Prieš dvi dienas Vilniaus „Ryto“ krepšininkai ir sau, ir Lietuvai padovanojo įspūdingą vakarą laimėdami FIBA čempionų lygos taurę. Per 17 metų tai pirmas Lietuvos klubo iškovotas tarptautinis trofėjus. Sekmadienį taurė parskraidinta į Vilnių, pirmadienį Vilnius sveikina nugalėtojus. „Dienos temoje“ – „Ryto“ vyriausiasis treneris Giedrius Žibėnas.
– Leiskite pirmiausia jus pasveikinti su nauju trofėjumi, kuris iš tikrųjų po ilgokos pertraukos atkeliavo į Vilnių. Šios FIBA čempionų lygos rungtynės jau yra vadinamos istorinėmis. Kokias jas prisiminsite? Kas iš to vakaro yra likę?
– Sapnas visų pirma, ko gero. Tas sugrįžimas iš minus 18 [taškų – LRT.lt], likus dešimčiai minučių, yra įspūdinga. Aš pats tokių rungtynių savo karjeroje neatsimenu, o čia dar tokios svarbos, ant tokios platformos, ant tokios scenos – pasaka. Taip reprezentuoti Vilnių – čia buvo sapnas.
– <...> Po trijų kėlinių jūs nuolat pralaimėjote, ir po tų trijų kėlinių minus 18 [buvo taškų – LRT.lt]. Pertrauka, ketvirtas kėlinys prasideda... Ar jūs ką nors pasakėte savo žaidėjams, kad ketvirtame kėlinyje „Ryto“ nebuvo galima atpažinti? Kas juos taip mobilizavo?
– Visų pirma mes, kaip komanda, žinojome, kad negalime visų rungtynių taip prastai žaisti. Kai žaidėme pirmus tris kėlinukus, varžovai žaidė pakiliai, pataikė ir tikrai sudėtingesnius metimus.
Ką mes pasakėme? Mes paprastai prieš minutės pertraukėlę su treneriais pasitariame. Pasitarėme, kad reikia paprasčiausios žinutės. Ten jau ne apie taktikas, o paprasčiausia žinutė buvo: žiūrėkite, lieka dar dešimt minučių, arba mes išeiname iš šitų rungtynių nuleidę galvas, kažko nepadarę ir gailėsimės visą gyvenimą, arba einame iš paskutiniųjų – ką turime, tą turime, ir kaip bepasibaigtų rungtynės, išeisime pakelta galva, kad padarėme viską, ką galėjome.
Be to, ketvirtajame kėlinyje radome teisingą penketą, kuris grąžino mus į rungtynes. Nustojome daryti tuos, kartais vadiname, ledo ritulio keitimus, nes [jie – LRT.lt] labai dažnai vyksta dėl intensyvumo, kurio norime. Atradome tą penketą, varžovai irgi nuvargo, nes tikrai intensyviai bandome žaisti visą sezoną – tai yra mūsų, vadinkime, vizitinė kortelė. Daug kas susidėjo. Aišku, kažkiek ir sėkmės.
– Bet lūžio tašku vis dėlto laikytumėte kokį nors konkretų žaidėją ar kokį nors epizodą?
– Aišku, dabar visos šviesos nukreiptos į paskutinius metimus, kuriuos atliko Simonas Lukošius. Jų, aišku, negalima ignoruoti, bet esmė, kad lūžio taškas, manyčiau, yra šiųmetis komandos charakteris.
Kaip bebūtų, mes stengiamės išlikti kartu ir nesulūžti. Daug kas tokiu metu galėtų pradėti vienas į kitą badyti pirštais, kažkur lūžti, nepasitenkinimą reikšti, ir rungtynės realiai jau baigtos. To nebuvo. Be to, akies krašteliu matėme, kad varžovai jau nori švęsti, šypsenėlės kai kurių žaidėjų [buvo matyti – LRT.lt].
Daug kas susidėjo. Mes komandoje antroje rungtynių pusėje šnekėjome, kad mums reikia vienos geros atkarpos grįžti į rungtynes, o po to jau žiūrime, kaip bus.
– Bet ar teisingai suprantu iš jūsų kalbos, kad tokiose rungtynėse labiau lemia ne taktika, o charakteris ir pasitikėjimas savimi?
– Tikrai taip. Šiais laikais mes vieni kitus išnagrinėjame taip nuodugniai, taip giliai, kad nenustebinsime su taktika. Čia žaidžia žaidėjų charakteriai, patirtis, pergalės alkis. Aišku, mūsų alkį tos raudonos tribūnos, nudažytos raudonais sirgaliais, tikrai pakėlė į kitą lygį. Mes žinojome, kad bus labai sunku, bet nenorėjome istorinio šanso paleisti.
– Salėje iš tikrųjų buvo raudona nuo sirgalių. Ne tik nuolatiniai jūsų sirgaliai, buvo ir daugybė žinomų žmonių: meras, žymūs verslininkai, apskritai visai Lietuvai žinomi veidai. Bet ar būtų rungtynėms įtaką padaręs prezidentas, kurio nebuvo, bet jį šiaip galima pamatyti rungtynėse, tik ne jūsų?
– Tik kitos komandos spalvomis. Keista, kad nebuvo prezidento, bet gal bus reakcija, nežinome. Bet čia jau žinote... Labai smagu, kad buvo tiek daug žinomų veidų, matėme, šalia aikštelės sėdėjo. Labai smagu buvo grįžti atgal tuo pačiu reisu, nes turėjome suorganizuotą užsakomąjį reisą ir kartu su jais skridome. Buvo tik sirgaliai lėktuve ir mūsų rėmėjai, taip pat iš politikos pusės. Labai smagu buvo su visais susipažinti ir lėktuve.
– Dabar jūs gavote teisę žaisti FIBA tarpžemyninėje taurėje. Ar tai klubui yra dar viena galimybė ir kokie bus jūsų tikslai? O gal tai tik dar vienas žaidimas prieš sezoną, kaip ir pasiruošimas naujam sezonui, nes paprastai tai rudenį vyksta? Ar jums tai bus rimtos rungtynės ir jūs sieksite laimėti tą taurę?
– Visi labai skambiai visąlaik rašo, šneka apie istorijos pakeitimus. Čia irgi naujas istorijos puslapis Vilniaus „Ryto“ komandos metraščiuose. Aišku, kur bežaistume, mes norime laimėti. Tokie yra sirgalių lūkesčiai – yra didžiulė privilegija tokius lūkesčius turėti. Kartais gali šnekėti, kad per daug spaudimo, bet tam čia ir esame, tam ir dirbame, kad tokias akimirkas patirtume. <...> Kiekvienas sportininkas kiekvieną dieną – gal kada ir nėra didelio noro ar kažką turi asmeninio gyvenimo paaukoti, bet manau, kad atsiperka.
Ne išimtis ir turnyras. Mes jau būsime visai kita komanda po vasaros, nes sudėtis bus nauja. Nežinome, kokią komandą turėsime, bet žinome tik viena – kad važiuosime tikrai pasirodyti kuo geriau ir kuo tinkamiau atstovauti šį kartą Europai. Ne tik Vilniui, ne tik Lietuvai, bet ir Europai.
– Dėl tos naujos komandos. Paprastai kai komanda laimi tokius turnyrus, į ją visi žiūri ir tuos žaidėjus turbūt daug kas nori turėti. Kokios jūsų galimybės išlaikyti komandos branduolį? Jau nekalbu apie Igną Sargiūną ir netgi dabar skaitau, kad Simonas Lukošius, sako, norėtų žaisti, jam būtų didelė laimė, jeigu jį pakviestų Vokietijos rinktinė. Kaip su „Rytu“ tada?
– Jau finalo ketverto metu minėjau, kad tokie ketvertai, žaidžiant tokioje prožektorių šviesoje, gali keisti daugelio žaidėjų, netgi trenerių karjeras. Manau, daug ką tai keis, bet prognozuoti dabar labai sunku.
Visąlaik yra geriau viską daryti žingsniu anksčiau. Šiek tiek mes šnekėjome prieš finalinį ketvertą, diskutavome komandoje, gal kažką prasitęsti prieš finalinį ketvertą, nes niekada negali žinoti, ar tas žaidėjas ketverto nesužais įspūdingai ir tada mes jau tikrai negalėsime [jo – LRT.lt] išlaikyti. Visą laiką yra plona linija. Čia irgi yra menas, kada pasirašyti sutarčių pratęsimus.
Dabar turime kai kuriuos pratęstus kontraktus, jau žinome, kad kitų žaidėjų nebus, bet esmė, kad kitam sezonui stengsimės surinkti kuo konkurencingesnę komandą tiek europiniame fronte, tiek, aišku, vietiniame, bet dabar ir tam tarptautiniam, tarpžemyniniam turnyrui Kinijoje.
– O dėl šitų dviejų jau turite atsakymą, kad jų abiejų nebus?
– Kol kas viskas yra tik gandai.
– Kaip apskritai vertinate šitą taurę? Ką Lietuvos krepšiniui tai reiškia? Pasakysiu, kodėl klausiu. Visi girdėjo garsiąją „Fenerbahče“ trenerio Šarūno Jasikevičiaus frazę, kad yra tik viena komanda. Kokia buvo jūsų paties reakcija šiuo atveju?
– Žinote, per daug čia negaliu komentuoti. <...> Šita pergalė Lietuvos krepšiniui yra tikrai naudinga. Visų pirma dėl fakto, kad greičiausiai šita Čempionų lyga turės ir antrą Lietuvos krepšinio komandą – automatiškai, be jokių atrankinių turnyrų, kur daugybė komandų norėdavo prasibrauti, bet ten pralaimėdavo ir pagrindiniame turnyre nežaisdavo. Dabar dėl tokio rezultato mes gauname reitingo taškų, ir kitą sezoną greičiausiai viena iš LKL komandų jau galės gauti teisę tarptautiniame turnyre žaisti be jokių atrankų.
Visų pirma toks laimėjimas. Jau nešneku, koks tai laimėjimas klubui, „Rytui“, kaip organizacijai. Jau nešneku apie Vilnių – kokia tai pergalė Vilniaus miestui, manau, pamatysime šį vakarą prie Baltojo tilto.
– Kokie jūsų santykiai su Šarūnu Jasikevičiumi apskritai? Ar yra kokie nors?
– Jokių realiai, nes nebuvome susidūrę. Realiai vienas prieš kitą net nežaidę nė karto. Kai jis dirbo „Žalgiryje“, aš tuo metu Lietuvoje nedirbau, o kai jis išvyko, aš 2020-aisiais grįžau į Lietuvą. Tai neteko susidurti ir nėra taip, kad mes pasveikintume vienas kitą. Nesame susidūrę aikštelėje, nežaidėme, tai nėra kažkokių santykių.
– Bet ta frazė vis tiek paliko kažkokį...
– Tarp sirgalių, aišku, tos frazės vaikšto, ir žiniasklaidai smagu tokių citatų pasigaudyti – jų toks tiesioginis darbas. Smagu, aišku, pasišpaguoti visiems, ypač keliems klubams vieniems su kitais.
Aišku, visi supranta, kad kartais tie pasakymai yra iš emocijų, kad gautum ekstra pagarbą iš kitos komandos sirgalių. Į tą per daug nesinori giliai lįsti.
– Dar noriu jūsų paklausti apie naująjį projektą, tai yra „NBA Europe“, nes jūsų sprendimas buvo pasitraukti iš Europos taurės ir žaisti tik Čempionų lygoje. Ką dabar galvojate apie tą „NBA Europe“ ir kokie yra „Ryto“ šansai patekti į tą turnyrą?
– Pirmas dalykas, ne aš sprendžiu, ne klubo valdžia sprendžia šituos strateginius dalykus. Ta lyga, kuri bus, labai įdomiai skamba. O kokia ji bus... Kiek suprantu, daug svarbesnis yra kitas Čempionų lygos sezonas negu šitas dėl reitingo taškų, bet šita pergalė mums tikrai nepamaišys kovojant dėl vietos.
Vis tiek „Ryto“ tikslai yra maksimalūs. Jeigu mes nežaidžiame kitame „EuroCup“ turnyre ir nesiekiame Eurolygos, tai, aišku, mes tada per šitą taurę siektume „NBA Europe“. Kaip ten bus, dar nėra viskas juodu ant balto surašyta. Mes esame tik treneriai ir susitelkiame į kitas rungtynes – jos trečiadienį Kėdainiuose.
– Ką gi, linkiu jums sėkmės LKL baigti taip pat sėkmingai, kaip baigėsi šita Čempionų lygos taurė. Ačiū jums.
