Nesu vertėjas, tad iš karto atsiprašau – mėgėjiškai verčiu talentingo autoriaus kūrinį. Vos vieną posmelį iš ilgo eilėraščio, jis – paradoksalus, kaip paradoksali ir žmogiškoji prigimtis, kurioje susipina talentas, pažiūros, dorybės ir ydos.
Su Dievu, ereliai kazokai, etmonai, vertuchajai,
Tik kai ateis laikas mirti ir jums, bugajai,
Krioksit čiupinėdami kampą matraco,
Aleksandro eilutes, o ne šlamštą Taraso.
Jeigu sekate įvykius, kas šiuo metu dedasi Rusijoje ir Sankt Peterburge (buv. Leningradas), turbūt žinote, kad ten ne tik „sėkmingai“ siaučia COVID-19, bet ir toliau tęsiamos represijos prieš neįtinkančius valdžiai. Nesvarbu net – gyvus ar mirusius. Štai prieš kelias savaites mirė politinis kalinys ir žmogaus teisių gynėjas Sergejus Mochnatkinas, mirė, nes 2016 m. už protestus kolonijos darbuotojai sulaužė stuburą, žmogus nepasidavė, bet sveikatos ir neatgavo.
Simboliškąja represijų raiška šiomis savaitėmis tapo siena prie vienos Sankt Peterburgo mokyklos, ant kurios kažkas išpiešė (vėliau paaiškėjo, kad autorius – „gatvių dailininkas“ Olegas Lukjanovas) maištingo sovietmečio poeto, disidento, vieno iš kelių iš Sovietų Sąjungos kilusių Nobelio literatūros premijos laureato Josifo Brodskio grafitį. Brodskiui šiomis savaitėmis būtų suėję 80 metų. Kodėl kalbu apie simboliškąją raišką?
Pirmiausia dėl to, kad freska tuoj pat buvo uždažyta, nors net vieta – šalia namo, kuriame poetas gyveno, ir dabar ten – memorialinis muziejus. Tačiau uždažymu istorija tik prasidėjo, socialinius tinklus tuoj pat užplūdo ne tik freskos uždažymo vaizdo įrašas, bet ir įvairūs variantai, ką ant tos baltos sienos būtų galima užrašyti prisimenant Brodskį (pavyzdžiui: „poetų šalimi kažkoks išsišokėlis panoro pavadinti tvorų šalį“). Žinoma, daug kam kilo klausimas ir kodėl freska uždažoma? Ar dėl to, kad grafičiai – nepageidaujami, ar dėl Brodskio asmenybės? Jeigu dėl asmenybės, kodėl putinistai kovoja su seniai mirusiu poetu, kuris net nespėjo pamatyti putinizmo ir tarti apie jį žodžio?
Putinistai nemėgsta maištininkų, ypač tų maištininkų, kurie griovė Sovietų Sąjungą, pamenate, juk Vladimiras Putinas SSRS griuvimą pavadino „didžiausia 20 a. geopolitine katastrofa“. J. Brodskis buvo vienas iš maištininkų – poetas, nuteistas už veltėdžiavimą. Jaunesnei kartai paaiškinu: Sovietų Sąjungoje buvo privaloma dirbti. Jeigu neturėjai bent formalaus darbo, galėjai būti nuteistas už „veltėdžiavimą“. Jo teismo procesas 1964 m. Leningrade tapo legenda, užrašytas gerbėjų ir savilaidos būdu ėjęs iš rankų į rankas, tapęs citatomis.
Rašoma, kad ten būta tokių dialogų:
– Atsakykite teismui, kodėl jūs nedirbote?
– Aš dirbau, eilėraščius rašiau.
– Kokia jūsų profesija?
– Poetas, vertėjas.
– Sakykite teismui, kodėl jūs nedirbote?
– Aš dirbau, aš eilėraščius rašiau.
– O kodėl jūs to nesimokėte aukštojoje mokykloje?
– Aš galvojau... Aš galvojau, kad tai – nuo Dievo.
Šiose tragikomiškose eilutėse telpa visas sovietinės sistemos absurdas, jos absoliutus bukumas. Nekeista, kad tąsyk Brodskį užstojo net dalis sovietinio rašytojų elito, bet iš pradžių tai nepadėjo.
Poetą nuteisė, išgrūdo į Archangelską „atidirbti“ už visus poetavimus. Bet poetas nenurimo – nei jis, nei jo gerbėjai; dėl viešosios nuomonės reakcijos bausmė jam buvo sumažinta, bet galimybės viešai kūrybai – nesuteiktos. Tapęs kultine disidentų figūra, persekiojimas ir publikuojamas tik Vakaruose, 1972 m. J. Brodskis buvo tiesiog fiziškai išgrūstas iš Sovietų Sąjungos (įlaipintas į lėktuvą ir išskraidintas į Austriją), apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten ir gyveno visą likusį gyvenimą.
Taigi, grynoji maišto figūra – intelektualinio maišto, savaip gandiško, nes bet koks kitoks pasipriešinimas SSRS gyventojams jau seniai buvo neįmanomas.
Šnekant apie J. Brodskį, būtina prisiminti ir jo ryšį su Vilniumi. Vadinamieji Sovietų Sąjungos Vakarai, t. y. trys okupuotos Baltijos šalys, visada traukė Sovietų Sąjungos kultūrinį ir politinį elitą, o ypač – bohemą, čia jie jausdavosi laisviau, vakarietiškiau. Ir nors vietiniams kūrėjams kartais kaip tik vietinės intrigos trukdydavo reikštis ir jie lėkdavo į metropolijas – Maskvą ar Leningradą (prisiminkime kad ir režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus istorijas), tačiau bendroji atmosfera čia buvo laisvesnė. Todėl J. Brodskis ne kartą buvo Vilniuje, turėjo čia draugų, pirmiausia – kitą garsų antisovietinį disidentą Tomą Venclovą. Mums J. Brodskis yra paskyręs ir garsųjį „Lietuviškojo divertismento“ ciklą, bet dažniausiai Lietuvoje yra cituojamas jo eilėraštis, skirtas Palangai ir prasidedantis eilutėmis:
Kaip gintaras – konjakas grafine,
Kas Lietuvai, be abejo, būdinga.
Konjakas maištui žadina tave,
O tai romantiška, nors nenaudinga.
Jis inkarus tikrai atkirs nuo visko,
Kas statiška ir nejudru, beje.
(Vertė Violeta Šoblinskaitė)
Regis, Josifas mylėjo maištinguosius „pribaltus“. Bet kaip siejasi šiomis dienomis uždažyta gatvės freska Sankt Peterburge, Vilnius ir „Neringa“ bei Ukraina ir J. Brodskis? Paradoksaliai – tomis keistomis eilutėmis, kuriomis pradėjau šį rašinį.
Tai – paskutinė eilėraščio, pavadinto „Ukrainos nepriklausomybei“, parašyto 1992 m., strofa. Eilėraštis, be abejo, parašytas meistriškai, talentingai, ir, jeigu gerai moki rusų kalbą, – jis žavi kaip kūrinys. Ukrainietiški žodžiai ir pavadinimai, perpinti su vagių žargonu (pvz., vertuchajus – žemo rango viršininkėliai (pvz., milicijos), tokių žodžių man patarė neversti), įžeidimai – svarūs (ypač ukrainiečių nacionalinio poeto ir dar vieno Vilniaus vardo – Taraso Ševčenkos – atžvilgiu, nes originale vartojamas žodis brechnia gali būti suprantamas ir kaip melas, ne tik kaip šlamštas), ritmika – tobula ir pagauli. Pats eilėraščio audeklas – daugiasluoksnis. Jis prasideda kreipimusi į Švedijos karalių Karolį XII, kuris pralaimi Poltavos mūšį. Taigi lyg ir istorija.
Skaudi Ukrainai istorija – po 1709 m. Poltavos mūšio, kuriame Petro I-ojo Rusija sumušė Švedijos karalių ir jo sąjungininkais tapusius Ukrainos kazokus, kazokų valstybė (vadinamasis Kazokų etmonatas), per nuolatines kovas išsikovojusi nemažą autonomiją ir nuo Lenkijos, ir nuo Maskvos, suklestėjęs prie etmono Ivano Mazepos, pateko po Maskvos jungu ir netrukus buvo sunaikinta. Laisvūnams kazokams primesta net baudžiava. Tad kokia dar nepriklausomybė po Poltavos? Tačiau netrukus supranti, kad neva istoriniame kontekste eilėraštis kalba apie dabartį, tiksliau – apie Rusijos požiūrį į ukrainiečius, paniekinamai vadinamus chochlais, kurie murma mova, nuolat pešasi tarpusavyje, yra necivilizuoti laukiniai, laisvūnai. Paskutinėje eilutėje dar skaitome ir Aleksandro vardą, tai ne kas kitas kaip didysis rusų poetas Aleksandras Puškinas (1799–1837).
Taigi, eilėraštyje konstruojama opozicija tarp tvarką ir gerovę nešančios imperijos – Maskvos (Puškinas) – ir laukinės pačiomis įvairiausiomis prasmėmis (vien kiek vadų!) Ukrainos su savo anarchija, kazokais ir etmonais bei jų nacionaliniu poetu Tarasu Ševčenka (1814–1861). Taip išnyksta bet kokia istorija, lieka tik vaizdiniai. Tad finalinės keturios eilutės apibendrina visą eilėraščio mintį, deja, akivaizdžia rusiško imperinio šovinizmo dvasia.
Kartu J. Brodskis, man regis, savaip pratęsia Puškino (to paties Aleksandro“ eilėraštį „Rusijos šmeižikams“, kuriame šis aiškino apie Rusijos ir Lietuvos „ginčą“ ir kuriame kreipiamasi į Vakarus: „Kas jus sujaudino? Neramumai Lietuvoje? Palikite šį slavų ginčą jiems, naminį ginčą, seną, pasvertą likimo, kurio neišspręsit jūs“ (priminsiu, kad, Rusijos imperijos požiūriu, Lietuva buvo slavų žemės, o ilgainiui ir lietuviai traktuoti kaip „lenkų sugadinti“ slavų pusbroliai). Tad net ir Rusijos valdžios persekiojami poetai (juk Puškinas taip didžiavosi savo maištingumu) vis tiek kažin kodėl siekdavo užtarti tos valdžios geopolitiką.
Brodskis savo eilėraštį porą kartų skaitė viešai (net yra „Youtube“ įrašas), bet, sakoma, publikuoti uždraudė, ir vėliau buvo publikuotas be autoriaus sutikimo. Mat, anot paties poeto, eilėraštis kilo iš skaudulio, kad vyksta „didysis skilimas“. Kitaip tariant, poetui tapo skaudu, kad Ukraina panoro tapti nepriklausoma, kad panoro tapti savarankiška tauta. Taip suskaudo, kad reikėjo net pažeminti amato brolį – poetą, kentėjusį nuo caro represijų ir, kaip ir Brodskis, buvusį tremtyje. Bet paskui jis suprato, kad eilėraštis gali būti ir „netinkamai“ suprastas.
Ir čia mes matome tai, ką aš pavadinau „išbandymu Ukraina“, kuris tęsiasi amžius, arba išbandymas imperiniu sentimentu pačiuose giliausiuose kloduose. Su Lietuva – senas ginčas, bet visgi ilgainiui pripažįstama: mes – kitokie, mes – Vakarai, norėtųsi mus turėti, bet labiau iš pykčio ir Baltijos jūros strateginės reikšmės nei iš nuskriausto brolybės jausmo. O štai Ukraina arba apskritai tas Maskvos kaip pasaulio centro byrėjimas... Lenkų ir amerikiečių diplomatas ir politologas Zbigniewas Brzezinskis kadaise yra pasakęs, kad Rusija su Ukraina yra imperija. Rusija be Ukrainos – jau nebe. Štai dėl to Ukrainos klausimas visą laiką jaudina protus ir širdis.
Visi, kas skaitė kito genialaus rusų autoriaus Michailo Bulgakovo „Baltąją gvardiją“, tikriausiai pamena, kaip joje vaizduojami ukrainiečiai (nekalbu apie klaikų to paties pavadinimo serialą) ir kaip šaipomasi iš ukrainiečių kalbos. Aleksandras Solženycinas, irgi Nobelio premijos laureatas, irgi sovietinis disidentas, irgi tremtinys, gyvenimo pabaigoje tapo imperiniu monarchistu. Antiukrainietiškų sentimentų kupinas ir kultinis posovietinis Aleksejaus Balabanovo filmas „Brat-2“, kurį (Rusiją jau taip pat palikęs) intelektualas Artiomas Troickis tiesiai pavadino „fašistiniu“, nupiešęs tolesnę Putino Rusijos istoriją. Dažnai sakoma, kad rusiškas liberalumas pasibaigia klausimu, ar Ukraina turi priklausyti Rusijai, ar bent jau jos įtakos sferai.
Kai 2014 m. Putinas nusprendė užgrobti Krymą ir pradėti karą Ukrainoje, išbandymas Ukraina tapo ir vėl kertinis. Imperiniam sentimentui pasidavė net tie, kurie savu laiku griovė sovietinį režimą: to paties M. Bulgakovo „Šuns širdį“ genialiai ekranizavęs Vladimiras Bortko ir dar aibė didžių ir mažesnių kultūros, literatūros, muzikos vardų netikėtai parėmė rusiškas pretenzijas į Ukrainą. Žmonės, kurie priešinasi Putino politikai, buvo atiduoti baisiam valstybinės ir vulgariosios viešosios nuomonės teismui, skelbiami kaip „Chuntos draugai“, „nacionališdavikai“.
Išlaikyti padorumą ir gerbti Ukrainos norą nebesibroliauti su kagėbistų ir nusikaltėlių režimo užgrobta valstybe sugebėjo nedaugelis, mano dideliam džiaugsmui, kai kurie rusų roko grandai (pvz., Andrejus Makarevičius) ar nuoseklūs Putino režimo kritikai kaip Sergejus Medvedevas. Kurioje pusėje 2014 m. būtų buvęs J. Brodskis? Ar „Taraso šlamštas“ vis dar būtų jo mintyse, kai Ukraina dėl „didžiojo skilimo“ paplūdo krauju?
Ir štai – grįžtame į Sankt Peterburgą, prie sienos, kurią uždažo režimo, užpuolusio Ukrainą ir norinčio dar kartą savo aleksandrišką meilę įsiūlyti per kruviną prievartą, lojalistai. Bet argi putinistinė autoritūra neturėtų garbinti Brodskio, o jo eilėraščio demonstruoti kaip savo veiksmų leitmotyvą? Matėte – pats Nobelio premijos laureatas taip rašė! Pirmyn į Ukrainą, tų kazokų, getmanų, vadų ir vadukų raminti, jiems rusiškos tvarkos diegti! Ar neturėtų garbinti poeto, kuris, nekęsdamas ir nukentėjęs nuo sovietinės tironijos, širdyje vis tiek neišrovė kitokios tironijos daigų? Bet, matyt, nepakankamai garbino – juk buvo mūsų, prieš šią tironiją ne kartą sukilusių kraštų žmonių, draugas? Argi ne paradoksas? Argi ne išbandymas? Argi ne ironija?
Tačiau – kas parašyta, įskaityta, to nebepaslėpsi. Šis kūrinys, nesvarbu, kokios buvo tikrosios jo parašymo intencijos, kaip dabar jos aiškinamos, kalbės pats už save. Ukrainiečius jis žeis, kitiems parodys, kad net ir laisvos sielos, baudžiamos už laisvę, ne visada nori laisvės visiems. O Rusijos dar laukia ilgas kelias suvokti tai, ką teko suvokti visoms poimperinėms valstybėms: jūsų laikas baigėsi ir meilės per prievartą niekam nebeįkišit. Ir ne jūsų reikalas, ką mes krioksime: Aleksandrą Puškiną, Tarasą Ševčenką, Maironį ar Waltą Whitmaną.
