Lietuvoje

2020.10.29 05:30

Lietuvių literatūros programa įžiebė konfliktą: priekaištauja dėl skubos, vienakrypčio moteriško požiūrio, neaiškių tikslų

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.10.29 05:30

Nuėjome džiazo keliu, neatlikę tyrimų strimgalviais bandome daryti itin svarbią reformą, pamiršome, kad klasėje sėdi ne tik mergaitės, bet ir berniukai. Tokius priekaištus naujos lietuvių literatūros ugdymo programos kūrėjams bėrė du LRT.lt pakalbinti mokslininkai.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė humanitarinių mokslų daktarė Aušra Martišiūtė-Linartienė įsitikinusi, kad nereikėjo skubėti keisti dabar galiojančios 2016 metų lietuvių literatūros programos, mat nebuvo atlikta tyrimų, kuo ji gera ir kuo bloga.

„Tai keitimas dėl keitimo“, – sakė mokslininkė. Jai pritarė ir kultūros istorijos tyrinėtojas, nepriklausomybės pradžios švietimo ir mokslo ministras humanitarinių mokslų daktaras Darius Kuolys. Juodu buvo tarp 2016 metų programos kūrėjų, o A. Martišiūtė-Linartienė yra ir naujosios darbo grupėje.

Šiuo metu atnaujinamos visų mokomųjų dalykų ugdymo programos. Tarp jų – ir lietuvių kalbos ir literatūros. Darbo grupėje, kuri jau pateikė atnaujintos programos projektą, kunkuliuoja nesutarimai. Didžiausia prieštara iškilo tarp mokslininkų ir lietuvių kalbos mokytojų.

LRT.lt neseniai kalbino vieną iš atnaujinamos programos projekto autorių – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Mindaugą Grigaitį. Čia galite susipažinti su jo nuomone.

Kuolys: nuėjome džiazo keliu, o tas džiazas mums gali labai daug kainuoti

Kultūros istorijos tyrinėtojas D. Kuolys naujos programos kūrimą vadina džiazu, darbu priešokiais. O kai reforma daroma priešokiais, anot jo, nieko gero iš to neišeis. Be to, jis pabrėžia, kad naujos programos kūrėjai daugiau dėmesio skiria literatūrai, kuri, pasak jo, aktuali mergaitėms, pamiršdami berniukus.

– Ar, jūsų akimis, reikėjo keisti šiuo metu galiojančią 2016 metų programą?

– Pirmiausia reikia tyrimų. Civilizuotos valstybės atlieka savo ugdymo turinio tyrimus – kaip jis veikia, kaip įgyvendinamas. Ugdymo turinys priklauso ne tik nuo programų. Jis priklauso nuo vadovėlio, ugdymo šaltinio, mokytojo darbo. Nuo to, ar mokytojas adekvačiai supranta programas, kaip jas interpretuoja. Ir dar nuo daugybės kitų dalykų.

Šiuo atveju 2016 metų programa veikia ištisai tik iki devintos klasės. Tad mes jos net neišbandėme iki galo. Ir neatlikome jokių tyrimų, nežinome, kas yra gerai, kas yra blogai. Dabar viešojo pirkimo tvarka keičiame programą intuityviai.

Teko dalyvauti Lituanistų sambūryje aptariant programų veikimą. Tada buvo pagrįstų mokytojų pastabų, kad reikėtų daugiau leisti jiems rinktis. Lituanistų sambūris surašė tokias pastabas Švietimo plėtotės centrui, man atrodo. Nurodė, kad reikėtų eiti liberalesniu keliu.

Šiandien mes neturime duomenų, kurie sakytų, kad reikia atnaujinti lituanistines programas, ir neturime duomenų, kurie sakytų, kaip reikia jas atnaujinti.

– Esate susipažinęs su parengtu nauju projektu. Kaip jį vertinate?

– Pirmas įspūdis, kad tas projektas neturi koncepcijos. 2016 metų programa buvo pagrįsta lituanistikos koncepcija, parengta anksčiau. Ta koncepcija aiškiai formulavo tikslus ir uždavinius. Taip ta programa ir atsirado.

Ką rengėjai daro dabar? Persirašo 2016 metų programos paskirtį, tikslus, uždavinius, o dalį temų, tekstų keičia iš esmės sugriaudami buvusią sistemą, bet nepateikdami savo naujos paskirties, tikslų ir uždavinių. Šitaip sukeliamas chaosas. Ko tuo siekiama, sunku pasakyti.

Literatūra yra visuma. Literatūros vaidmenų yra daug ir asmens, ir bendruomenės gyvenime. Buvusi programa buvo orientuota į literatūros visumą, stengtasi su literatūros vaidmenimis supažindinti jaunus žmones. Dabar renkamasi, kaip teko skaityti vieno darbo grupės atstovo poziciją, labiau psichologinį vaidmenį, labiau terapijos vaidmenį, kuris labai svarbus jaunam skaitytojui, bet nėra vienintelis. Dar vienas dalykas – einama griežtinimo tvarka. Kūrinių ne mažėja, o daugėja, jų atranka darosi labai komplikuota.

Pavyzdžiui, nėra aišku, kodėl atsisakoma nacionalinei kultūrai labai svarbių tekstų ir vardų. Pagrindinėje mokykloje nebelieka pirmosios lietuviškos knygos ir Martyno Mažvydo. To nebelieka literatūros pamokose, manoma, kad tai bus nagrinėjama kaip kalbos reiškinys. Ar mūsų vaikai neturėtų su tuo susipažinti? Nereikia gilios analizės, mūsų vaikai bent iš smalsumo turėtų žinoti, kokia yra pirmoji lietuviška knyga, koks buvo pirmasis eilėraštis. Tai yra literatūros faktai. Jei literatūra jų atsisako, ji tampa fragmentiška ir nebeperteikia labai svarbių bendruomenei ženklų.

Nebelieka Mikalojaus Daukšos ir jo garsiosios prakalbos. Tokie dalykai yra simboliniai, svarbūs. Paaugliai pagrindinėje mokykloje turėtų tokius dalykus atrasti. Nebelieka Simono Daukanto ir Adomo Mickevičiaus – 19 amžiaus autorių, labai svarbių lietuvių kultūrai, kertinių autorių. Net sovietmečiu istorikas Vytautas Merkys rengė knygelę moksleiviams apie S. Daukantą, kad pristatytų jo idėjas. Atgimimo laikais Saulius Žukas rengė mokyklai knygelę, kad priartintų prie jaunosios kartos autorius, kurie modernios bendruomenės kūrimui buvo ypač svarbūs. A. Mickevičius yra autorius, jungiantis ir lenkakalbę, ir lietuviakalbę Lietuvos visuomenę. Šių autorių nebelieka.

Nebelieka lietuvių liaudies karo dainų, karo sutartinių, kovų už laisvę temos motyvų, kurie sovietmečiu į lietuvių kultūrą buvo įvesti kaip labai svarbūs lietuvių kultūros tapatybės ženklai. Sovietmečiu šie dalykai buvo, o dabar mėginama jų atsisakyti kaip nebeaktualių. Ir Icchoko Rudaševskio nebuvo programos projekte, atsirado tik po kritikos.

Pažiūrėkime, kas siūloma vietoj to privalomai. Tai Thomo More’o „Utopija“, Tommaso Campanellos „Saulės miestas“. Ar jie iš tikrųjų yra ypatingos meninės vertės? Ar jie ypač svarbūs Lietuvos vaikams, ar atitinka jų brandą, ar tai psichologiškai artimi tekstai, ar būtų pajuntamas skaitymo malonumas? Vargu.

– Jūsų oponentai sako, kad tekstai, kurių pasigedote, yra per sunkūs žemesnių klasių mokiniams.

– Tie tekstai nėra per sunkūs. S. Daukantas, išverstas į dabartinę lietuvių kalbą, nėra per sunkus. Tai gana žaismingas tekstas. Kada su tais tekstais vaikus supažindinti, jei jie, būdami keturiolikmečiai, vis dar yra per maži? Kada jie gali sužinoti, kad lietuviai turėjo pirmąją lietuvišką knygą? Sulaukę aštuoniolikos? Kodėl mes slepiame nuo vaikų tokius kultūros dalykus? Jei britai slėptų Shakespeare’ą, būtų nesusipratimas. Lenkų visuomenė nesuprastų, jei A. Mickevičius atsirastų jų programoje tik 11–12 klasėse.

Kuriant 2016 metų programą, buvo išsikeltas uždavinys vaikams atskleisti literatūros visumą. Tai ir estetinis vaidmuo, ir tai, kad mokykloje vaikai turi patirti literatūros grožį. Lygiai taip pat literatūra – Kristijonas Donelaitis, Maironis, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda – telkia bendruomenę, duoda jai svarbių ženklų, idėjų, bendrų reikšmių, kas paverčia mus interpretacine bendruomene.

Ar tikrai aštuntokui T. Campanella yra reikalingas? Dabar jis yra privalomas. Kodėl? Negaliu rasti atsakymų. Mokytojai reikalavo kuo daugiau laisvės rinktis. O dabar darome kuo daugiau privalomų tekstų, kurie atrodo labai labai keistai. Programa susiaurina pasirinkimą, o tai labai negerai.

Mūsų humanitarinėse programose vis labiau įsitvirtina vienakryptis – moteriškas – požiūris į gyvenimą. Tai nėra blogai, bet nepakanka to požiūrio. Ką turiu galvoje? Vis daugiau mokykloje lieka mokytojų moterų. Mokytojos moterys ar vis daugiau prie moteriško diskurso prisitaikantys vyrai galvoja apie mergaites mokykloje, kaip ugdyti geras skaitytojas, kaip mergaitėms duoti reikiamų temų. Bet nepagalvojama, kad greta sėdi berniukai, kurie linkę į kitą literatūrą. Jiems laisvės kovų literatūra, vyriškumą ugdanti literatūra irgi yra svarbi. Kai tik moterų ar prie moteriško diskurso prisitaikančių vyrų būrys mėgina tvarkyti tas programas, mes matome jų moteriškėjimą.

Antai I. Rudaševskio išbraukimas, neįtraukimas į programą buvo simptominis. Ana Frank – mergaitė, kuri patiria visą Holokausto tragizmą, jos mergaitiškas pasakojimas nekelia abejonių, kad jis turi būti mūsų programose. Bet štai berniuko, labai stipraus 13–14 metų berniuko, kuris augo Vilniaus gete, kuris kovojo, priešinosi, nepasidavė absurdui, tragizmui, siaubui, dienoraštis yra kur kas drastiškesnis, kur kas stipresnis emocine puse, bet mūsų sudarytojai buvo jo atsisakę.

Matau tą kryptį. Arba karo dainų atsisakymas, kovų už laisvę tekstų atsisakymas. Manau, vis galvojama apie mergaites.

– Norite pasakyti, kad laisvės kovos nerūpi mergaitėms?

– Gali būti, kad rūpi, bet labai mažai galvojama, kad klasėse sėdi ir berniukai, kuriems reikia duoti lektūros. Keista, kad trisdešimtais laisvės metais iš programos išbraukiami žodžiai „laisvė“ ir „tauta“. Man keista. Kodėl tai tampa nevartojamais žodžiais?

– Jūs prisidėjote prie 2016 metų literatūros ugdymo programos kūrimo?

– Taip, buvau pakviestas Lietuvių literatūros instituto. Toje darbo grupėje dirbo labai daug žmonių, vyko labai daug diskusijų. Man teko prisidėti, teko kai kuriuos dalykus ir formuluoti.
O dabar matau, kad nuėjome džiazo keliu, o tas džiazas mums gali labai daug kainuoti.

– Ką, anot jūsų, reikia daryti dabar? Stabdyti naujos programos kūrimą ir imtis tyrimų?

– Matote, mes keičiame radikaliai, nes Vyriausybė įsipareigojo labai greitai, per pusantrų metų, atnaujinti ugdymo turinį, o tai yra nesąmonė. Niekur pasaulyje taip sparčiai neatnaujinamas ugdymo turinys. Mes neapsvarstėme konceptualaus ugdymo turinio atnaujinimo. Pavyzdžiui, dabar visi mėgina galvoti, kaip atnaujinti jau esamų dalykų turinį, bet nepagalvojama, kokių dalykų šiandien, 21 amžiuje, Lietuvos jaunuoliui, vaikui reikia. Nėra Lietuvos gimnazijose filosofijos, kas turėtų būti. Nėra civilizacijų istorijos, kas jau galėtų būti šiais laikais. Turinio tinklelis kurtas nepriklausomybės pradžioje. Kiek metų praėjo nuo to laiko?

Nėra aiškios koncepcijos, kuria remiantis būtų atnaujinamas ugdymo turinys.

– Jūs kalbate apie Bendrųjų programų atnaujinimo gaires?

– Taip. Jos yra bendro pobūdžio ir neatsako į klausimus. Jos leidžia improvizuoti, kaip kas nori, tai ta improvizacija ir vyksta. Bet mes neaptarėme pačios koncepcijos, ugdymo tinklelio, kokių naujų dalykų galėtų atsirasti. Tokia diskusija Lietuvoje nevyko, nors buvo būtina. Taigi mes priešokiais darome labai rimtą reformą. O kadangi darome priešokiais, nieko rimto iš to neišeis.

Martišiūtė-Linartienė: viešojoje erdvėje atsiranda tendencingo gąsdinimo

– Ar lietuvių kalbos ir literatūros programas reikėjo keisti? – LRT.lt paklausė Martišiūtės-Linartienės, kuri yra ir atnaujinamos programos darbo grupės narė.

– Lietuvių kalbos ir literatūros programa yra turbūt jauniausia iš visų ugdymo programų. Ji buvo patvirtinta 2016 metų pradžioje, tad pagal šią programą dar nebaigė mokytis 5–10 klasių mokiniai. Abejočiau, ar ją reikia pakeisti, nes, pirma, nėra pasibaigęs visas ciklas, antra, nėra jokių tyrimų, kuriais būtų nustatyta, kas esamoje programoje yra blogai, kas yra gerai. Tad galime remtis tik subjektyviomis nuomonėmis.

Trečia, manyčiau, dabar galiojanti programa yra stipri tuo, kad išlaiko pusiausvyrą tarp klasikos ir šiuolaikinės literatūros, ji duoda labai daug laisvės rinktis. Reikia ypač akcentuoti tai, kad pagrindinis literatūros uždavinys – kad vaikai atrastų skaitymo malonumą, kad suvoktų literatūrą kaip meną, kad lavintųsi estetinę pajautą, įžvelgtų literatūros jungtis su kitais menais. Tai yra pirmas uždavinys.

Tuomet kyla klausimas: jei mes, neatlikę tyrimų, norime pakeisti programą, kokiais argumentais remiamės? Jei šis uždavinys yra sunkiai pasiekiamas, kad vaikai suvoktų literatūrą kaip meną, galvokime, ko reikia.

Apklausiami mokytojai teigė, kai kai kuriose klasėse yra per daug kūrinių, tad nespėja visko. Puiku, tuomet mažinkime. Bet esu prieš drastišką pakeitimą, kuris iš esmės neleidžia pasiekti daugelio programos uždavinių ir tikslų.

– Esate naujos programos kūrimo grupėje. Taip išeina, kad joje dirba žmonės, nesutariantys dėl pamatinių dalykų.

– Esu šioje grupėje kaip savanorė. Esame du savanoriai – M. Grigaitis ir aš. Kaip savanorė pradėjau dirbti vasaros pabaigoje. Visuomet kėliau šį klausimą ir kelsiu toliau. Pakeisti programą nėra tikslo. Kaip vyksta darbo procesas? Matome, kad po truputėlį grįžtame prie tų pačių kūrinių, kurie yra 2016 metų programoje. Matome, kad negalime apeiti tautosakos, nes tuomet vaikai nesupras ir šiuolaikinių kūrinių. Negalime apeiti ir Maironio. Ir taip toliau.

Žinoma, galėjau atsistatydinti iš karto, kai buvo pradėta dirbti pagal M. Grigaičio pateiktą projektą. Pripažinkime, kad projekte iš esmės yra tie patys kūriniai, bet jie išmėtyti iš klasės į klasę. Koks to tikslas, sunku paaiškinti. Vyksta keitimas dėl keitimo, o ne kad vaikai būtų ugdomi pagal kokybiškesnę, brandesnę programą.

– Nesutinkate su M. Grigaičiu, kuris sako, kad į kitas klases kai kurie kūriniai iškeliami, nes jie labiau atitinka jų amžiaus grupės psichologinę raidą, pasirengimą skaityti tokį kūrinį?

– Nematau didelio skirtumo, ar Jonas Biliūnas bus skaitomas penktoje klasėje, ar nebus skaitomas. Yra tam tikra ugdymo tradicija. Yra tam tikri kūriniai, kurie vaikams leidžia susikalbėti su tėvais, nes jie tuos kūrinius skaitė, su seneliais. J. Biliūną penktokai supranta, tad palikime jį ten.

Viešojoje erdvėje atsiranda tendencingo gąsdinimo. Cituoju M. Grigaitį, kuris sako, kad vaikai pažintį su literatūra pradėdavo nuo M. Mažvydo „Katekizmo“ ar M. Daukšos „Postilės“ prakalbos. Tai netiesa, vaikai ne nuo to pradėdavo šią pažintį. Sakyčiau, kad tai yra principinis konfliktas, kuris tęsiasi keletą metų. Man labai nesinorėtų, kad vaikai taptų ambicijų įkaitais.

Manyčiau, reikėtų eiti prie akademinės diskusijos, kas yra mokymo tradicija, kokie tekstai priimtini tam tikro amžiaus vaikams. Kuriant 2016 metų programą, vaikų literatūros specialistai taip pat dalyvavo. Buvo atsižvelgta į daugybę jų pasiūlymų. Yra daugybė pasirenkamųjų kūrinių.

– Sakėte, kad mokytojai skundėsi, esą programoje per daug kūrinių. O kaip jums atrodo, esamoje programoje yra per daug kūrinių?

– Tarkime, programoje yra įrašyta „pasirinktų lietuvių poetų eilėraščiai“. Mokytojas turi teisę rinktis. Jei jis turi stiprią klasę, gali analizuoti tris eilėraščius. Jie turi silpną, gali rinktis vieną. Tad programoje buvo palikta laisvė. Tad tikrai man sunku pasakyti, kad kūrinių yra per daug. Dabar mes mėginame skaičiuoti pamokas ir pagal tai mažiname kūrinių skaičių. Bet tai nėra priežastis apskritai išdarkyti programą, daryti „frankenšteiną“.

Taip pat skaitykite

Antrasis programos tikslas – mokinius supažindinti ne tik su literatūra, bet ir su tam tikra kultūros tradicija. Yra iškalbingas pavyzdys iš Maironio šimtmečio minėjimo. Vincas Mykolaitis-Putinas yra pasakojęs, kad per minėjimą buvo skaitomi pranešimai apie Maironio, kaip jausmingo lyriko, poeziją, kad jis rašė aukštos estetinės vertės eilėraščius. Bet niekas neaptarė jo kūrybos vaidmens žadinant tautinę savimonę ir savigarbą, telkiant tautą atgimimui. Mūsų literatūra nėra tik menas. Jei mes nuslepiame nuo vaikų, kad Maironis ne tik rašė gražų eilėraštį, bet tie eilėraščiai ir tautą telkė, neatskleidžiame labai svarbių dalykų.

– Vadinasi, per literatūros pamokas turi būti ugdomas ir patriotiškumas?

– Tai būtų elementarus kultūrinis pažinimas. Mūsų literatūra yra labai sociali. Aktyvų vaidmenį suvaidino rašytojai ir jų kūriniai. Atsisakyčiau kategoriško priešinimo: senoji literatūra, naujoji, ar tai turi keliauti į tautosaką, ar tai turi keliauti tik į literatūrą.

Pati idėja atnaujinti programą buvo sutikta labai džiugiai. Matėme galimybę atnaujinti humanitarinį ugdymą, mat dabar vienintelis humanitarinis ugdymas vyksta per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas. Jeigu čia suremtų pečius istorijos programa, menų, dailės, muzikos programos, galėtume sakyti, kad mūsų vaikai taptų kultūringesni. Bet ryšys tarp dalykų taip greitai neatsiranda. Jei norime liaudies dainas atiduoti tik muzikos mokytojams, nebus gerai, nes yra daugybė literatūros kūrinių, kurių, nepažindami tautosakos, tiesiog nesuprastume.

Taip pat skaitykite

– Kaip matau programos projekte, jūsų oponentai visų liaudies dainų neatidavė muzikos mokytojams.

– Per dideles kovas iki penkių dainų yra išlikę. Bet ar dėl to reikėtų kovoti?

Ankstesnių programų kūrėjai siekė, kad nepriklausomos Lietuvos mokyklą baigęs žmogus būtų išprusęs ir literatūros, ir meno, ir kultūros požiūriu. Kad jis taptų kultūros asmenybe, kad galėtų kūrybingai tęsti mūsų kultūros tradiciją.

Laukia labai daug darbo ir derinimo, nes vienas pavojingų dalykų yra tempas ir darbo sąlygos. Dirbame nematydami vieni kitų akių. Nuotolinis darbas turi labai daug trūkumų. Nėra išsikalbėjimo, diskutavimo. Anos programos kurtos daugybę metų, buvo daug diskusijų, ieškota pusiausvyros, svarstyta, kokie literatūros tekstai yra neapeinami. Taip atsirado programoje ir A. Mickevičius, taip pat naujų tekstų, kurie susiję su pokario rezistencija, Holokaustu, kaip, tarkime, I. Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ greta Anos Frank dienoraščio.

Populiariausi

Ingridos Šimonytės ministrų kabinetas

Lietuvoje

2020.12.04 12:06

Nausėdos verdiktas – įvardijo, kurių Šimonytės teiktų kandidatų neskirs ministrais Armonaitė: naujas kandidatas – artimas partijos vertybėms; atnaujinta 13.47

14
Karantinas Lietuvoje

Lietuvoje

2020.12.04 16:01

Veryga: karantiną bus siūloma pratęsti iki gruodžio 31 dienos pranešė, kaip galėtų griežtėti karantinas

Aurelijus Veryga

Lietuvoje

2020.12.04 13:14

Laikinasis ministras: kitą savaitę bus svarstomos naujos karantino griežtinimo priemonės nesutinka su Šimonytės kritika NVSC; atnaujinta 15.15

6