Ne kartą, ne du pagalvoju, kad mums, Lietuvai, nepaprastai pasisekė 1990-aisiais. Nepriklausomybės atkūrimas nusinešė aukų, ir niekas jų gyvenimų nebesugrąžins, bet aukų buvo nedaug. Sovietų Sąjungos monstras byrėjo tampomas didžiulių traukulių, kai kurie buvo ypač kruvini, kaip Kalnų Karabacho konfliktas, bet juk galėjo būti ir antroji Jugoslavija.
Pagrindinis dviejų valstybių – SSRS ir Jugoslavijos – subyrėjimo skirtumas slėpėsi turbūt jų prigimtyje. Jugoslavija buvo maršalo Josipo Broz Tito kūrinys, šalis, sukurta valinga vieno asmens ranka, sukurta krašte, kuriame etniniai, nacionaliniai ir religiniai konfliktai virė visą laiką (ne veltui Balkanų katilas). Tačiau, kurdamas pokarinę Jugoslaviją, Tito visus iki tol buvusius konfliktus bandė sušluoti po „socialistinės gerovės“ kilimu: jie nebuvo apmąstyti, jie nebuvo išgyventi, jie nebuvo detraumatizuoti.
O konfliktų būta baisių, ypač Antrojo pasaulinio karo kontekste. Jeigu jūs norite sužinoti, kaip atrodo dar vienas pragaras žemėje, paskaitykite Jugoslavijos istoriją Antrojo pasaulinio karo metais. Jeigu trumpai ją apibūdintume, tai po nacių Vokietijos ir jos sąjungininkų įsiveržimo ten visi pjovė visus, jau nekalbant, kad ir Holokaustas tų kraštų neaplenkė.
Konfliktai ėjo pagal įvairiausias linijas: kroatų fašistai ustašiai, serbų monarchistai četnikai, komunistiniai partizanai, katalikai, ortodoksai, musulmonai, o dar ir kaimynai – bulgarai, vengrai, albanai... Regis, Tito, kurdamas Jugoslavijos Socialistinę Federacinę Respubliką, šį mirtiną kokteilį apramdė, bet tai buvo tik iliuzija. Po įkūrėjo mirties prasidėjo dezintegracijos procesai.
Antras skirtumas – jau „1990-asis“ dešimtmetis. Sovietų Sąjunga byrėjo, bet byrėjimą paskatino liberaliau mąstantys politikai – pirmiausia Michailas Gorbačiovas, vėliau – Borisas Jelcinas. Tuo tarpu Jugoslavijoje po Tito mirties būtent agresyvus nacionalizmas tapo vyraujančia srove, ir senos nuoskaudos išsprogo karais.
Jeigu jūs norite sužinoti, kaip atrodo dar vienas pragaras žemėje, paskaitykite Jugoslavijos istoriją Antrojo pasaulinio karo metais.
Taigi, įsivaizduokime 1990 metus ir Rusijos valdžioje, pvz., Vladimirą Žirinovskį (V. Putinas tuo metu dar buvo labai jaunas). Pirmu tanku (ir pagal dydį) važiavo Serbija, bet ne ką atsiliko ir kroatai – dvi didžiausios Jugoslavijos tautos. Labiausiai Jugoslavijos subyrėjimo karuose pasisekė Slovėnijai – dešimt dienų karo ir nepriklausomybė, galiausiai – Europos Sąjunga ir gerovė; mažiausiai – Bosnijai Hercegovinai ir Kosovui. Bendras Jugoslavijos karų aukų skaičius – apie 130 tūkstančių gyvybių, 4 milijonai pabėgėlių, apie sudarkytus likimus net nėra ką kalbėti: gražus, turtingas kraštas skendo kraujyje ir prievartoje.
Šiomis dienomis ir pasaulis, ir mes prisimename patį baisiausią karo Bosnijoje ir Hercegovinoje epizodą, kai Srebrenicos anklave serbų ir milicijos, vadovaujamos generolo Ratko Mladičiaus, pajėgos planingai nužudė 8 tūkstančius vyrų ir berniukų. Tarptautinis buvusios Jugoslavijos tribunolas tai pavadino genocidu. Serbija ilgainiui kaltę dėl žudynių prisiėmė, bet genocidu tą vadinti atsisako. Šios žudynės laikomos didžiausiu karo nusikaltimu Europoje po Antrojo pasaulinio karo.
Bet, šnekant ciniškai (visi mes mėgstame truputį cinizmo, ar ne?), 8 tūkstančiai aukų, lyginant su 130 tūkstančių, juk taip pat atrodo nedaug? Tad kodėl šios žudynės taip išskiriamos? Kuo jos kitokios? Ir, pagaliau, ar skaičius lemia?
Skaičiai, be abejonės, yra santykinis dalykas. Bet Srebrenicos tragedija ir nusikaltimas tapo savotiška kvintesencija, parodžiusia, kur nuveda agresyvios ideologijos ir neveiklumas. Be to, labai svarbus klausimas – ar pasaulis, pirmiausia Europa, ko nors pasimokė iš šių karų?
Jugoslavijos gaisras liepsnojo šalia Europos valstybių sienų: Austrijos, Italijos, Vengrijos. Mes gi žinome geografiškai, kur buvo Jugoslavija, kur dabar yra Serbija, Kroatija (karų metu dar ją pagal ankstesnę tradiciją, artimesnę slaviškam originalui Hrvatska, vadinom Chorvatija), Slovėnija, Juodkalnija, Kosovas. Tai buvo karas Europoje, bet jam leista įsisiautėti, ir todėl įvyko ir Srebrenicos žudynės, ir Sarajevo apsiaustis, ir Kosovas, ir tik kai su rimtesne jėga įsikišo NATO (nors šis įsikišimas iki šiol vertinamas labai skirtingai), karo gaisras buvo užgesintas, nors, kas rusena po plėnimis, vienas dievas žino. Baisu, kad viskas ten gali plykstelėti bet kurią akimirką.
Srebrenicos tragedija ir nusikaltimas tapo savotiška kvintesencija, parodžiusia, kur nuveda agresyvios ideologijos ir neveiklumas.
Tragedijos bruožai
Bet grįžkim į Srebrenicą, šiek tiek priminsiu tragedijos istoriją. Jugoslavijos karų metu beveik visos konflikto pusės vykdė „etninį valymą“, t. y. iš teritorijų, kurias užgrobdavo, pačiais įvairiausiais būdais – žinoma, nusikalstamais – išvarydavo kitų etninių grupių atstovus, o tų, kurie nenorėjo trauktis, laukė baisus likimas – žudynės, prievartavimai.
Ypač žiauriai šis procesas vyko Bosnijoje ir Hercegovinoje, nes tai buvo mišri buvusios Jugoslavijos Respublika, dar tuo pat metu apėmusi ir religinį neapykantos komponentą (kaip minėjau, serbai, svajojantys apie Didžiąją Serbiją, – ortodoksai, panašių svajų, tik mažesnių galimybių kroatai – katalikai, na, o Bosnijos musulmonai (bosniai) – tai tie patys slavai, tik priėmę musulmonų tikėjimą Osmanų imperijos laikais (taigi, krikščionių požiūriu, dar ir tikėjimo išdavikai).
Tad serbai vijo kroatus, bosnius, kroatai, bosniai – serbus, ir taip toliau. Galiausiai Bosnijos Hercegovinos kare nusistovėjo dvi pusės: serbai ir kroatų – musulmonų federacija (šie kiek pakariavo ir tarpusavyje, bet galiausiai susivienijo prieš bendrą priešą). Etniniai valymai skatino didžiulius pabėgėlių ir vietoj perkeltų asmenų srautus, tam tikros teritorijos tapo jų prieglobsčiais, kaip ir Srebrenicos anklavas. Pabėgėlių (Bosnijos musulmonų) ten buvo tiek daug, kad Jungtinės Tautos, mėginančios pristabdyti konfliktą, 1993 m. šią teritoriją paskelbė „saugia zona“.
Paskelbti paskelbė, bet zonos saugumą garantavo vos 400 labai riboto jėgos naudojimo mandato ir galimybių taikdarių iš Nyderlandų kontingentas (vadinamasis Dutchbat). Serbai, vadovaujami generolo Ratko Mladičiaus, įkvėpti Bosnijos serbų lyderio Radovano Karadžičiaus ir Serbijos palaikymo, tuo metu jau suprato, kad Jungtinių Tautų taikdariai – bejėgiai, ir nusprendė tuo pasinaudoti.
1995 m. liepos 11 d. jie ne tik įžūliai užgrobė anklavą (aiškindami, kad ten slepiasi Bosnijos musulmonų kovotojai), bet puolė ir taikdarius, ėmė įkaitais, galiausiai dar ir šantažu privertė taikdarius atiduoti ten besislapstančius žmones, o juos pačius – išvijo (t. y. kultūringai palydėjo lauk). Nors į pagalbą buvo kviestos NATO oro pajėgos, operacija nepavyko (arba jai nebuvo skirtas pakankamas dėmesys, o serbai dar ir gebėjo paversti įkaitais taikdarių pajėgas ne tik Srebrenicoje, bet ir gretimose vietose, kur kontroliavo situaciją). Tad netrukus serbų pajėgos ir milicijos „saugioje zonoje“ galėjo daryti, ką tik nori.
Kaip ir visi nusikaltėliai, grobikai žadėjo, kad „jums niekas negresia“, su Nyderlandų karių vadu net išlenkė bendrą taurelę. O tada ir prasidėjo: nepaisant visų pažadų, humanitarinių atsitraukimo koridorių, išgaudyti vyrai ir berniukai, susodinti į autobusus, išvežti ir galiausiai sušaudyti. Tyrėjai skaičiuoja, kad masinės žudynės įvairiose vietose vyko maždaug iki liepos 22 d. Likusių žmonių likimas irgi nepavydėtinas. Moterys – išnaudotos ir prievartautos (kartais ir artimųjų akivaizdoje). Beje, būtent Jugoslavijos karų kontekste pradėta aiškiai kalbėti apie moterų prievartavimus kaip ginklą siekiant keisti teritorijų etninę sudėtį. Na, ir, žinoma, išvarymai.
Įtarimų, kad kažkur „dingę“ vyrai iš Srebrenicos anklavo buvo paprasčiausiai nužudyti, kilo gana greitai. 1995 m. lapkričio 16 d. buvusios Jugoslavijos tribunolas įtarimus pareiškė ir Radovanui Karadžičiui, ir generolui Mladičiui. Vėliau tribunolas pareiškė kaltinimus ir žemesnio rango kariškiams, ir sukarintų serbų organizacijų nariams, ypač svarbi tapo generolo Krstičiaus byla, kur pirmą kartą nuskambėjo įvertinimas – „genocidas“.
O tada ir prasidėjo: nepaisant visų pažadų, humanitarinių atsitraukimo koridorių, išgaudyti vyrai ir berniukai, susodinti į autobusus, išvežti ir galiausiai sušaudyti.
Tragedijos aidai
Daug dar būtų galima pasakoti apie patį nusikaltimą – įskaitant ir bandymus jį nuslėpti (pagal nacių praktiką – perlaidoti aukas, sunaikinti kapavietes), pateisinti („pravoslavai to negalėjo padaryti!“ – kadaise rusiškame internete aš net tokius dalykus skaičiau), bet noriu pakalbėti apie dar vieną dalyką – pačių Nyderlandų reakciją.
Vadinamojo Dutchbat (arba Nyderlandų bataliono) bejėgystė šioje situacijoje buvo ne tik apgailėtina, bet ir katastrofiška. Kariai, turėję apsaugoti anklavą, patys pakliuvo į agresoriaus rankas ir, žinoma, nesugebėjo apginti jiems patikėtų žmonių. 2002 m. aš kaip tik buvau Nyderlanduose ir mačiau ne tik buvusios Jugoslavijos tribunolo posėdžius, bet ir tą momentą, kai paskelbus tyrimą dėl Srebrenicos įvykių ir Dutchbato vaidmenį juose, Nyderlandų vyriausybė atsistatydino.
Nors buvo praėję septyneri metai ir ši vyriausybė turėjo mažai ką bendro su nevykusiu taikdariavimu, bet nusprendė prisiimti politinę atsakomybę. Ataskaitoje buvo pripažinta – taikdariai įmesti į krizinę situaciją neparuošti, misija neapgalvota, nesuteikta resursų, misija buvo pasmerkta iš anksto. Galima sakyti, tai buvo atsistatydinimas iš gėdos – valstybinės, nes ši istorija Nyderlandams buvo ir liko labai skaudi.
Kitai aidai, tai, žinoma, bylos buvusios Jugoslavijos tribunole ir Tarptautiniame Teisingumo Teisme, kuriose Srebrenicos žudynės pavadintos genocidu. Ir tam tikras vertinančiųjų šiuos sprendimus nuomonių prieštaringumas. Kaip jau minėjau, Serbija galiausiai pripažino atsakomybę už šias žudynes, pripažįsta, kad tai buvo karo nusikaltimas, bet nepripažįsta, kad jos buvo genocidas, kuris, kaip tikriausiai žinote, bent jau retoriškai, yra laikomas pačiu sunkiausiu nusikaltimu pagal bet kurią teisę, tarsi būtų galima graduoti karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, genocidą, tarsi gyvybių, atimtų per juos, svarba būtų skirtinga.
Visgi, genocidas išlieka skaldančia sąvoka. Vertinant Srebrenicos žudynes kaip genocidą, kelta net keletas klausimų. Pirmasis – tie patys 8 tūkstančiai aukų – ar tai jau genocidas, kai Holokaustas nusinešė 6 milijonus, Ruandos genocidas – apie milijoną? Antrasis klausimas – genocidą mes suprantame kaip siekį sunaikinti visą tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, o šiuo atveju serbai sistemingai naikino (daugiausia) šaukiamojo amžiaus vyrus ir berniukus, ne visus Bosnijos musulmonus, net ne visus Srebrenicoje subėgusius bosnius.
Vis dėlto, tribunolas sugebėjo pažiūrėti į šiuos klausimus aukų požiūriu ir kartu stumtelėjo tarptautinę teisę pirmyn. Pirmiausia, ne skaičius svarbiausia, svarbiausia – tikslas, kad norima sunaikinti tam tikrą grupę. O antra, net ir dalies grupės sunaikinimas gali būti laikomas genocidu, atsižvelgiant į aukų svarbą naikinamos grupės kontekste. Galimų gynėjų – vyrų ir berniukų – sunaikinimas įvertintas kaip noras palikti kitus grupės narius be apsaugos (pirmiausia – moteris).
Taip, serbai masiškai moterų nenaikino (nors prievartavimai ir net priverstiniai nėštumai buvo masiniai), bet tą galėjo bet kada padaryti, ir nebūtų nieko, kas galėtų tam pasipriešinti. Šie sprendimai dėl Srebrenicos žudynių tapo svarbūs ir mums, Lietuvai, mat „grupės dalies“ išaiškinimas labai pravertė ir bylose dėl Lietuvos partizanų naikinimo – ar kalbėtume apie Vasiliausko, ar apie Drėlingo bylas (t. y. byla, kai asmuo už dalyvavimą sulaikant partizanų vadą Adolfą Ramanauską Vanagą, kuris vėliau buvo kankintas ir nužudytas, buvo nuteistas už genocidą) Europos Žmogaus Teisių Teisme.
Pirmiausia, ne skaičius svarbiausia, svarbiausia – tikslas, kad norima sunaikinti tam tikrą grupę. O antra, net ir dalies grupės sunaikinimas gali būti laikomas genocidu, atsižvelgiant į aukų svarbą naikinamos grupės kontekste.
Neišmoktos pamokos
Ar Srebrenicos žudynės, vykusios Europos pašonėje, ko nors išmokė geopolitiniame kontekste? Žvelgiant į buvusią Jugoslaviją, karai ten dar tęsėsi iki pat 2000 m., tik Vakarų sąjungininkai veikė šiek tiek ryžtingiau, ypač prisiminus oro smūgių kampaniją dėl Kosovo 1999 m., po kurios Kosovas nebegrįžo į Serbiją ir galiausiai susikūrė savo valstybę (dar vienas gana kontroversiškas Jugoslavijos karų rezultatas).
Ir vis dėlto, kai 2008 m., 2014 m. Rusijos karų prieš Gruziją ar Ukrainą kontekste, nors ir nebuvo tokių baisių dalykų kaip Srebrenica, bet atsakas ir bendrai Vakarų noras pažaboti agresorių buvo vangokas. Apie Siriją net nesinori kalbėti – ten daryti nusikaltimai buvo ne mažiau šiurpūs nei Jugoslavijos karuose.
Čia ir yra didžioji problema – kol karai labai tiesiogiai nepaliečia interesų, tol visiškai nesinori į juos veltis. O ir įsivėlus – jokių garantijų, kad pavyks, kad nebūsi pats apkaltintas, jog darai tarptautinės teisės pažeidimą (ta pati 1999 m. Serbijos bombardavimo kampanija) arba kad įsivėlimas nesukurs naujos gerovės (Muamaro Kadafio nuvertimas Libijoje). Ir, deja, nėra jokių universalių receptų – net ir buvusios Jugoslavijos tribunolas neretai kaltinamas, kad per daug dėmesio skyrė serbų nusikaltimams ir per mažai – kitoms konflikto pusėms. Ir tada net nusikaltimų aukos tampa politinių galių stumdymosi įkaitais.
