„Tuo metu turėjau daug darbų, nemažai mano laiko pareikalavo ir nacionalinė atranka, tad abejojau, ar verta apsikrauti dar vienu projektu“, – LRT.lt pasakoja atlikėja Diana Anisko, prisiminusi, kad iš pradžių svarstė atsisakyti pasiūlymo prisijungti prie Lion Ceccah komandos. Tačiau daina „Solo Quiero Mas“ jai taip patiko, kad, išgirdusi ją, atsisakyti nebegalėjo. „Ir tai buvo geriausias sprendimas“, – džiaugiasi ji.
Drauge su Lietuvos atstovu „Eurovizijoje“ Lion Ceccah į Vieną atvyko pritariantieji vokalistai Diana, Greta, Justa ir Justinas. Tiesa, per konkurso transliacijas savo ekranuose jų neišvysite, tačiau jų balsus tikrai išgirs visa Europa. LRT.lt kviečia praskleisti paslapties skraistę ir su jais susipažinti.
– Turbūt šių metų nacionalinėje eurovizinėje atrankoje turėjote daugiausia galimybių išvykti į didžiąją „Euroviziją“, nes prisidėjote net prie dviejų pasirodymų...
– Tiesą sakant, net trijų! Pirmoji į komandą mane pasikvietė Agnė Buškevičiūtė, tačiau mūsų pasirodymas baigėsi pusfinalyje. Taip pat į sceną žengiau su Jono Vilimo suburtu kolektyvu „Walls of Water“. Išgirdęs, kaip dainuoju kolektyve „United Voices“, jis pasiūlė atlikti moterišką dainos partiją. Reikėjo laiko, kad suvokčiau, jog turėsiu būti ne tik pritariančiąja vokaliste, bet man teks keliauti ir į scenos priekį, tačiau tai buvo labai įdomi ir vertinga patirtis, labai ja džiaugiuosi.
Galiausiai sulaukiau pasiūlymo prisidėti prie Lion Ceccah komandos. Tiesą sakant, man pasiūlė kita jo pritariančioji vokalistė Greta. Mudvi buvome bendramokslės nuo pirmos klasės, tačiau po studijų buvome įsisukusios į savo darbus ir bendravome kiek mažiau, tačiau gyvenimas mus vėl suvedė, mūsų draugystė sustiprėjo. Pasiūliau Gretai prisijungti prie „United Voices“ ir pagražinti mūsų kolektyvą, o vėliau ji mane pakvietė tapti Lion Ceccah pritariančiąja vokaliste.
Prisipažinsiu, iš pradžių galvojau atsisakyti – tuo metu turėjau daug darbų, nemažai mano laiko pareikalavo ir nacionalinė atranka, tad abejojau, ar verta apsikrauti dar vienu projektu. Tačiau vos tik išgirdau Lion Ceccah kūrinį, jis man taip patiko, kad neliko abejonių, jog turiu prisijungti. Pasakiau, kad, kiek reikės, tiek dirbsiu, jei prireiks, nevalgysiu ir nemiegosiu, tačiau labai norėjau prisidėti prie šio pasirodymo viskuo, kuo tik galiu. Buvo smagi patirtis, kad kartu
Ir tai buvo geriausias kada nors priimtas mano sprendimas. Net neabejojau, kad būtent jis keliaus į didžiąją „Euroviziją“. Ir dabar sakau, kad būsime penketuke, nors giliai širdyje tikiu, kad turėtume laimėti (nusijuokia).
Manau, kad daina „Solo Quiero Mas“ – aktuali visai mūsų vadinamajai millenialsų kartai – yra kažkoks bendras pojūtis, kad norisi daugiau, kad nesinori stovėti vietoje ir mirti nieko nenuveikus. Ta dainos mintis mane labai paveikė, tad iškart žinojau, kad būtinai turiu būti pasirodymo dalimi.
– Išties kankina įvairūs egzistenciniai klausimai? Norisi daugiau? Galbūt dažniau būti scenos priekyje?
– Ar noriu eiti į scenos priekį? Noriu. Ar noriu būti pritariančioji vokalistė? Taip pat noriu. Man galbūt ne tiek svarbu, kurioje pozicijoje dainuoju, svarbiausia tiesiog dainuoti ir būti muzikoje. Be to, man labai patinka būti komandos dalimi. Tiesą sakant, netgi manau, kad vienas ko nors labai prasmingo ar įdomaus veikiausiai ir nesukursi. O net jei ir sukursi, bet neturėsi su kuo visu tuo pasidalyti, tai bus liūdniausia, ką žmogus gali patirti.
Vis dėlto esame socialūs sutvėrimai, todėl ieškome supratimo, ryšio. Ir egzistencinių krizių kyla todėl, kad dalykai ir pokyčiai vyksta ne tik mūsų, bet ir mus supančių žmonių gyvenimuose. Kažkas iškrenta, kažkas prieina, pasilieka... Taigi turbūt normalu kartais nugrimzti į filosofinius pamąstymus. Ar man taip būna? Žinoma, beveik kasdien, bet man tai patinka!
– Jau ir aš spėjau pastebėti, kad esate kupina energijos ir sunkiau nustygstate vietoje. Kad vien jau nacionalinėje atrankoje prisidėjote prie trijų projektų, įdomu kiek jų turite savo kasdienybėje?
– Jų tikrai netrūksta, vis atsiranda, bet kiekvienu džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Sakyčiau, kad nuo studijų laikų vienoje vietoje ilgai išbūti negaliu, man nuolat reikia pokyčių ir naujovių. Taigi gyvenime mėgaujuosi labai skirtingais projektais – esu dainavusi ir kaip solistė, ir duetu, ir su chorais, ir kaip pritariančioji vokalistė... Visaip. Visada prisijungiu prie projektų, kurie atitinka mano muzikinį pajautimą, stilių, patraukia komanda, su kuria norisi dirbti.
Taip pat kasdienybėje esu vokalo mokytoja, dirbu net keliose mokyklose, taigi tenka nemažai palakstyti, todėl neseniai įsigijau galingą automobilį, su kuriuo galiu lengvai atsidurti ten, kur reikia (juokiasi)!
Vedu grupines pamokas, Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje vadovauju ansambliams ir solistams, vedu improvizacijos pamokas, kartu su Gintare Bikuviene dirbu su vaikučiais studijoje, kurioje mažieji ir šoka, ir dainuoja, ir vaidina, ir į įrašų studiją užsuka. Būčiau norėjusi, kad mano vaikystėje būtų buvusi tokia studija, bet bent jau dabar džiaugiuosi būdama jos dalimi dabar.
Papildomai dar vedu individualias pamokas, taigi mano vyriausiam mokiniui – 36-eri, o jauniausiam – vos 4 mėnesiai. Pačius mažiausius mokau „Yammahos“ mokyklėlėje, kur rūpinusi mažylių muzikiniu ugdymu. Tiksliau – mokau mamas, nes būtent jos yra pirmosios vaikučių mokytojos. Parodau joms, ką galima nuveikti su vaikais, kaip galima lavinti jų dėmesingumą ir savarankiškumą. Iš tiesų tai buvo mano pirmasis pedagoginis darbas, netrukus po to konservatorijoje pradėjau dirbti su paaugliais. Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija man apskritai labai brangi vieta, nes tai mano alma mater, mano mokykla, todėl džiaugiuosi, kad dabar aš galiu prisidėti prie jaunų, gabių žmonių muzikinio kelio. Jau esu į pasaulį išleidusi talentingų atlikėjų, kurie skinasi kelią į sceną.
– O kada pati pradėjote mokytis muzikos? Galbūt turėjote ir mokytojų, kurie įkvėpė?
– Būdama šešerių Moksleivių rūmuose pradėjau lankyti pianino pamokas, taip pat šokius. Kas įdomiausia, jau tada laimėjau šokių konkursą, užėmiau pirmąją vietą ir tai buvo mano pirmasis pelnytas apdovanojimas. Vis tik tėvai mus su broliu dvyniu išleido į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Kadangi ten buvo tik baletas, pasirinkau dainavimą, be kurio neįsivaizduoju savo gyvenimo. Dar siūlė mokytis groti smuiku, tačiau atsisakiau. Galbūt dabar būčiau buvusi „Eurovizijoje“ kaip suomių smuikininkė Linda Lampenius (juokiasi).
Ten sutikau daug nuostabių mokytojų, galbūt labiausiai norėčiau išskirti tuos, kurie mano gyvenime paliko ryškiausią pėdsaką. Vienas jų išties stipriai palietė mano gyvenimą, pakeitė suvokimą apie muziką. Deja, balandžio pabaigoje jo netekome, tai – a. a. choro vadovas, dirigentas Romualdas Gražinis, tikiu, per gyvenimą palietęs tūkstančius širdžių. Per išlydėjimą susirinkome su choru padainuoti jo atminimui. Tai buvo neeilinė patirtis, vėl sugrąžinusi į vaikystę ir priminusi, kokią iš tiesų didelę įtaiką jis padarė. Iki šiol naudoju viską, ką iš jo gavau.
Taip pat norėčiau išskirti savo džiazo vokalo mokytoją Vitą Sasnauskienę. Dabar ji yra Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos direktorė, tačiau aš pas ją mokiausi, kai ji dar dėstė Vilniaus kolegijoje. Pas ją patekau pavėtyta, pamėtyta ir palaužyta, nes, deja, turime ne tik puikių pedagogų. Tuo metu buvau nusivylusi ir galvojau, kad baigusi studijas suksiu į kitą sritį. Tačiau V. Sasnauskienė vos per porą pamokų sugebėjo mane įkvėpti ir sugrąžino man tikėjimą muzika. Iki šiol esu jai labai dėkinga.
Dar vienas pedagogas, kurio negaliu nepaminėti, yra mano džiazo fortepijono mokytojas a. a. Sigitas Giedraitis, kurio netekome 2015-aisiais. Jis, kaip ir R. Gražinis, mokėjo surasti stipriąsias mokinių puses ir jas atskleisti. Pamenu, jis matė, kad esu ne tiek pianistė, kiek dainininkė, todėl prašė dainuoti viską, ką groju. Iš pradžių man tai atrodė keista, tačiau jis sugebėjo įtikinti, kad jei juo pasitikėsiu, viskas susiklostys. Ir tikrai – jo dėka patobulėjau ir kaip dainininkė, ir kaip pianistė. Nuo to laiko šią taktiką naudoju ir savo mokiniams, sakau, kad muzikuodami turi panaudoti ne vieną gebėjimą, o išjausti muziką visu kūnu.
Šie trys mokytojai yra įkvėpimas tam, kokia mokytoja noriu būti aš. Jie neteisė, visada palaikė, o skvarbus jų žvilgsnis leido pamatyti tas mokinių savybes, kurias reikia puoselėti. Jie nebandė mokyti visų pagal vieną sistemą ir visada stengėsi atsižvelgti į kiekvieną individualiai. Kadangi dauguma mano vedamų pamokų yra individualios, ir aš stengiuosi atliepti kiekvieno savo mokinio gebėjimus ir poreikius.
– Ką jums duoda tokia veiklų įvairovė?
– Pirmiausia padeda išlikti motyvuotai. Juk motyvaciją dažniausiai nužudo rutina. Visi tie skirtingi projektai padeda mokytis naujų dalykų, įgūdžių ir neužsisėdėti. Tarkime, vienas projektas privertė prisiminti, kad pritariantysis vokalistas kartais turi ir pajudėti scenoje, pašokti. Kas juokingiausia, visada norėjau mokytis šokti, tik vis atrodė, kad neturiu tam laiko, todėl smagu, kad kartais darbas priverčia daryti tai, ko seniai norėjai.
Ne mažiau žavi ir galimybė susipažinti su naujais žmonėmis, bendradarbiavimas. Manau, kad dirbdami kartu mes greičiau pažįstame vienas kito mentalitetą, charakterį ir įvairias būdo smulkmenas – tai gražiausia, ką gali pamatyti žmoguje. Turbūt taip, per darbus, pažinti žmones man patinka labiausiai.
– Ar jūsų muzikiniame kelyje buvo svajonių apie „Euroviziją“?
– Tiesą sakant, buvo. Manau, kad tai yra aukščiausio lygio scena, matoma ir įdomi daugybei žmonių, taigi tikrai pasvajodavau apie ją. Tik galvoje vis kirbėdavo balselis, kad tai ne man, kad dar reikia tam paaugti, ką nors nuveikti. Kai prieš porą metų į konkursą kaip Silvester Belt pritariančioji vokalistė išvyko mano kolegė Monika Švilpaitė, o pernai su „Katarsiu“ – Titas Astafejevas, pasakiau sau: kitą kartą važiuosiu aš, nes to labai noriu. Turbūt esame taip išauklėti, kad racionalus protas neleidžia patikėti, jog tai gali nutikti ir man, sunku patikėti, kad ir aš galiu, esame tarsi išmokyti visada tikėtis blogiausio. Tačiau mano noras išsipildė greičiau, nei tikėjausi. Pirmosiomis dienomis Vienoje buvo sunku patikėti, kad čia esu, atrodė, jog taip negali būti ir tuoj būsiu pažadinta iš sapno. Laimė, kad mano svajonė pildosi.
– Ką tikitės išsivežti iš šios patirties?
– Viską į save geriu ir tikiuosi daug išmokti. Noriu išsivežti patirtį ir tikiu, kad iš čia išvažiuosiu stipresnė, labiau savimi pasitikinti. Man čia įdomu viskas – kaip vyksta konkursas, kaip dirba LRT komanda, kaip vyksta reportažų ir laidų montavimas, daromi interviu. Net ir pačiai teko įgarsinti vieną reportažą, kas yra nuostabu, nes galėjau gauti naujos patirties. Nuostabu stebėti komandą, kuri yra sustyguota kaip laikrodukas ir kiekvienas aiškiai žino savo darbą. Užsisukęs didžiulis mechanizmas ir vyksta nuostabūs dalykai. Džiaugiuosi būdama šio mechanizmo sraigteliu. Laukiu, kada pasirodysime publikai arenoje ir iš jos galėsiu įsikrauti energijos. O be prisiminimų, kuriuos iš čia išsivešiu, tikiuosi išvažiuoti svajodama dar drąsiau ir visada norėsiu daugiau.
Daugiau naujienų apie šių metų „Euroviziją“ rasite čia.
