Taip, savęs pozicionavimas per vyrą ar žmoną nėra nusikaltimas. O moralumo kontekste? Atsakymą į šį klausimą diktuoja pasaulėžiūra, politinės ideologijos.
Politologė Rima Urbonaitė, pasisakiusi vieno garsaus ministro ir jo žmonos adresu, atstovauja ekonomiškai nuo vyro nepriklausomos moters filosofijai. Tą, už kurią 19 a. antroje pusėje kovojo sufražisčių judėjimas, reikalavęs moterų ir vyrų lygių teisių. Praėjus daugiau nei 100 metų, Skandinavijos moteris restorane vyrui neleis mokėti už ją, o ne vienoje šeimoje vyras ir žmona turi atskiras sąskaitas.
Tokiai moteriai pozicionuoti save per vyrą, liaudiškai šnekant, „eiti per vyrą“, atgrasu. Ji tikrai nesirodys garsaus vyro pašonėje, nepuls į viešumą pasišildyti vyro garsumo spinduliuose. Ji niekada nesėdės garsaus futbolininko ar krepšininko varžybose VIP vietose, į kurias nukreiptos paparacų kameros. Ji nesieks tekėti už garsaus ir turtingo vyro, o taip atsitikus (juk niekada nežinai) nesiverš į dienos šviesą blizgiuose „Žmonių“ tipo žurnaluose.
Ar panašiai elgiasi garsių moterų vyrai? Nesu girdėjęs, gal kas galėtų priminti, koks Rasos Juknevičienės vyro vardas? Rasos Budbergytės vyro, to vyro, kurį ji išvadino viešam pasitenkinimui durniumi? O koks poetės Dalios Teišerskytės buvusio vyro vardas? Akivaizdu, kad vyrui kaip ir ne unoras „eiti per moterį“ į viešumą. O kas pamena garsių homoseksualų – menininkų ir dainininkų – vyrų ar žmonų vardus? O jeigu vyrai eitų per savo antras puses, ar būtų triuškinamai reaguota? Bet šie pavyzdžiai ne į temą, pateikiau šiaip, dėl gvildenamos diskusijos pusiausvyros, kad lygių teisių kontrolieriai neprikibtų.
Yra ir kita reikalo pusė, vadinama konservatizmu. Su šiuo terminu kaip su vėliava marširuoja visi, kas šiandienines sufražistes, tik kitu pavadinimu – feministes, lygina su velnio nuotakomis, prikergia šliaužiančio liberalizmo baubui. Ryškiausias antifeminizmo šalininkas yra aktoriaus parodija Artūras Orlauskas, bukuose anekdotuose ir pasisakymuose žeminantis moterį. (Aktualiausias anekdotas, beje, tas, Ramūno Karbauskio paskelbtas, esą A. Orlauskas išpažįsta Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) vertybes. Kame anekdotas? LVŽS ir A. Orlausko „vertybės“).
Šiais ekonominės nelygybės laikais retai kuriai žmonai (neturinčiai vyro milijonieriaus) pavyksta likti namuose su vaikais. Net ir fanatiškas konservatorius, neturėdamas finansinių galimybių paversti žmoną tarnaite, varys ją į darbą, šaukdamas, neva ji nedirba. Lyg namų ir vaikų priežiūra nebūtų darbas.
Tad šiuo atveju stoju už pozicionavimą savęs per žmoną ar vyrą bendru sutikimu, nes tai nėra nusikaltimas, net ir moralės atžvilgiu.
Yra ir dar viena nevienareikšmiška aplinkybė: garsus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vyriausybės ministras ir mažą vaiką auginanti jo žmona, kuriai „įgriso sėdėti“ namuose. Kodėl sudėjau teiginį į kabutes? Todėl, kad vienai ar vienam auginti vaiką yra išties nelengva. Nuolatinis žindymas, nuolatinis pampersų keitimas… na, kas augina kūdikius, žino, kad be pagalbos pradedi nekęsti savęs ir pasaulio. Mes su antra puse užauginome du vaikus, kiek išmanydami pasikeisdami. Tai dėl šios priežasties, siekdamas pasidalyti krūvį, ministras atsiveda vaiką į darbą, kuriame jis praleidžia vos ne 24/7.
Tokioje padėtyje yra visi iki vieno ministrai, nesvarbu ideologija. Žinant, kad ministras yra konservatorius, už tokį liberalizmą ant socialdemokratijos ribos jam belieka tik paploti. Šioje vietoje, beje, girdėtas siūlymas įsitaisyti auklę – ne vietoje. Pirma, subjektyviai, kas nori turėti svetimą žmogų namuose? Antra, einant aukštas pareigas valstybėje, neatsargu leisti nežinomam žmogui lakstyti po kambarius. Kalbant apie nacionalinį saugumą, vis dėlto aukštas pareigas einančio politiko žmona ar politikės vyras turi žinoti, į kokį renginį eina, su kuo eina, kas ir kodėl kviečia, ką ir kam sakyti ir ko nesakyti privačiai ir viešumoje.
Mūsų aptariamu atveju, politiko žmona nėra tik žmona ir nėra tik mama. Ji yra žmogus, kuriam būtina išeiti iš keturių sienų, nesvarbu, kokios gražios jos bebūtų. Problema tik, kad ji išeidama niekaip neatsikratys fakto, jog jos vyras garsus politikas, verslininkas ar sportininkas. Tad klausimas: ar visos žmonos ir vyrai turi turėti meninių talentų, verslo uoslę, patys būti sportininkai ir panašiai, kad dėl tų talentų parodytų aplinkiniams, jog yra daugiau nei garsaus žmogaus antra pusė? Ne.
Tai kas žmogui lieka? Atsisakyti renginių, kuriuose turi pasirodyti su garsiu vyru ar garsia žmona, kaip antai teatruose ar kokiame baliuke? Jeigu žmona ateis viena, tuojau piktdžiugiškai už nugaros puls apkalbėti: „Žiūrėk, ji viena, kur tai matyta, gal ji dėjo ant savo vyro?“ O kai ateina už parankės vyrui, tie patys liežuviai ims aiškinti, esą žmona „eina per vyrą“, „nori būti garsi per vyrą“. Lyg ir pamiršus, kad vyras ir žmona tampa vienu kūnu, net ir turėdami kai kuriais atvejais skirtingas nuomones.
Pabaigoje. Šis komentaras ne apie ministrą ir jo žmoną, bet apie dviejų ideologijų susidūrimą su tikrove, kurią bando konstruoti kiekvienas pagal savo tos tikrovės suvokimo lygį. Regis, pati problema buitiniame lygyje visuomenei kaip ir ne problema, bet knieti. Ar nėra kuo kitu užsiimti? Pavyzdžiui, Kalėjimų departamento vadovybė nestoja piestu matydama, kad kalėjime už antivalstybinę veiklą sėdintis veikėjas toliau sau atvirai iš kameros skleidžia antivalstybinę propagandą. Ir niekas nesirenka su protesto plakatais prie Generalinės prokuratūros, pro pirštus žiūrinčios į visokius ant demokratijos kūno parazituojančius juraičius, vis bandančius grąžinti į Lietuvą banditų Putino ir Lukašenkos saulę. Teisinasi, kad tyrimas vyksta nuo šių metų kovo pradžios.
Šis komentaras ne apie ministrą ir jo žmoną, bet apie dviejų ideologijų susidūrimą su tikrove, kurią bando konstruoti kiekvienas pagal savo tos tikrovės suvokimo lygį.
Gal žvilgteltų į LRT Tyrimų skyriaus surinktą ir paviešintą medžiagą? O ką kalbėti apie Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkę, liaupsinančią ir lobinančią „ant Lietuvos“ nevienareikšmiškai vertinamą lyg ir seksistą į Aukščiausiojo Teismo teisėjus? KT pirmininkė, tačiau, atėjus laikui vertinti jo kandidatūrą, nenusišalino teismui sprendžiant klausimą dėl Seimo narių pareiškimo, kuriuo suabejota prezidento dekretu dėl E. Šileikio kandidatūros pateikimo Seimui. Ar gyvename bananų respublikoje?
Taigi, vienos šeimos gyvenimo vaizdelis, užgožęs karą, badą ir marą, tapo įdomiausia daugeliui prieinama ir vienaip ar kitaip iš peties vertinama tema. Juk visi esame šeimos santykių ekspertai?
Marijonas Mikutavičius vienoje dainoje kartojo išsijuosęs, kad jis myli Lietuvą. Aš taip pat, tiesą sakant, tikrai myliu Lietuvą, net ir tokią, ir visokią, bet svarbiausia – demokratinę. Tad šiuo atveju stoju už pozicionavimą savęs per žmoną ar vyrą bendru sutikimu, nes tai nėra nusikaltimas, net ir moralės atžvilgiu.
