyti perskaitytų vaizdų ekrane, ne sugroti muzikėlę, bet įgalinti žmogų visa tai išvysti ir išgirsti savyje – įsivaizduoti. Vaizduotės ir žodyno lavinimas turėtų būti pagrindinis knygos skaitymo tikslas. Ne veltui juk ir Valdorfo ideologijos mokyklose, o ir ne tik jose, primygtinai prašoma taikyti vaikams zero screen, kitaip tariant, jokių ekranų dienotvarkę.
Tai, kas matoma ekane, yra baigtas produktas, belieka tik žiūrėti, interpretuoti, bet kūrybai vietos lieka mažai. Tuo tarpu knyga yra kito žmogaus kūrinys, tačiau, paradoksalu, bet tekstuose visada apstu erdvės ir kitam žmogui – skaitytojui bei jo fantazijoms. Įvairūs tyrimai patvirtina, kad skaitymas vaikams padeda vystytis jų intelektiniams sugebėjimams, gerina kalbinius įgūdžius, gerina akademinius gebėjimus ateityje, padeda išmokti susikaupti. Na, ir žinoma, skaitymas su vaiku – tai neabejotinas tarpusavio ryšio kūrimo metas.
Manęs neseniai daug kas klausė, kaip pripratinau aštuonmetę dukrą pačią skaityti ir domėtis knygomis? Vyresnėlė jau pasiekė tokį etapą, kai skaito naktimis lovoje slapta su lempute.
Tai, kas matoma ekane, yra baigtas produktas, belieka tik žiūrėti, interpretuoti, bet kūrybai vietos lieka mažai.
Pirmiausiai, vaikai mato mane nuolat skaitančią. Antra: mudu su vyru vaikams skaitome praktiškai nuo gimimo, kiekvieną vakarą. Sukūrėme joms tokią dienotvarkę, kurioje knyga yra ir ritualas, ir malonumas. Trečia: mūsų vaikai neturi ir ilgai neturės telefonų, ypač išmaniųjų, tų su ekranais, internetu, vaizdu ir t. t.
Ketvirta: daug įtakos daro ir aplinka. Neseniai po pamokų nuvykome į biblioteką paimti dukters lauktos knygos, o ten sutikome daugybę jos draugų, taip pat imančių knygas. Vaikai džiūgavo, dalijosi įspūdžiais apie mėgstamus komiksus, kikeno eilėje prie bibliotekininkės. Tas keliolika minučių labai didžiavausi savimi ir dukters klasiokų tėvais.
Penkta: leidžiu dukrai skaityti ką tik nori! Neskirstau knygų į rimtas ir naudingas ir niekines. Kol kas mano tikslas yra, kad vaikas tiesiog lavintų skaitymo įgūdžius ir skaitydamas atrastų malonumą. Ir nematau problemos, kai skaito juokingus komiksus, netgi priešingai – liūdžiu, kad jų beveik visai neleidžiama lietuvių kalba.
Dargi pastebiu tendenciją, kad daugybė knygų vaikams rašoma norint žūtbūt prikergti kokį gilų moralą, dažnai pamirštama apie juoką, snarglius, bezdalus ir kitas vaikų taip mėgstamas „nesąmones“.
Ir vis dėlto nenorėčiau, kad šis tekstas būtų suvoktas kaip knygučių su QR kodais antireklama. Per ką tik praūžusią knygų mugę jų mačiau pasakiškai gražių, nuostabiai iliustruotų, su įdomiomis vertingomis istorijomis. Tokias knygas tikrai verta pirkti ir turėti savo namų bibliotekoje, tiesiog mamiškas mano patarimas – jei norite, kad vaikas iš tiesų pamiltų knygas, nerodykite jiems, ką daro tie QR kodai. Tebus tai mažytė mūsų paslaptis.
