Nuomonės

2020.08.04 08:55

Justinas Žilinskas. Baisi, bet būtina knyga

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas, LRT.lt2020.08.04 08:55

Mėgstu važinėti dviračiu – paprastai lendu į apylinkių miškus, ir lakstau visokiausiais keliukais, uodžiu kvapus, gaudau garsus, mėgaujuosi šviesos žaisme. Vieną iš pirmųjų kartų, nulėkęs porą kilometrų nuo naujųjų namų, pastebėjau nedidelį paminklą. Ant jo buvo lakoniškas užrašas, kad čia paguldyta 403 žydų iš aplinkinių miestelių. 

Kitą kartą važiavau į tėvų sodą, ir žiūriu – atsirado nauja lentelė: Holokausto aukų kapai. Vėl už poros kilometrų. Nukeliavau į uošviją – gražų Žemaitijos miestelį – ir vėl: keli kilometrai – ir aukų kapai. Ir kažkada šis suvokimas, kad visa Lietuva nusėta žvyrduobėmis, kuriose vieni ant kito suguldyti žmonės, pirmiausia – vyrai, tada – seniai, ligoniai, moterys, motinos su vaikais, mane pritrenkė. Kad visi, jeigu tik apsidairytume ir paskaičiuotume, pamatytume, kad mums net toli nereikia keliauti iki artimiausios duobės, jos visai netoli mūsų namų, sodų, sodybų. Žvyrduobės visur.

Ši paprastoji geografija padeda suprasti Lietuvą ištikusios tragedijos mastą. Kitas matmuo – laiko: didžioji dalis šių žvyrduobių priglaudė aukas per keletą vienerių metų mėnesių. Kai stovi prie žvyrduobės, paprastai pažymėtos kukliu paminklu, tu kažkiek gali įsivaizduoti kaip atrodė ta mirties tranšėja, nes dažnai gamtoje dar lieka jos pėdsakas, ir skaičiai – 600, 1000 dar atrodo protui aprėptini, tu gali įsivaizduoti tokią žmonių minią. Bet po to jau prasideda statistiniai skaičiai, kurie vaizduotei nebepasiduoda: Paneriai – 70 000, Kauno IX fortas – 50 000...

Ne vienas pasakytų – na, kiek gi galima apie tą Holokaustą? Vis kalbam, ir kalbam, tarsi nebūtų kitų tragedijų, tarsi nebūtų kitų masinių žudynių, ir jeigu ne žydų įkyrumas – jau seniai Holokaustas būtų užmirštas! Ir jie visiškai teisūs: jeigu ne žydų tautos atkaklumas, Holokaustas būtų užmirštas. Nes Holokaustą užmiršti norisi, ir tai netgi žmogiška – užmiršti tai, kas buvo bloga ir baisu.

Berods viename iš interviu su JAV rašytoju Phillipu Rothu skaičiau, kad Holokaustą išgyvenę žydai, išlaisvinti iš koncentracijos stovyklų – to pačio Aušvico – atkeliavę į JAV, visiškai neskubėjo šaukti apie savo siaubingas patirtis, nenorėjo atsiminti. Jie gėdijosi tatuiruočių, pavertusių juos numeriais, jie nenorėjo apie tai kalbėti. Apie traumas, ypač tokias baisias, prabylama tik prabėgus laikui. Bet yra ir dar vienas dalykas: Holokausto trauma yra bendra.

Tai nėra tik žydų tautos trauma, tai yra visuotinė, visos Europos, visur, kur naciai sugebėjo tai suorganizuoti, susirasti pagalbininkų, trauma. Nes trauma – tai ne tik būti auka (aukų jau daug ir neliko), trauma, tik kitokia, taip pat būti budeliu ir netgi būti stebėtoju. Ir dar trauma įpareigoja nepamiršti. Nes jeigu traumuota istorija pamirštama, ji gali pavirsti keršto visiems aplinkui istorija, ką matome dabartinės Rusijos pavidale.

Tad aš turiu naivią viltį, kad naujoji knyga – „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ tą traumą padės išgyventi ir mums, kartai, kuri nepatyrė, kuri labai toli nuo Holokausto tragedijos laike, bet kuri vis dar susaistyta trauminėmis ir laiko, ir erdvės gijomis, nusitęsiančiomis į tą klaikų laiką.

Ši knyga – labai baisi. Tokia baisi, kad aš keletą kartų sąmoningai dariau pertraukas ją skaitydamas, kaip kažkada Timothy Snyderio „Kruvinąsias žemes“.

Ši knyga – labai baisi. Tokia baisi, kad aš keletą kartų sąmoningai dariau pertraukas ją skaitydamas, kaip kažkada Timothy Snyderio „Kruvinąsias žemes“. Nors esu skaitęs ne vieną istorinį tyrimą, bet tyrimai tuo ir ypatingi, kad jie atsiriboja nuo emocijų, tu slenki per skaičių eilutes, per vietoves, per dokumentus, bet kad viską pajaustum, reikia konteksto. Reikia voratinklio, kuriame susipina visos gijos. O ši knyga tokį voratinklį ir nupina, baisų, klaikų voratinklį, į kurį pakliuvęs jautiesi kaip musė, nes išsivaduoti iš jo nepavyksta, nes voratinklio gijos įsirėžusios į tavo tautos, tavo žemės kūną, ji driekiasi per pasakojimus, užuominas, viešas ir slaptas batalijas, oficialų gedėjimą ir neoficialią neapykantą.

Pats Christophas Dieckmannas, aukščiausio lygio istorikas, 2011 m. parašęs fundamentalų veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941 – 1944 m.“, viename iš interviu teigia, kad istoriko pareiga atsiriboti. Kad jis tiria atsiribojęs, kitaip – nepavyktų išlikti objektyviam, o man dar kyla ir nuojauta, kad nepavyktų išlikti neišprotėjus. Tuo jis labai smarkiai skiriasi nuo istorikų, kurie istoriją paverčia laikraštine publicistika kilnių pavadinimų portaluose, ir ne tik paverčia, bet dar ir pasirenka naratyvo tarnystę ar sąmokslų ieškojimą, jaučia pareigą kažką apginti ar kažką apkaltinti. Christophas Dieckmannas nekaltina nieko – jis dėsto faktus. Kartais faktas baigiasi šauktuku – nežinia, kas jį uždėjo, pats istorikas, ar klausinėtoja – Rūta Vanagaitė.

Žinoma, Rūtos Vanagaitės vardas ir pavardė daugeliui seniai nebesisieja su pirmaisiais tarptautiniais LIFE teatro festivaliais, dabar ji daliai visuomenės, ypač tos, vaikštinėjančios su vėliavomis ir plakatais Trispalvės alėja – išdavikė, „žydų bolševikų“ pakalikė, Putino tarnaitė. Kas galėjo patikėti, kad viskas taip pasikeis po fenomenalios „Mūsiškių“ sėkmės, knygos, kuri, nors ir peikta ir kritikuota už netikslumus, visgi buvo priimta?

Adolfo Ramanausko Vanago apšmeižimo epizodas Rūta Vanagaitę nustūmė į paraštes, nors manau, kad tokia stipri priešiška reakcija buvo ir ne tik dėl kaltinimų partizanų vadui (negaliu vadinti „klausimais“ teiginių, kad Vanagas pats sau pasidarė baisius sužalojimus, kurie paprastai atsiranda per kankinimus). Todėl naujoji knyga keliauja ne per knygynus, o per internetinę prekybą, bet – norėčiau kad tai išgirstumėte – Vanagaitės šioje knygoje labai nedaug. Taip, ji užduoda klausimus, bet didžiojoje dalyje tai būtent yra klausimai, o ne ji, Rūta Vanagaitė.

Dar viena, labai svarbi šios knygos ypatybė – tai, kad čia kalbame ne tik apie Holokaustą, ir taip kalbama dėl to, kad Holokaustas vyko ne vakuume, jis vyko konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis, ir jį lydėjo aibė kitų įvykių ir baisių nusikaltimų. Aš – žinojau, bet kai ką gali nustebinti, kad Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvos žemė permirko ne tik žydų krauju, dar vyko ir milžiniškos karo belaisvių žudynės, apie kurias vis dar mažai žinoma, ir nors yra Tarptautinės nacių ir sovietų nusikaltimų tyrimų komisijos studija.

O visai negirdėtas faktas man buvo, kad Lietuvoje žuvo ir tūkstančiai žmonių, kuriuos naciai parsigabeno traukdamiesi iš Sovietų Sąjungos kaip darbo jėgą (kitaip tariant – vergus). Nustebino ir faktas, kad vokiečiai skirtingai žvelgė į žmones, kurie žydus gelbėjo už pinigus, ir į tuos, kurie gelbėjo iš žmoniškumo. Pirmieji rizikavo mažiau – mat vokiečiai suprato racionalumą, antrieji – atguldavo kartu su gelbėjamaisiais, mat tai – jau ideologija.

Šiurpas vėrė skaitant, ką kai kurie Laikinosios vyriausybės nariai sakė apie žudynes ir „krikščionio santykius“ su žydais, ir pasididžiavimas Lietuvos gydytojais, kurie griežtai protestavo prieš daktaro Jono Šliūpo siūlymą ir Lietuvoje taikyti eutanaziją psichiniams ligoniams (mat naciai, kaip turbūt žinote, savo sistemines naikinimo programas pradėjo nuo eutanazijos programų, naikindami „netinkamus“ žmones).

Adolfo Ramanausko Vanago apšmeižimo epizodas Rūta Vanagaitę nustūmė į paraštes, nors manau, kad tokia stipri priešiška reakcija buvo ir ne tik dėl kaltinimų partizanų vadui (negaliu vadinti „klausimais“ teiginių, kad Vanagas pats sau pasidarė baisius sužalojimus, kurie paprastai atsiranda per kankinimus).

Vienas iš neįprastų Ch. Dieckmanno pasiūlymų – nevadinti bendradarbiavimo su naciais „kolaboracija“, nes šis žodis suponuoja valstybės išdavystę, bet problema, kad žmonės, kurie sakome, kad kolaboravo su naciais tai darė siekdami pasitarnauti savo valstybės vizijai – dažniausiai fašistinei, etniškai grynai, kariškai stipriai tautinei valstybei, tad lietuviai, kolaboravę su naciais, nemanė išduodantys valstybę, jie manė ją kuriantys (laisvai cituoju istoriko mintis). Štai dėl to Ch. Dieckmannas siūlo „bendradarbiavimo“ terminą. Tai vėlgi įrodo, kokie kartais svarbūs žodžių niuansai.

Beje, knyga prasideda ne nuo Lietuvos – knyga prasideda nuo Vokietijos, nes Dieckmannui, kaip jau minėjau, labai svarbu paaiškinti kontekstus, ir būtent dėl kontekstų ši knyga tokia vertinga ir paveiki. Žvelgiant kontekstualiai, nuošalėje nepaliekama niekas – nei vokiečiai, nei sovietai, nei lietuviai ar lenkai, net karaimai! Būtent kontekste pasimato, kaip lietuvių administracija pasitarnavo naciams, paaiškėja, iš kur kilęs „žydo bolševiko“ mitas, kaip naciai įsuko žudynių mechanizmą, kiek tam reikėjo vietinių paramos, kodėl žudynės buvo tokios žaibiškos ir kodėl vėliau iš dalies sustabdytos, uždarant žydus į didžiuosius getus, bet paskui pradėtos ir vėl. Kas pelnėsi (ir kas pešėsi) dėl užgrobto žydų turto, kieno name gyveno Jonas Noreika, tapęs Šiaulių apskrities viršininku, kodėl geriau antikvariatuose nepirkti „ikikarinių“ daiktų iš Lietuvos.

Kaip ir kodėl lietuviai sustabdė ne tik SS legiono formavimą, bet ir „neprigaudė“ žmonių priverstiniams darbams (kitaip tariant, kad lietuviai gebėdavo pasipriešinti vokiečių norams, kai to norėjo). Ką reiškia „pasirinkimas be pasirinkimo“, kuris teko tik žydams. Svarbu ir tai, kad jeigu užduodamas klausimas, į kurį Ch. Dieckmannas atsakymo nežino – jis taip ir pasako: nežinau, arba – nežinau, bet pagal turimą informaciją galiu daryti tam tikras prielaidas. Jokio spekuliatyvumo ar pritempinėjimų: žinau, ką žinau, ką nustačiau.

Dar vienas svarbus dalykas: kai manęs paklausdavo, ką pasiskaityti apie Holokaustą Lietuvoje, man visada būdavo sunku atsakyti. Tuomet patardavau jau minėtas T. Snyderio „Kruvinąsias žemes“, taip pat – Tarptautinės nacių ir sovietų nusikaltimų tyrimo komisijos parengtą Sauliaus Sužiedėlio ir Christopho Dieckmanno studiją „Žydų žudynės persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį“. Tačiau pirmojoje minimoje Holokaustas yra tik viena iš dalių, o antroji – tai istorinis tyrimas, kuriame daug skaičių, lentelių, bet ir jis apsiriboja 1941 m. O štai atskleidžiančios visą kontekstą knygos iki šiol nebuvo. Dabar – jau yra. Imkit, skaitykit, kad ir kaip baisu ir skaudu būtų, tai – mūsų istorija, ją reikia žinoti, ją reikia suvokti ir įsisąmoninti.

Labiausiai norėčiau, kad šią knygą perskaitytų žurnalistė, kadaise manęs prieš kameras paklaususi: „Ką jūs manote apie žydus – žydšaudžius“, nors buvome sutarę kalbėti apie kitus dalykus.

Neretai savęs paklausiu – kur aš būčiau buvęs 1941 m. Ar būčiau gebėjęs atlaikyti visuotinį neapykantos virusą? Ar būčiau ėjęs į buvusių kaimynų namus imti geresnio daikto, nes daug kas taip daro (šituos faktus neblogai būtų prisiminti stebint riaušes JAV, kai plėšiamos parduotuvės – taip, žmonės tokie, civilizacijos luobas – plonas)? Ar būčiau priglaudęs draugą, pažįstamą, jų vaiką ar net svetimą, ar būčiau neišsigandęs, ar būčiau išdrįsęs rizikuoti ne tik savo, bet ir kitų gyvybėmis? Ir galiu pasakyti visiškai atvirai – nežinau. Ir negaliu tikėti nei vienu žmogumi, kuris žino, kaip elgtųsi.

Labiausiai norėčiau, kad šią knygą perskaitytų žurnalistė, kadaise manęs prieš kameras paklaususi: „Ką jūs manote apie žydus – žydšaudžius“, nors buvome sutarę kalbėti apie kitus dalykus. Naiviai tikiuosi, kad ji ras atsakymą, nors vargu ar jis jai patiks. Bet regintis išvys. Ir padėkokime žydų tautai ir visiems kitiems, kas neužmiršta Holokausto – patikėkite, jeigu ir jis būtų užmirštas, kiti masiniai nusikaltimai – dar greičiau.

Taip pat skaitykite