Keliavimas jau seniai, o gal ir visada, buvo ne tik statuso ar tam tikros finansinės padėties požymis, bet ir sąlyga, leidžianti numanyti, kad pasaulio matęs žmogus išmintingesnis, platesnių pažiūrų, nei toliau savo kaimo tvoros nieko nematęs.
Pamenu, jaunystėje užteko vos keleto mėnesių Londone, kad ūmai sugriūtų mano iki tol gimtame Kaune įgyti stereotipai. Anglų kalboje žmogui apibūdinti dažnai vartojama frazė „well traveled“, kuri pažodžiui reikštų „gerai pakeliavęs“, tačiau iš tiesų žymi ne tik geografinį akiratį, bet ir asmens minties plotį. Vėliau dažnai nustebdavau susidūrusi su žmonėmis, atrodo, ir ten, ir šen keliaujančiais, bet vis tiek niekaip neišlipančiais iš ribotumo. Ilgai negalėjau suprasti, kodėl vieni žmonės po kelionių pasikeičia, atsiveria, o kai kurie ir toliau kitos odos spalvos žmones vadina „babajais“, „juodžiais“, šalia esančius kitataučius įžūliai ir nemandagiai apkalbinėja savo kalba.
Į šį klausimą iš dalies atsakyta kadaise išgirsta fraze: „Kelionės protingus žmones daro protingesnius, o kvailus – kvailesnius.“ Bingo! Šie žodžiai tarsi patvirtino, ką seniai pastebėjau: vieni žmonės keliaudami ima geriau pažinti ne tik juos supantį pasaulį, bet ir žmoniją bei, svarbiausia, save, savo baimes, išankstinius įsitikinimus, ribotumą. O kiti po pasaulį keliauja tartum žiūrėdami spalvingas skaidres, kažin kokiu keistu būdu sugeba apsistatyti įsitikinimų sienomis, dėl kurių kitataučius dažniausiai mato kaip nuotraukos vertus egzotiškus zoologijos sodo gyventojus. Tada grįžta namo ir pasakoja, kokie ten visi keisti ir kaip, čia, namie gerai.
Prieš keletą savaičių pas mane svečiavosi buvęs bendraklasis, vaikystės draugas. Apsidžiaugiau, kad jo viešnagės laikas sutapo su mano itin mėgstamu ir retai vykstančiu renginiu – garso maudynėmis. Pasiūlau bendraklasiui nueiti drauge, bet jis tik kreivai šyptelėjo: „Na, žinai, mieloji, kol esu Havajuose labiau noriu viską pamatyti, nei su tavimi į kažkokią jogą eiti…“ Šiaip jau ten ne joga, o terapija, kai reikia tiesiog atsigulti ir kūnu priimti garso vibracijas.
Man nepradėjus aiškinti galvon šovė mintis: vieni keliaudami renkasi PATIRTI, o kiti nori kuo daugiau PAMATYTI. Vis dėlto būtent patirtys leidžia suprasti daugiau, nes slepiasi gražių vaizdų fotografijose. Galima dėti pliusiukus prie dešimčių katedrų, šventyklų, paplūdimių ir skardžių, bet geriausiai kitą kultūrą atveria ne vaizdai, o netikėti susidūrimai. Vieniems jie nutinka spontaniškai, išmintingesni sąmoningai jų ieško.
Ilgai negalėjau suprasti, kodėl vieni žmonės po kelionių pasikeičia, atsiveria, o kai kurie ir toliau kitos odos spalvos žmones vadina „babajais“, „juodžiais“, šalia esančius kitataučius įžūliai ir nemandagiai apkalbinėja savo kalba.
Tai gali būti pokalbis turguje, vakarienė su vietinių šeima, apsilankymas vaiko gimtadienyje, netikėtas vizitas pas gydytoją. Turbūt todėl Havajuose besisvečiuojančius bičiulius intuityviai kviečiuosi į visokias neįprastas veiklas. Nebūtina mėgti garso maudynių, tačiau mane pažįstantys nenustemba, kai pasikviečiu apsilankyti vietinėje skalbykloje arba keletą valandų padėti čionykščiams skinti kavos pupeles. Būtent tokiose vietose ir kasdienėse situacijose, o ne miestų aikštėse įvyksta netikėtų pokalbių, pasimato žmonių gyvenimo būdas, pažiūros ir vertybės.
Taigi, kai draugas atsisakė eiti su manimi į renginį, pajutau gavusi atsakymą, kurį seniai žinojau, tik nebuvau įvardijusi: kelionių patirtys, susipažinimas vietinių gyvenimu iš vidaus plečia akiratį, o skubėjimas „pamatyti“ to vertus objektus tik praturtina nuotraukų galeriją telefone. Pasirodo, pastebėjimą patvirtina ir moksliniai tyrimai: gyvenimas užsienyje ne tik padeda pažinti kitą kultūrą, bet ir suteikia palankų kontekstą giliau save pažinti, skatina savirefleksiją. Dar šis tyrimas patvirtino, kad lėtas keliavimas, t. y. kelionės gelmė arba buvimo vienoje vietoje trukmė, svarbiau už aplankytų šalių skaičių.
Mąstydama, kaip kelionės keičia mūsų pasaulėžiūrą, atkapsčiau ir daugiau įdomesnių tyrimų. Štai, vienas jų parodė, kad reguliariai keliaujančių žmonių rizika susirgti širdies ligomis mažesnė, o nėkart per metus neatostogavę vyrai nuo širdies ligų miršta net 30 proc. dažniau. Kitas tyrimas patvirtino, kad keliaujant kitų kalbų, skonių, kvapų ir vaizdų pažinimas skatina kūrybingumą. Kelionės su romantiniu partneriu gerina ir ką tik prasidėjusius, ir ilgai besitęsiančius santykius.
Turbūt ne kartą esate girdėję ir pagalvoję, kad Kalėdų laukimas smagesnis už pačias Kalėdas? Arba kad kelias svarbesnis už kelionės tikslą? Manęs nenustebino, tačiau pradžiugino tyrimas, patvirtinęs dar vieną nuojautą: vien kelionių planavimas daro žmones laimingesnius! Ir ne tik tai. Žinojimas, kad netolimoje ateityje laukia kelionė, taip pat teikia laimės.
Vis dėlto tuoj pat noriu ir paprieštarauti. Mat patyriau etapų, kai gyvenau nuo vienos kelionės iki kitos. Tai jaudino, džiugino, laikas bėgo nepastebimai, tačiau būtent priverstinis sėslumas per kovido pandemiją parodė, kaip svarbu išbūti vienoje vietoje, čia ir dabar. Vos metus nekeliavusi ėmiau megzti gilesnius ir tikresnius ryšius su vietos bendruomene, įsivažiavau į sveiką ir produktyvią kasdienybės rutiną.
Turbūt neatsitiktinai legendose išminčiai vaizduojami kaip nuošaliose miško trobelėse ar olose gyvenantys atsiskyrėliai. Norint tapti išmintingam svarbiausia kelionė vyksta žmogaus viduje, visa kita – tik fonas mintims. Šitaip mąsčiau gulėdama ant jogos kilimėlio ir visu kūnu jausdama gongo vibracijas tamsioje salėje, kol mano vaikystės draugas markstėsi Havajų saulėje fotografuodamas jūrinius vėžlius. Kiekvienam savo. Galiausiai visi nukeliausim ten pat. Tad „enjoy the ride“ – mėgaukis keliu, kaip sako amerikiečiai.
