Nuomonės

2019.09.13 11:00

Vaiva Rykštaitė. Kaip aš samdžiau namų valytoją: nepaaiškinama gėda ir feminizmo klausimai

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.09.13 11:00

„Aš to verta“, – tariausi. „Juk uždirbu! Galų gale – verčiau pažaisti su savais vaikais, nei plauti grindis“, – šitaip įtikinėjau save. Bet telefonu skambindama į skelbimą atsiliepusiai valytojai jaučiausi kalta. Kodėl – ir pati nesu tikra. Užuot klausinėjusi apie moters patirtį, ėmiau teisintis, kodėl man prisireikė valytojos: „Na, matot, aš dirbu dažnai iš namų, tai viskas apsikuičia, turiu du mažus vaikus, nelabai spėju…“

Samdomos namų tvarkytojos – pilkosios kardinolės už sėkmingų moterų nugarų. Kodėl tik moterų, paklausite, nes juk dažnai ir vyrai gyvena tuose pačiuose namuose? Nežinau kodėl. Tik žinau, kad nepažįstu nė vieno privačiai namus valančio vyro. O gal jūs turite tokį pasisamdę? Dar žinau apie antrą darbo pamainą, kurios statistinė moteris imasi vos grįžusi namo iš tikro darbo. Kodėl namų ruoša laikoma netikru darbu ir neapmokama, tikrai verta klausti. Turbūt dėl tos pačios priežasties samdomos namų tvarkytojos dažnai gauna mažiau už šalies minimalią algą ir jokių socialinių garantijų. Nes jų darbas toks, na, kaip ir netikras. Juk dauguma žmonų jį atlieka už dyką ir niekur namų ruoša nepriskaičiuojama prie šalies BVP.

Namų tvarkytojos – nematoma darbo jėga, nuo JAV iki Rusijos, nuo Indijos iki Lietuvos, daugybėje pasaulio šalių tyliai perimančios estafetę iš moterų, kurios staiga turi daugiau pinigų ir mažiau laiko. Kiekviena nuo namų ruošos išsivadavusi moteris perduoda šį darbą kitai, nors ir už pinigus, tačiau dažniausiai be apmokamų atostogų ir sirgimo dienų. Atleiskite už mano vizijų stereotipiškumą, nes visada esti išimčių, tačiau, pavyzdžiui, JAV klasikinis namų tvarkytojos vaizdinys yra meksikietė ar iš Rytų Europos kilusi moteris, kurios imigracijos statusas komplikuotas. Todėl ji bus sukalbamesnė, dažnai sutiks dirbti už mažesnį atlyginimą ir neturės kam pasiskųsti. Lietuvoje – gal klystu? – dar nuo 2008-ųjų gyvas paveikslas pensinio amžiaus namų tvarkytojos, šluojančios namus su dūsavimais ir pastenėjimais. Jai kartais skauda nugarą. Bet šitaip ji prisiduria grynųjų prie pensijos. Aišku, be jokių mokesčių valstybei. Ar jos senatvė oresnė?

Namų tvarkytojos – nematoma darbo jėga, nuo JAV iki Rusijos, nuo Indijos iki Lietuvos, daugybėje pasaulio šalių tyliai perimančios estafetę iš moterų, kurios staiga turi daugiau pinigų ir mažiau laiko.

Dirbant kambarine viešbutyje ar valant airbnb ir panašiose platformose nuomojamus butus yra kas kita, nei su šluota ir šluoste eiti per vienos ir tos pačios šeimos namus. Visų pirma – galimos socialinės garantijos, antra – bent teoriškai įmanoma susiburti į profsąjungą. Privačiai namus už grynuosius čiustijančios marytės ir reginutės tokios galimybės neturi. Ir trečia – namų tvarkytojos dirba intensyvaus intymumo kontekste. Mat viešbučių ir trumpalaikės nuomos butų lankytojai – tik pereinantys; valant jų betvarkę išlaikomas atstumas tarp valančiojo ir kuičiančiojo. Valytojos ir svečio trajektorijos dažnai net nesusikerta, todėl šiukšliadėžių turinys ar nuo žemės pakeliami apatiniai neturi tokios pat reikšmės, kaip tie patys veiksmai, atliekami vienos ir tos pačios šeimos namuose. Namų valytoja mato šeimos paslaptis. Žino jų įpročius. Norint konkrečiai atsakyti, kaip tai psichologiškai veikia valytojas, reikėtų atskiros studijos ar bent jau trumputės apklausos. Tačiau leisiu sau improvizuoti: pažįstant šeimą ir žinant jos paslaptis gali užsimegzti šilti, jaukūs santykiai tarp valytojos ir darbdavių. Tačiau būtent tas artumas ir draugiškumas gali kišti koją norint pakovoti už savo teises, kaupiant drąsą dėl atlyginimo pakėlimo, nes „kaip čia dabar aš jų prašysiu, juk beveik savi…“

Pirmąsyk laukiant savo namų tvarkytojos kamavo prieštaringos mintys: pirmiausia – kaltė dėl to, kad galimai esu tinginė ir pati nesugebu laikyti visų namų kampų, – tradicinis lietuvių liaudies darbščios mergelės, tos, kuri dar prieš aušrą visus gryčios kampus apšluoja, leitmotyvas; antra – kaltė dėl finansų: „Aš nepakankamai uždirbu, valytoja mums per daug kainuos, geriau jau pasispausti laike ir pačiai viską spėti“; tačiau labiausiai ramybės nedavė trečias klausimas – kodėl kita moteris turi dirbti mano darbą?

„Dėl to, kad ji neturi tavo išsilavinimo“, – atsakė ambicingas vidinis balsas.

Prie durų pasirodė netikėtai jauna ir graži havajietė su sintetine avietinės spalvos palaidine. Ji smeigia peilį man į paširdžius sakydama: „Aš turiu penkis vaikus.“

Aprodau, kur šluotos ir šepečiai, milteliai ir šluostelės. Kahena valo mūsų šeimos miegamąjį, o aš nerandu sau vietos. „Einu dirbti prie kompiuterio“, – garsiai sakau Kahenai, kad ji negalvotų, kad aš kokia tinginė ir sėdėsiu išsidrėbusi, kol ji dirbs. Kompiuteris kaip tyčia tądien užlūžta. Skambinu į „Apple“ aptarnavimo centrą ir kaip galėdama garsiau kalbu apie kompiuterio gedimą – vėlgi pagaunu save galvojant: „Noriu, kad Kahena išgirstų, – ne šiaip su drauge plepu, bet svarbų reikalą tvarkau.“

Kodėl ji turi palikti savo penkis vaikus, kol aš žaidžiu su savaisiais arba klapsiu kompiuterio klaviatūra? Vos Kahenai išvažiavus puolu prie knygų lentynos ieškoti Caitlin Moran memuarų. Štai rašytojos citata, kurioje radau paguodą: „Šimtąsyk girdėta idėja – (…) – valytoją samdanti moteris negali būti feministė? Bet, žinoma, samdoma pagalba namuose nėra moterų opresijos kitų moterų atžvilgiu atvejis. Ne moterys išrado dulkes, lipni masė, besikaupianti ant virdulio, radosi ne iš moterų vaginų. Tai ne estrogenas ištepa vakarienės lėkštes pomidorų padažu, žuvies pirštelių trupiniais ir bulvių koše. Mano gimda nenubėgo į antrą aukštą ir neišmėtė ant žemės vaikų drabužių (…). Ir tai ne mano papai iškreipė pasaulinę ekonomiką taip, kad visa namų ruoša tenka moterims[1].“

Po kiek laiko apsidairiusi pamačiau, kad namai išvalyti ne taip, kaip norėčiau. Tada susigėdau dėl savo reiklumo ir už dviejų savaičių vėl įsileidau Kaheną. Šįsyk tiksliau parodžiau, kur ir kaip ką valyti. Moteriai išėjus jaučiausi nepatenkinta. Norėjau padaryti sau dovaną – grįžti į švara tviskančius namus, o likau su valytojos nepastebėtais trupiniais pakampėse, tuštesne pinigine ir tuo pačiu keistu kaltės jausmu. Todėl praėjusią savaitę namus vėl valiausi pati. Taip, kaip man patinka. Tačiau vakare buvau žiauriai pavargusi ir nebeturėjau jėgų paskaityti dukroms knygą. Vyras „tikrame“ darbe buvo iki vėlumos. Prieš užmigdama dar spėjau pasidžiaugti, kad grindys po lova išplautos.

Iki šiol nesu tikra – Kahenos paslaugų atsisakiau dėl pamirštų trupinių ar dėl savo pačios kaltės jausmo. Švarūs namai ir švari sąžinė – tai tokia harmonija, kurios man dar nepavyko atrasti.


[1] Iš knygos Caitlin Moran „How to Be a Woman“, vertimas mano.