Nuomonės

2020.07.06 16:14

Justinas Žilinskas. Dar kartą apie sovietinę okupaciją ir visą kitą melą

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas, LRT.lt2020.07.06 16:14

Prasidėjus Michailo Gorbačiovo paskelbtai „perestroikai“ (lietuviškai iš pradžių vertė „persitvarkymas“, paskui – „pertvarka“), į mūsų tuo metu gyvenusių žmonių televizorius staiga atėjo negirdėti, neregėti dalykai. Prabilta apie tai, kiek baisiausių nusikaltimų padarė Stalinas, kokia bendrai baisi netvarka vadinamojoje Tarybų Sąjungoje: kaip nuodijama gamta, nesiskaitoma su žmonėmis, kokia partinių veikėjų savivalė.

Taip pat televizijose vis daugėjo Vakarų produkcijos ir formatų. Populiarumo rekordus mušė „Muzikinis ringas“, kuriame grojo ne estrada, o rokas, visi žiūrėjo filmus, iki tol galimus pažiūrėti tik per vaizdo magnetofonus. Taip pat labai populiarūs tapo teletiltai, kurie atspindėjo Šaltojo karo pabaigos nuotaikas: teletiltas tarp Maskvos ir Niujorko, pvz., kur susirenka „paprasti“ žmonės ir bando aptarti įvairiausias problemas.

Per vieną tokį teletiltą eilinis tarybinis pilietis, prisiekinėjęs nuostabų Sovietų Sąjungos taikumą, gavo amerikiečio repliką, maždaug: toks tas jūsų taikumas – Baltijos valstybes tai okupavote. Kilo triukšmas – sovietinė publika šoko aiškinti, kad Baltijos valstybės norėjo pačios, nebuvo jokios okupacijos, šmeižtas! Pamenu, kaip prunkštelėjo mano mama, – apie okupaciją ji man buvo paaiškinusi dar pirmoje klasėje. Ji, kaip „buožės vaikas“, neturėjo jokių abejonių dėl okupacijos.

Ir štai – 2020 m., pasaulis vis dar niokojamas COVID-19 pandemijos, iš bunkerio išlenda Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir į tarptautinę rašytinę spaudą deda paskaitą, kurios viena iš tezių – nebuvo okupacijos, Baltijos valstybės pačios įstojo į SSRS, viskas padaryta pagal galiojančią tarptautinę teisę, ir pakartoja viską tą patį, ką rašė vadovėliai nuo pat Stalino laikų, ir lygiai tokią pačią sovietinę propagandą, Molotovo–Ribbentropo paktą įvardija būtinybe.

Po to dar ir nusifilmuoja, pareikšdamas, kad „respublikos“, išstodamos iš SSRS, išsinešė „rusiškų žemių“. Ir kas dabar bus toms „respublikoms“? Ar tik neateis ten „rusų pasaulis“ tų žemių „atsiimti“? Oi, kiekvieną dieną galima melstis ir dėkoti, kad suspėjome į NATO ir į Europos Sąjungą. Kiekvieną mielą dieną.

Apie visų šių teiginių melagingumą ir prieštaravimą tarptautinei teisei prirašyta daug – pavyzdžiui, mano kolega profesorius ir Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas tam paskyrė ne vieną publikaciją, monografiją, aš irgi truputį apie tai esu rašęs. Bet tie rašymai – tai sudėtingi mokslo darbai su daug nuorodų ir teisinių vingrybių. Bet šiandien aš leisiu sau šiame komentare trumpai ir paprasčiau pateikti, kaip teisę, istoriją ir faktus bando iškraipyti Rusijos diktatorius ir visa jo kariauna. Taigi, struktūra bus paprasta: teiginys ir paneigimas.

Pirmas teiginys. Baltijos valstybių prijungimas atitiko tuometinę tarptautinę teisę.

Atkreipkite dėmesį, Rusija visada sako „tuometinę tarptautinę“, nes yra labai svarbus momentas: šiuolaikinės tarptautinės teisės tai neatitiktų niekaip. Kaip neatitinka, pvz., Krymo okupacija ir aneksija, kad ir kaip Rusija ieško jai pateisinimų. Kurgi Rusija mato plyšius, per kuriuos teisina Sovietų Sąjungos veiksmų neteisėtumą 1940 m.? Pirmiausia ji teigia, kad tuo metu tarptautinė teisė dar buvo kitos būsenos ir pasiekti rezultatų grasinant jėga, o ne ją naudojant (kas ir buvo padaryta, Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui pasakant atviru tekstu: priimsit ultimatumą ar ne – papildomi sovietinės armijos daliniai peržengs Lietuvos sieną), nebuvo draudžiama.

Tačiau tas „nedraudimas“ remiasi itin skystais argumentais, kaip antai – tuo metu dar negaliojo Jungtinių Tautų Chartija ir jėgos bei grasinimo jėga nedraudimo principas (jis neva aiškiai suformuojamas tik 1945 m.). Tuo pat metu tiesiog ignoruojama, kad visi panašūs argumentai, kuriuos bandė pasitelkti hitlerinės Vokietijos advokatai Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo metu, buvo pasiųsti į šiukšlių dėžę. Kaip antai: taip, Austrija taip pat buvo prijungta prie Vokietijos tiesiogiai nepanaudojant jėgos. Bet tai nesutrukdė tribunolui pripažinti, kad Austrijos užgrobimas buvo nusikaltimas, nes, jeigu būtų buvęs parodytas koks nors pasipriešinimas, jėga būtų buvusi panaudota. Analogiškai naciai prisijungė visą Čekoslovakiją (jau po Miuncheno suokalbio), tik dar Čekoslovakijos prezidentui pagrasino, kad subombarduos Prahą. Sovietų Sąjunga labai panašiai elgėsi Baltijos valstybėse ir Besarabijoje (dab. Moldova). Bet galbūt galima sakyti: ten buvo taip, o čia – kitaip? Tačiau teisė pasižymi tuo, kad ji turi būti nuosekli. Pokarinis hitlerinės Vokietijos agresijų vertinimas turėjo būti padarytas iš bendrų tarptautinės teisės normų požiūrio, nes iš bendrų taisyklių kildinamas atvejo vertinimas, o ne atvirkščiai.

Beje, nacių įvykdytas Klaipėdos užgrobimas lygiai taip pat buvo įvertintas kaip neteisėtas, o jie elgėsi lygiai taip pat, kaip sovietai: ultimatumas, pagrasinimas, kad „kariuomenė, nežinia, kur sustos“, ir Lietuva Klaipėdą atidavė. Verta nepamiršti, kad, pvz., Estijos atveju SSRS jau naudojo jėgą, t. y. vykdė Talino jūrų ir oro erdvių blokadą, o tarptautinėje teisėje blokada yra neabejotinas jėgos panaudojimas. Lietuvoje niekingas pasieniečio Aleksandro Barausko nužudymas bei pasienio posto, kuriame jis dirbo, apšaudymas taip pat yra jėgos panaudojimo atvejis. Taigi, Rusijos/SSRS požiūrį į teisę dėl jėgos draudimo 1940 m. būtų galima palyginti su sukčiaujančiu buto pardavėju: perki įrengtą butą, o atėjęs pamatai, kad rozetės – išlupiotos, dušo kabina ir santechnika – išmontuota, ir dar ant stalo pridirbta. Bet – butas!

Antras teiginys. Nebuvo okupacijos, nes tarp Sovietų Sąjungos ir užgrobiamų teritorijų nebuvo karo būklės.

Iš tiesų, tarptautinėje doktrinoje yra tam tikrų svarstymų, ar tikrai Baltijos valstybių aneksija laikytina ir karine okupacija (iškart norėčiau pabrėžti, kad, net jei teigtume, jog nebuvo okupacijos, tai vis tiek nekeistų aneksijos neteisėtumo). Pagrindinė problema čia kyla iš senų tarptautinės teisės normų: XX a. pradžios Hagos konvencijų, reglamentuojančių karo veiksmus, kurios okupaciją aptaria prie sausumos karo įstatymų ir papročių, taip suponuodamos, kad karas, t. y. formali karo būklė – okupacijai būtina. Taigi, nei Sovietų Sąjunga skelbė Lietuvai karą, nei Lietuva – Sovietų Sąjungai, tai okupacijos nebuvo?

Žinoma, Rusija ir vėl nutyli, kad 1940 m. – tai ne 1899 m., ir net ne 1907 m., kai buvo kodifikuotos paprotinės okupacijos teisės normos. Antrojo pasaulinio karo laikotarpis buvo gausus „netipinių okupacijų“, t. y. kai okupantas sąmoningai vengė įvesti okupacinį režimą, kad nebūtų varžomas jo normų. Tačiau pažvelgus į okupacijos turinį, į vykusią sparčią tarptautinės teisės plėtrą, akivaizdu, kad senosios normos jau traukėsi. Ir pokarinis visų šių gudravimų su okupacijomis vertinimas žengė į tą pusę, kad, jeigu okupantas apsimeta neokupantu, tai dar nereiškia, kad jis nėra okupantas: reikia žiūrėti turinį. Ginkluota jėga buvo? Buvo (kariuomenės įvedimas). Perimta efektyvi valstybės kontrolė buvo? Buvo (pastatoma marionetinė vyriausybė).

Tuomet jokio esminio skirtumo, kad okupacijai nepasipriešinta ginklu, nes auka nesiryžo, negalėjo, nesugebėjo. Jau 1949 m. ši norma atsiranda tiesiogiai 1949 m. Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos, ir ji atsiranda būtent dėl Antrojo pasaulinio karo agresorių praktikų, kurios buvo įvertintos ir pasmerktos. Rusijos transliuojami okupacijos neigimai ypač kelia šypseną, kai vartai pačių okupantų dokumentus, kad ir SSRS „liaudies komisaro gynybai“ (kitaip tariant – gynybos reikalų ministro) Semiono Timošenkos raštą Stalinui ir Molotovui*, kur visa okupacijos programa – kaip ant delno, o okupuotos teritorijos vyriausybės jau imamos į kabutes. Pagaliau, kartais šis teiginys apverčiamas kitaip: na, gerai, gal ir buvo ta okupacija, taip, sovietinė armija įžengė, taip, pakeitėm vyriausybes, bet štai – atėjo liepos mėnuo, ir SSRS jus prisijungė, t. y. aneksavo. Okupacija baigėsi! O po to čia kiek daugiabučių, ligoninių, kultūros namų buvo pastatyta! Bet vėlgi tai neturi nieko bendro su teise, nes aneksija buvo neteisėta.

Taigi, okupacija – nesibaigė. Okupacija tęsėsi, tik šalia jos atsirado dar ir aneksija. Vėlgi, taip pat, kaip dabar yra su Krymu – okupuotas ir aneksuotas. O tai, kad okupantas plėtojo užgrobtą teritoriją (prieš tai viską sugriovęs, išžudęs tūkstančius žmonių, ištrėmęs šimtus tūkstančių), teisiniam vertinimui taip pat neturi jokios įtakos. Tęsiant buto analogiją: į jūsų butą pabeldė ir pasakė: atidarykit, nes išlaušiu. Jūs išsigandęs atidarėte, jus nustūmė, uždarė tualete, bet tualetą pervardino „svetaine“, nes pastatė ten naują klozetą ir stebisi: kuo jūs nepatenkintas?

* S. Timošenka rašė: „3. Kaip galima greičiau spręsti klausimą dėl užimtų respublikų „vyriausybių“. 4. Pradėti užimtų respublikų armijų nuginklavimą ir išformavimą. Nuginkluoti gyventojus, policiją ir esamas sukarintas organizacijas.“

Trečias teiginys. Veikė nacionalinės institucijos, arba „patys pasiprašėte“.

Ir vėl melas, nors čia ir slepiasi kai kas gėdingo mūsų pačių istorijoje. Galima įvairiai vertinti Antano Smetonos pabėgimą iš Lietuvos, kai vyriausybė nusprendė priimti ultimatumą ir nesipriešinti, bet bent jau man labiausiai kliuvo tai, kad šis pabėgimas nebuvo įformintas kaip oficialus pasitraukimas dėl okupacijos. Ne – prezidentas iškeliavo (kaip pats rašė, „man sunegalavus“), oficialiai perduodamas prezidento įgaliojimus Antanui Merkiui, ministrui pirmininkui. Kodėl jis taip padarė – nežinau, gal istorikai žino, bet tai buvo didžiulė klaida. Tačiau ne Merkys formavo tolesnę „nacionalinę“ politiką, o iš Maskvos atsiųstas SSRS pareigūnas Vladimir Dekanozov. Jis iš karto atmetė siūlytą „sovietams palankią“ gen. Stasio Raštikio kandidatūrą į ministrus pirmininkus, o Merkys Stalino jau buvo taip įgąsdintas ir morališkai nukankintas dar „derybose“ Maskvoje, kad po dviejų dienų premjeru padarė marionetę Justą Paleckį, o pats atsistatydino, taip sukurdamas „liaudies vyriausybės“ teisėtumo iliuziją.

Toliau viskas vyko taip pat greitai: komunistai – į vyriausybę, nedemokratiniai „Liaudies seimo“ rinkimai, delegacija į Maskvą, Stalino saulė. Tačiau akivaizdu – joks liaudies seimas nebūtų įvykęs, jeigu ne sovietinė kariuomenė bei SSRS emisarai, prižiūrintys naująsias „užimtų respublikų“ (vartoju S. Timošenkos terminologiją) vyriausybes, uždraudžiant partijas ir imantis kitų represijų. Koks buvo emisarų požiūris į „nacionalines institucijas“, galite pasiskaityti V. Krėvės (beje, tuo metu sovietų simpatiko) atsiminimuose, nes jis buvo „liaudies vyriausybės“ užsienio reikalų ministras ir viename pašnekesyje su emisarais gavo labai aiškų atsakymą: nebebus Lietuvos, bus „LTSR“. Kaip rašė Mykolas Römeris, detaliai analizavęs aneksijos teisinį dienoraštį: „iš tikrųjų ji („liaudies vyriausybė“ – aut. past.) niekuomet šio vairo nevaldė, nors turėjo saldžių valdžios iliuzijų“.

Taigi, akivaizdu, kad visas tas „nacionalinis atstovavimas“ vyko jau okupacijos sąlygomis, kai realią valdžią turėjo ne „užimtų respublikų“ vyriausybės, o jas prižiūrintys emisarai. Ir emisarų valdžia rėmėsi ginklo ir represijų jėga. Ir tik tada, kai emisarų ginklo ir represijų jėga susilpnėjo (kalbu apie 1989–1990 m.), nacionalinės institucijos vėl atgavo savo teises, ir taip susikūrė Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas. Jeigu ir vėl pasitelktume buto analogiją: tas pats įsibrovėlis pridėjo jums prie smilkinio pistoletą, nuvarė pas notarą ir jūs pats pasirašėte buto perleidimo dokumentus.

Ketvirtas teiginys. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, „respublikos“ išsinešė rusiškų žemių.

Net nenagrinėsiu grynai nacistiško „rusiškų žemių“ konstrukto, bet klausimas taip pat vertas trumpo aptarimo: iš tiesų, subyrėjus SSRS, Lietuva atsikūrė su Vilniumi, Klaipėda ir Druskininkais, kurių neturėjo 1940 m. Ar tai turėtų būti traktuojama kaip SSRS mums „padovanotos“ teritorijos, į kurias dabartinė Rusija, kaip SSRS teisių tęsėja, gali pretenduoti? Ogi ne – tam ir vėl užkerta kelią tarptautinė teisė. Per antrąją XX a. pusę tarptautinėje teisėje susiformavo principas, taikomas vykstant dekolonizacijos procesams ar byrant valstybėms, – uti possideti juris. Jis reiškia, kad valstybių sienos fiksuojamos pagal metropolijos apibrėžtų teritorijų faktą. Mūsų okupantė ir metropolija tuo pat metu – SSRS – ribas apibrėžė taip: su Vilnium, Klaipėda, Druskininkais. Jos fiksuotos.

Mes, Baltijos šalys, atkūrėme Nepriklausomybę, kitos SSRS „respublikos“ – sukūrė nepriklausomybę pagal šį principą. Šios sienos įtvirtintos tarptautinėse sutartyse, t. y. jos tapo tarptautinės teisės faktu. Rusija išdrįso jį neigti kruvinais karais Sakartvele (Gruzijoje) ir Ukrainoje, nors taip pat buvo tarptautinės sutartys. Mūsų atveju, kaip jau sakiau, ačiū Dievui, suspėjome į Europą bei NATO. Mums saugiau, ypač laikais, kai imperinių spazmų kamuojamam kaimynui tarptautinė teisė vis mažiau reiškia. Buto analogija? Įsibrovėlis įsibrovė į kelių kaimynų butus, perstumdė sienas, subraižė taip, kaip jam patogiau, galiausiai mirė. Per ilgą laiką visi priprato prie naujų kambarių, kažkaip įsirengė, prisijaukino, susitarė, kad bus taip. Tačiau staiga įsibrovėlis prisikėlė zombio pavidalu ir ėmė lįsti atgal: pas vieną kaimyną įlipa į balkoną, pas kitą braunasi į prieškambarį ir baubia, visą laiką baubia, todėl visiems neramu.

Pabaigai – Rusijos imperija, Sovietų Sąjunga, dabartinė Rusija melavo ir savo melais tikslų siekė visada. Žvelgdami į Rusiją, turime puikų pavyzdį, kaip nereikia elgtis su istorija. Vis dėlto toje pačioje Rusijoje užgimė ir dabar vėl populiarėja sovietinių disidentų posakis „gyventi be melo“ („žyt‘ ne po lži“), ir, kaip dainuoja Borisas Grebenščikovas, „galima žmonėms meluoti ilgai, bet neįmanoma meluoti amžinai“.

Taip pat skaitykite

Populiariausi