Paskaitęs dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus opusą „Šliaužianti vidutinybių revoliucija“, žvilgtelėjau į jo pasidalinimų skaičių – jis stebėtinai mažas. Darau išvadą, kad rašinys apie vidutinybes vidutinybių in corpore nedomina. Mane gi sudomino tai, kad visame straipsnyje Autorius neįvardija nė vienos lietuviškos ar užsienio vidutinybės vardu ir pavarde.
Iš dramaturgo lauki daugiau drąsos, daugiau „mėsos ant kaulų“, taip sakant. Pabandysiu šią spragą užpildyti, mat teatras, vis dėlto, yra kolektyvinis kūrinys.
Taip pat skaitykite
Prieš pristatydamas kelis personažus – vidutinybes, dalinuosi vidutinybės apibrėžimu. Anot Lietuvių kalbos žodyno, tai vidutinio vertingumo, ribotų interesų ir gabumų žmogus – prisitaikėlis. M. Ivaškevičius pataiko kaip pirštu į akį: „Vidutinybės nekvestionuodamos prisitaiko prie visų normų, nes yra iš prigimties tvarkingos ir nemaištingos. Patriotizmas, tradicinės vertybės, taip pat visi nauji judėjimai, tampantys arba tapsiantys dominuojančiais visuomenėse, yra būtent ta terpė, kuriose tarpsta vidutinybės.“
Pažvelgus į mūsų Lietuvos padangę, kyla logiškas klausimas, kas tą terpę sukūrė. Per daug nesigilindamas konstatuosiu, kad istorinės aplinkybės sudaro prielaidas atsirasti lyderiams, nebijantiems laužyti tabu, nenorintiems prisitaikyti prie daugumos suformuotų politinio elgesio normų. Kai tik žmogus, pretenduojantis į politinį postą, sąmoningai arba ne nusprendžia nesipykti su jį iškėlusia dauguma, vietoje lyderio bus vidutinybė, neretai dar ir aikštinga.
Kad ir mūsų prezidentai, tarp kurių matysime kelias vidutinybes, sugebėjusias pakilti virš savo bambos tam tikromis svarbiomis Lietuvos istorijai aplinkybėmis. Nesvarbu, ar jos kam patinka, ar nepatinka, buvo korumpuotos arba ne, bet tai V. Landsbergis, A. Brazauskas, V. Adamkus ir antroje kadencijoje – D. Grybauskaitė. Bendras visų čia paminėtų vardiklis – jie buvo sovietinės ir JAV nomenklatūros suformuotos asmenybės, žinojo ir žino tam tikro politinio kolektyvinio elgesio žaidimo taisykles.
Bendras visų čia paminėtų vardiklis – jie buvo sovietinės ir JAV nomenklatūros suformuotos asmenybės, žinojo ir žino tam tikro politinio kolektyvinio elgesio žaidimo taisykles.
R. Paksas, G. Nausėda, partijų lyderiai R. Karbauskis, V. Uspaskichas, S. Skvernelis yra politiniai laukiniai, kurių egzistencija remiasi tik nežabotu populizmu į vienus dešiniojo radikalizmo vartus. Dėl LSDP pirmininkės V. Blinkevičiūtės ir socialdemokratų ateities: mano subjektyvia nuomone, jeigu socdemai nesiims aktyviai įgyvendinti vertybinės socialdemokratinės ideologijos, po rinkimų partijai reikės eiti į koaliciją su vidutinybėmis, o tai būtų kelias į politinę pragaištį. Dėl tos pačios priežasties LSDP 2016 m. pralaimėjo rinkimus. Jeigu LSDP nori užsitikrinti kuo svaresnę pergalę ateinančiuose rinkimuose, jai teks pakilti virš vidutinybių ir pačioje partijoje taip pat.
Vidutinybės valdžioje niekaip neskatina (ko?) demokratijos kokybinio vystymosi. Atvirkščiai, jų noras įtikti visiems baigiasi ataka prieš teisės viršenybę. Naujausi keli pavyzdžiai yra prezidento G. Nausėdos žongliravimas savo simpatijomis ir antipatijomis. Jo kišimasis į partijų vidaus reikalus (pavyzdžiui, siekiant apginti TS-LKD narį M. Majauską) nėra nepavojingas žaidimas. Konstitucija draudžia valstybės pareigūnams kištis į politinių partijų vidaus reikalus. O ir žinodamas, kad M. Majausko antroji žmona dirba G. Nausėdos patarėja, imi abejoti prezidento gebėjimu skirti privačius ir viešuosius interesus.
Prezidentas, būdamas nepartinis, turi kuo atokiau laikytis nuo partijų vidaus reikalų, turi būti aukščiau politinių partijų, bet paskelbęs, kad nėra teisinga „pervažiuoti volu“ per M. Majauską, jis pats volu pervažiavo per Konstituciją ir teisės viršenybę. Tai, kad prezidentas nejaučia jokios atsakomybės siekti skaidrumo jo kuruojamoje teisės srityje, rodo ir jo į Konstitucinį Teismą prastumta D. Jočienė, ir į LVAT teisėjus, – nevienareikšmiškai vertinamas E. Šileikis. Ne vienas faktas rodo, kad šis, dabar jau LVAT teisėjas, nėra nepriekaištingos reputacijos. Tenka konstatuoti, kad LVAT teisėju tapo asmuo, kurį visuomenė po kelių mėnesių grūmodama pirštu pagaliau privertė laikytis įstatymų – pateikti būtinas gydytojo ir VSD pažymas apie sveikatą ir patikimumą. Ar ponas G. Nausėda, Lietuvos prezidentas, iš mūsų tyčiojasi?
Bet kuriuo atveju įdomus ne pats prezidento vidutinybės mentaliteto užprogramuotas elgesys, bet visų kitų, klasikinėmis prisistatančių, partijų nulinė reakcija į Lietuvos prezidento kišimąsi į partijų vidaus reikalus. O juk tai – realus pavojus demokratijai.
Nesiruošiu aptarti kiekvieno Lietuvos politiko, kiek kuris savyje turi vidutinybės. Tik pasidalinsiu naujausiu, dar į atmintį nenugrimzdusiu pavyzdžiu temai iliustruoti. Pristatysiu skaitytojui vidutinybės etaloną. Kalbu apie jokios ideologijos neišpažįstantį S. Skvernelį. Dėkui A. Tapinui už priminimą. Dalinuosi jo FB postu: „S. Skvernelis 2022 prieš Skvernelį 2020“. 2022 m. S. Skvernelis apie valdžios užsakytus straipsnius už 56 tūkst. eurų: „Mes nežinome masto, kiek ši Vyriausybė per nuslėptus užsakomuosius straipsnius plauna smegenis žmonėms tokiu būdu platindama savo propagandą”.
Tačiau 2020 m. S. Skvernelis, išaiškėjus faktui, kad jo Vyriausybė prieš rinkimus už 66 tūkst. eurų užsakė straipsnius ir reportažus reklamuojančius Vyriausybės darbus, sakė: „Čia normalus procesas. Vyriausybė savo darbus reklamuoja visų ketverių metų ciklo metu. Taip buvo visuomet ir nereikia į tai labai jautriai reaguoti oponentams“. Be komentaro.
Ar kitaip klostosi pasaulinėje politinio teatro arenoje? Regis, kad ne. Jeigu 1990 m. tuometinė nevidutinybių Lietuva būtų paklususi Vokietijos kancleriui H. Kohliui, siekusiam išgelbėti Sovietų Sąjungą, šiandien kalbėtume rusiškai. Tačiau, nepaisant kai kurių vakarų šalių vidutinybių pastangų gelbėti Sovietų Sąjungą, ji vis tiek ėmė ir staiga sugriuvo. Šiandien JAV prezidentas J. Bidenas, regis, bando išgelbėti fašistinę maniako Putino Rusiją iš „karo eskalacijos“ baimės. Juk, na, dar apmėtys atominėmis bombomis.
Jeigu 1990 m. tuometinė nevidutinybių Lietuva būtų paklususi Vokietijos kancleriui H. Kohliui, siekusiam išgelbėti Sovietų Sąjungą, šiandien kalbėtume rusiškai.
Dėl neproporcingo galingai šaliai atsargumo Ukrainoje žūsta tūkstančiai žmonių kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Apie tą pačią atsargią politiką kalba ir JAV finansinė parama Ukrainai. Iki šios dienos JAV skyrė Ukrainai 34,5 mlrd., o bendra JAV bei ES parama kitais metais sieks po 1,5 mlrd. per mėnesį. Tai teleidžia Ukrainai „laikyti nosį virš vandens“. Palyginus, 1941 m. JAV finansinė parama Didžiajai Britanijai (per pirmus du mėnesius nuo sprendimo priėmimo) šios dienos kursu siekė virš 100 mlrd. USD, jau nekalbant apie totalinę pagalbą to meto sovietams. Prisimenant, kad ES paskyrė 300 mlrd. eurų per tris etapus Graikijos finansinei krizei suvaldyti, norisi kaukti vilku.
Tad Ukrainos kariuomenei belieka vos ne ant kelių prašyti dar bent poros šimtų artilerijos vienetų ir toliašaudžių raketų. Apie 30 proc. pabūklų, anot ukrainiečio karo eksperto ats. pulkininko Olego Ždanovo, jau nusidėvėjo, o dėl artilerijos trūkumo ukrainiečiai priversti ją vežioti ten, kur labiausiai reikia. Taigi, kariai žūsta be artilerijos paramos. Tokią kraupią kainą už bailią vidutinybių JAV ir ES politiką moka ukrainiečiai. O kaip vertinti beprasmius, nuolankumo pilnus Prancūzijos prezidento E. Macrono telefoninius monologus į kurčią maniako Putino ausį? Maža to: E. Macronas tik ką paskelbė, kad Rusijai reikia suteikti saugumo garantijas. Prašau?! Ar jis nori pažadėti, kad Prancūzija nepuls Rusijos?
Nesu orakulas, tačiau Rusijos režimo imperinės fantazijos sužlugdys patį Rusijos režimą, nepriklausomai nuo NATO, ES ir JAV baimių, ir visų jų „stepas po stepo“ savižudiškos politikos. Jeigu dar kas pamena, tokią politiką mums vakariečiai bruko 1990-aisiais. Kaip jie besistengė sustabdyti sovietijos žlugimo procesą, istorija trenkė jiems antausį. Gaila, kad ne tokį stiprų. Taigi, aišku viena: ne vidutinybės kuria istoriją.
Tai tiek apie Lietuvos ir pasaulio politinį teatrą, kuris, tapęs tikru teatru, bankrutuotų per kelias dienas. Akivaizdu, kad per pastaruosius 10 m. niekaip neatsiranda herojaus, sugebančio maloniai nustebinti, atnaujinti vaidmenį taip, kad nuo plojimų pakiltų politinio teatro stogas. Deja, deja, nuobodžiame vidutinybių teatre žiūrovai noriai ploja sugebantiems meluoti bailiams ir prisitaikėliams, nes jie patys neturi drąsos išklausyti tiesos. Taigi, vidutinybių vidutinybės, visur vidutinybės, amen. Uždanga.
