Turbūt dažnas iš mūsų šiandien neabejingas Baltarusios įvykiams, galbūt stojot į „Laisvės kelią“, aukojot nuo smurto nukentėjusiems žmonėms ar bent jau sekėt, kas dedasi kaimyninėje šalyje, nelabai tiksliai vadinamoje „paskutine diktatūra Europoje“ (nes jeigu Baltarusia – paskutinė, tai kas yra Rusija? Demokratijos triumfas?).
Socialiniai tinklai mirga marga informacija, tiesioginiais reportažais, kadrais, filmuotomis ištraukomis ir įvairiausiais protestuotojų nešamais plakatais, kuriuos skaityti be galo įdomu. Ir štai keliuose plakatuose man teko pamatyti tai, ką įrašiau į komentaro pavadinimą, pvz., „Aliaksandrai, Ledi Gaga tavęs laukia!“ (ir nupiešta atlikėja Lady Gaga), arba „Ga ga, ga ga!“ (ir nupiešta žąsis). Pirmą akimirką truputį nustembi, paskui pradedi juoktis, supratęs, apie ką tai, o tada susimąstai – ar tikrai Ledi Gaga laukia?
Manau, supratote, apie kokią Ledi mes kalbame? Ne? Na, tada atskleidžiu paslaptį – kirilica (dauguma protestuotojų plakatų rašomi rusiškai, kirilica) Nyderlandų miestas Haga rašomas su raide „G“ – t. y. „Gaga“. Vadinasi, žąselė ir dainininkė laukia Aliaksandro ne kur kitur, o ten. Nes Hagoje – tarptautiniai teismai, tribunolai, ir bendrai Haga yra vadinama pasaulio teisės sostine. Tik štai ar sulauks – klausimas gerokai sudėtingesnis.
Keistas dalykas tas teisingumas. Mes visi jį jaučiame, mes visi jo ieškome ir... visi jį suprantame skirtingai. Bet vis dėlto tam tikrus bendrus vektorius išvesti sugebame, ir tie vektoriai yra įtvirtinti tarptautiniuose dokumentuose. Galima teigti, kad pasaulis yra susitaręs, kokios veikos yra iš principo neteisingos, nepateisinamos nei raison d‘etat, nei karine būtinybe, nei dar aibe kitų pateisinimų. Ir tokių veikų padarymą mes vadiname tarptautiniais nusikaltimais – karo nusikaltimais, nusikaltimais žmoniškumui, genocidu. Tai anaiptol nereiškia, kad tokių pateisinimų nuolat neieškoma, ar tai būtų Mianmaro valdžios nusikaltimai prieš rohinjus, ar Kinijos uigūrų „perauklėjimo stovyklos“, ar mūsuose mėgstama „dvigubo genocido“ teorija, ar klasių neapykantos ideologija, ar religinis fanatizmas.
Be to, pasaulinis teisingumas neateina trimituodamas didingomis fanfaromis – greičiau, net ir sulaukę jo apraiškų, dažnai neslepiame pykčio ar rezignacijos: kodėl taip vėlai? Kodėl taip mažai? Kodėl neapsaugojo? Kodėl mes, o ne jie? Priežasčių tarptautinio teisingumo neveiksmingumui – daug, pirmiausia – tarptautinę bendruomenę sudaro daug valstybių su skirtingu požiūriu ir skirtingomis galimybės, pasaulio policininko – nėra, o vos jam atsiradus, pasipila kaltinimai, kad policininkas virto smurtautoju (būna ir taip). Vis dėlto, kad ir ką kalbėtų skeptikai, pasaulyje pamažu teisingumo daugėja, taip pat ir tarptautinio.
Sulaikymo metu žmonės mušami, kankinami, prievartaujami, žalojami – visos šios veikos patenka į nusikaltimų žmoniškumui nusikalstamų veikų sąrašą. Kai kurie dingę be žinios, t. y. apie jų buvimo vietas nežino net artimieji. Beje, „dingimas be žinios“ – tai irgi nusikaltimų žmoniškumui dalis, vadinamas „priverstinis žmonių dingimas“. Taigi, drįsčiau teigti, kad Baltarusioje vykdomi nusikaltimai žmoniškumui.
Bet grįžkime prie Baltarusios. Ar toks elgesys, kaip su protestuotojais elgiasi Aliaksandro Lukašenkos tarnybos, nusikalstamas? Be jokio abejonės. Ar jis prilygsta tarptautiniams nusikaltimams ir jį vykdančių asmenų laukia Haga? Pamėginsiu pasvarstyti.
Pirmiausia, atmeskime tai, kas mums netinka. Žinoma, kad tai, ką daro lukašenkinės struktūros (OMON‘as, milicija, saugumas), nėra genocidas. Tai taip pat nėra ir karo nusikaltimai, nes karo nusikaltimų kvalifikavimui reikalingas ginkluotasis konfliktas, o jo Baltarusioje nėra ir, tikėkimės, nebus. Kas lieka? Nusikaltimai žmoniškumui.
Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statuto (nežiūrint Romos pavadinimo, pats Teismas veikia Hagoje) septintas straipsnis, apibrėžiantis nusikaltimus žmoniškumui, juos apibūdina kaip daugybines nežmoniškas veikas, nukreiptas prieš civilius gyventojus kaip valstybės ar organizacijos politikos dalį, vykdomas masiškai arba sistemingai. Šis apibrėžimas – sudėtingas, net ir teisininkams, mat reikalauja keliapakopės struktūros įvertinimo.
Pirmiausia, turi būti nukreiptas puolimas prieš civilius gyventojus. Puolimas, tai irgi svarbu, nėra suprantamas kaip karinis puolimas, labiau – kaip pačių įvairiausių represijų srautas (kitaip tariant, nereikia tankų, kulkosvaidžių ar bombų, nereikia karinių operacijų, bet masiniai žmonių įkalinimai, žudymai, kankinimai, nesvarbu, kas juos atlieka, gali būti laikomi „puolimu“). Puolimo „nukreiptumas“ reiškia, kad yra kažkas, kažkoks subjektas, kas tą puolimą valdo, kreipia ar bent pritaria jam, arba neužkerta jam kelio, ir tas kažkas turi būti valstybė arba organizacija.
Čia jau prasideda įvairių interpretacijų laukas: pvz., ar narkotikų karteliai, kurių karai nusineša tūkstančius gyvybių, yra organizacijos, ar visgi turime kalbėti tik apie politines organizacijas, vadinamąsias „valstybes de facto“, „valstybės tipo teritorinius darinius“ (pvz., „Islamo valstybę“), teroristines organizacijos (pvz., „Al Qaeda“ įvykdytas rugsėjo 11-osios išpuolis taip pat yra vertinamas kaip nusikaltimai žmoniškumui) – vieno atsakymo nėra.
Tačiau Baltarusios atveju tai aišku: prievartą vykdo valstybinės struktūros. Ir tai nėra savavališka prievarta, ji yra susidorojimo su protestuotojais įrankis, vadinasi, valstybės politikos elementas, juolab kad valstybė nesiėmė jokių veiksmų prievartos aktams ištirti. Antra, ar ši prievarta nukreipta prieš civilius gyventojus? Žinoma, čia net nekyla abejonių. Baltarusios protestuotojai – taikūs, jų niekaip negali priskirti prie necivilių, ir, regis, jie sąmoningai renkasi neprievartinį pasipriešinimo būdą: manifestacijos, streikai, o ne ginklai. Trečias elementas – ar ši prievarta yra masiška (t. y. turime daug aukų) arba sisteminga (t. y. vykdoma pagal tam tikrą struktūrą, sistemą, modelį)?
Atkreipkite dėmesį – atsirado žodelis „arba“, jis įtraukiamas tam, kad nusikaltimų žmoniškumui nesietume vien su skaičiais, nes skirtingi nusikaltimai skirtingose bendruomenėse nusineša įvairų skaičių aukų. Tuo tarpu sistemingumas nusako tokių nusikaltimų planingumą, veikimą pagal tam tikrą sumanymą, pasitelkiant viešuosius resursus, ideologiją, propagandą, valstybės ar organizacijos aparatą. Nors nėra tikslių duomenų, bet kalbama, kad Baltarusioje sulaikyta apie 8000 žmonių, apie 100 dingę be žinios, patvirtintos 4 mirtys. Ar tai yra masiška? Nežinau. Ar tai yra sisteminga? Taip, nes tai nėra pavieniai prievartos aktai, pagaliau, valstybės institucijos ir pats Aliaksandras Lukašenka juos pateisina, kitaip tariant, pritaria ir net grasina tęsti susidorojimą.
Kokios daromos veikos? Sulaikymo metu žmonės mušami, kankinami, prievartaujami, žalojami – visos šios veikos patenka į nusikaltimų žmoniškumui nusikalstamų veikų sąrašą. Kai kurie dingę be žinios, t. y. apie jų buvimo vietas nežino net artimieji. Beje, „dingimas be žinios“ – tai irgi nusikaltimų žmoniškumui dalis, vadinamas „priverstinis žmonių dingimas“. Taigi, drįsčiau teigti, kad Baltarusioje vykdomi nusikaltimai žmoniškumui.
Bet kas toliau? Kas gali taikyti atsakomybę už šiuos nusikaltimus? Pirmiausia, žinoma, tokią atsakomybę turėtų taikyti pati valstybė, t. y. Baltarusios institucijos turėtų tirti pareigūnų elgesį, kuris yra nusikalstamas ir pagal nacionalinę teisę. Žinoma, netirs, nes nei Lukašenkos sveikatos ministras matė kankinimus ir sužalojimus, nei pats caras Aliaksandras. Kreipiame žvilgsnį į tarptautinį teisingumą – ir čia mūsų laukia ne itin malonus paveikslas. Taip, Tarptautinis Baudžiamasis Teismas yra, ir jis veikia, bet tai sutartinis teismas, kitaip tariant, kad asmuo patektų į šio teismo jurisdikciją, jo valstybė arba teritorija, kurioje padarytas nusikaltimas, turi būti Romos statuto narė. Turbūt nenustebsite, kai pasakysiu, kad Baltarusia nėra šio teismo narė. Taip, yra dar ir kitų kelių – pavyzdžiui, kad valstybė kreiptųsi specialia deklaracija, kaip padarė Ukraina dėl nusikaltimų, padarytų 2014 metais sušaudant Maidano protestuotojus. Bet kol Baltarusioje nepasikeis režimas, to nebus. O pasikeitus režimui, galimas daiktas, prasidėtų nacionaliniai teisingumo procesai ir Tarptautinio Baudžiamojo Teismo neprireiktų. Trečiasis kelias – Jungtinių Tautų Saugumo Taryba savo sprendimu nurodo šią situaciją ištirti Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui. Deja, ten sėdi Rusija ir Kinija, dvi caro Aliaksandro draugužės. Hagos jos nemėgsta, vadinasi, perdavimo Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui per Saugumo Tarybą galime net nesitikėti.
O yra kas nors, kas galėtų veikti be šio teismo? Nedaug kas. Baltarusia nėra net Europos Žmogaus Teisių Teismo dalyvė, kažkada ji sąmoningai išstojo, kad niekas netrukdytų kurti autoritarinio rojaus. Baltarusija yra Konvencijos dėl kankinimų, žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo uždraudimo narė, šios Konvencijos pagrindu įsteigtas komitetas galėtų tirti tas veikas, kurios patenka į kankinimo sąvoką. Procesas, žinoma, būtų ilgas, ir Komitetas neturi galios bausti, bet kartais svarbu ne tik nubausti, bet ir užfiksuoti tokio elgesio faktus. Visa kita jau lieka tik politinės priemonės, veikti per įvairius tarptautinius forumus – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją, Europos Sąjungą, Jungtines Tautas. Tie procesai irgi po truputį vyksta, nors ir sunkiai – bent vieną užtarėją Europos Sąjungoje Lukašenka turi, nebent Viktoras Orbanas savo nuomonę pakeistų.
Taip pat galima kelti ir šį klausimą: o kaip Lietuva, juk mes – kaimynai, palaikome baltarusių demokratijos siekius, o jeigu štai tie OMON‘o smogikai atvažiuos apsipirkti į „Akropolį“, ar galima juos stverti ir – į teisiamųjų suolą? Teoriškai – taip, galime. Mat mūsų Baudžiamajame kodekse yra įtvirtinta galimybė vykdyti universaliąją jurisdikciją dėl tarptautinių nusikaltimų, taip pat ir nusikaltimų žmoniškumui. Tam mūsų prokuratūrai reikėtų nustatyti įtariamuosius, pradėti ikiteisminį tyrimą, kelti baudžiamąją bylą. Galbūt toks kelias galimas, kai Europos Sąjunga paskelbs, kokiems Lukašenkos režimo pareigūnams bus taikomos sankcijos, t. y. mes tiksliai žinosime, kas užsiėmė žmonių kankinimu ir luošinimu?
Bet visgi, labai gerai būtų, kad tokias iniciatyvas rodytume ne tik mes patys savaime, bet pirmiausia – patys baltarusiai, kad ir į Lietuvą pasitraukusi Sviatlana Cichanouskaja. Ir, žinoma, kad tai darytume ne vieni, o kartu su kitomis valstybėmis – Lenkija, Ukraina, Vokietija, Nyderlandais... Europos gerovė, kaip žinome, vilioja, tad sukurti sistemą, kad nusikaltėliai bijotų iškišti nosį iš savo tvirtovių, – labai geras kelias.
Taigi, bent jau kol kas Hagos suolas Aliaksandrui Lukašenkai – tolimas. Bet gal būtent jo kietumą nujausdamas patriarcho rudens iškankintas tėvužis (bat‘ka) taip atkakliai ir laikosi valdžios, nes žino, kad praradęs paglostytas nebus? Juk ši represijų banga – ne nauja, tik naujų protestuotojų bangų dydis – naujas ir neįtikėtinas. Tad Žyvie Belarus ir fiat justitia (teįsigali teisingumas) – kuo greičiau ir kuo teisingiau.
