Nuomonės

2020.10.30 13:45

Indrė Bručkutė. 5 minutės spiegimo iš siaubo perskaičius Kuolio mintis

Indrė Bručkutė, Socialinių mokslų kolegijos dėstytoja, dramaturgė, LRT.lt2020.10.30 13:45

Diskusijos apie literatūros programą kiekvieną kartą mane išmuša iš vėžių. Be tų nuolat girdimų raktinių žodelių – „tauta“, „tapatybė“, „laisvė“ – taip laisvai svaidžiojamų, kur tik papuola, atsiranda ir naujų argumentų, pastebėjimų, atrodo, atrastų gerokai pakasinėjus atgyvenusias socialinių santykių relikvijas.

Tikrai nesu išsamiai susipažinusi su pačiu programos pertvarkymo procesu, todėl aptarsiu viską ne iš „kiek kainuos nauji vadovėliai?“, o iš savo asmeninės varpinės.

Šio komentaro autorė reagavo į Dariaus Kuolio nuomonę, išsakytą šiame straipsnyje.

Daugiau apie lietuvių kalbos ir literatūros atnaujinamą programą galite skaityti čia.

Užsienio literatūra? Ne, ten nieko nėra. Tau tik pasirodė.

Jau prieš keletą metų aptarinėjau patvirtintą programą, orientuotą į nacionalinę literatūrą, kūrinius, kurių dalis turi gerokai didesnę istorinę vertę nei literatūrinę. Kūrinius, kurie nepriartina moksleivių prie literatūros. Kūrinius, kurie vaizduoja mūsų tautos patyrimus, bet gerokai mažiau – bendražmogiškas problemas, kurios gali būti aktualios bet kuriame amžiuje. Literatūros programa, kurią aš pabaigiau, ir ta, kuri 2016 m. buvo patvirtinta, turi kai ką bendro – jausmą, kad mes, kaip bendruomenė, esame jungiami praeities įvykių, šešėlių, figūrų, mitų.

Ta kultūra, kuri mus jungia, yra jau apaugusi pelėsiais ir kerpėmis. Tai tik didina atstumą tarp atskirų bendruomenės jungčių, nes ji neatskleidžia to, kokie nevienalyčiai galime būti, kaip mes progresuojame, kaip keičiamės, kaip kartu su mumis keičiasi visas pasaulis. Jeigu lietuvis, paskaitęs užsienio literatūros, nuspręs daugiau neimti į rankas lietuviškos knygos – ar tai jo, ar programos ir mūsų klaida? Ar tai, jog žmogus emigruoja, yra jo nepatriotiškumo pasekmė ar mūsų klaidos, ar mes neparodėme/nesuteikėme tų galimybių čia? Atrodo, jog, kaip įprasta, imamės draudimo ir varžymo politikos.

Taip pat skaitykite

„Galbūt, jeigu aš ją uždarysiu namie ir neleisiu dirbti, ji manęs niekada nepaliks?“

„Galbūt, jeigu jis nežinos, kokios nuostabios literatūros yra pasaulyje, jis skaitys tik mūsų?“

Dar ir dar kartą mes išsiaiškiname, kad tai neveikia, ir vis tiek nenustojame to taikyti visose įmanomose srityse.

Žiūrėk, iškovojom laisvę, o dabar skaityk, kas liepta.

Truputį apie argumentą, kad tai svarbūs lietuvių kultūros tapatybės ženklai. Ar mes galime sutarti, kas tiksliai yra ta tapatybė? Kaip ji atrodytų, jeigu nustotume orientuotis į istoriją? Jeigu orientuotumėmės į viziją, kuo mes norėtumėme būti, tapti? Mes vis ieškome herojų praeityje, nuolat apie juos ginčijamės – paminklai, statulos, lentelės. Vaikščiojame tarp šių praeities šešėlių, orientuotų į skausmą ir kančią, neieškodami herojų, sektinų herojų, kuriais galėtume sekti dabar. Tarsi tai būtų nykstanti, mirštanti tauta, miestas, kalba ir literatūra kaip istorinis muziejus.

Liūdnoka, jog esminis pateikiamas pavyzdys „vyriškumo ugdymo“ ar „vyriškos literatūros“ yra bet kokia literatūros forma, susijusi su karu. Nemanau, kad vyrai yra tokie riboti, linkėčiau ir jums labiau patikėti vyrais ir jų dėmesio lauku.

Ar karo dainos yra kažkaip susijusios su dabartinio, jauno lietuvio tapatybe? Su tuo, kas jis yra, kas jį jungia su bendruomene, kas jis norėtų būti?

Kova už laisvę irgi nebepalyginama. Mes irgi kovojame, bet jau kitaip. Mes kovojame su netikromis naujienomis, propaganda, su varžymais ir politikais, kurie mums neatstovauja, su darbo rinka, kurioje sunku atrasti savo vietą. Mūsų pasiaukojimas yra atidumas ir laikas. Ir mums reikia tokios literatūros, kuri suteiktų įrankius kovoti su tokiais priešais, kurie yra dabar.

Taip pat skaitykite

Ateitis? Ne, negirdėjom.

„Thomo More’o „Utopija“, Tommaso Campanellos „Saulės miestas“. Ar jie iš tikrųjų yra ypatingos meninės vertės?“

Sunku šiuo atveju detaliau pakomentuoti konkrečiai šią dalį. Tai gerb. D. Kuoliui atrodo svarbu išsiaiškinti apie tapatybę, bet ne apie bendruomenės sandarą? Idėjos apie tai, kaip atrodytų tobulos bendruomenės, yra nereikšmingos? Tai dar ryškiau nubrėžia liniją tarp to, kas jam atrodo svarbu, o kas – ne. Praeitis – taip. Ateitis – ne. O būtent to mums ir trūksta – bendros vizijos.

Moterie, skaityk apie virtuvę

„Vyriška“ ir „moteriška“ literatūra – toks „apsiversk aukštielninkas“ punktas. Argumentas, jog istorija iš moteriškos perspektyvos – moteriška literatūra, o istorija iš vyriškos perspektyvos – vyriška literatūra, ne tik parodo labai keistą požiūrį į vyrų ir moterų skirtumus, bet ir priverčia suabejoti bet kokiu kitu žmogaus literatūros ar meno išmanymu. Jeigu skaitantis žmogus negali susitapatinti ir jausti empatijos personažui vien dėl to, jog jo lytis yra kitokia – tai, švelniai tariant, klaikiai „susimovėm“ ugdydami jo empatiją. Gal ir nepatikėsit, bet skaitydama ar klausydama senų dainų apie karą, aš labiau tapatindavausi su kovojančiais vyrais negu jų namie laukiančiomis seselėmis ir

motulėmis.

Iš pradžių minima, jog literatūra apie „laisvę“ ir „kovą“ yra glaudžiai susijusi su lietuvio tapatybe, o vėliau dar sukonkretinama – vyro lietuvio tapatybe. Liūdnoka, jog esminis pateikiamas pavyzdys „vyriškumo ugdymo“ ar „vyriškos literatūros“ yra bet kokia literatūros forma, susijusi su karu. Nemanau, kad vyrai yra tokie riboti, linkėčiau ir jums labiau patikėti vyrais ir jų dėmesio lauku.

Senų programų sudarinėtojai norėtų, kad lietuviai prisimintų savo praeitį. Aš norėčiau, kad jie turėtų ir ateitį. O jei kyla klausimas, kokio velnio kažkoks jaunas žmogus čia dėsto savo nuomonę... Nes niekas jo neklausė. Galbūt tai ir yra problema.