Teriberka – miestelis Rusijoje, Kolos pusiasalyje, į šiaurės rytus nuo Murmansko. Sovietų laikais gyveno 7 000 gyventojų, buvo du sovchozai: žvejų ir medžiotojų. Buvo statomi namai. Sunkvežimiais veždavo didelius padėklus jau su langais ir su durimis.
Ne visada pavykdavo blokus sumontuoti sklandžiai – įsikėlę gyventojai plyšius užkišdavo vata ir dar užklijuodavo. 1993 m. kariškiai uždraudė žvejoti pakrantėse, o didelių laivų plaukti toliau į Barenco jūrą nebuvo. Kodėl buvo draudžiama žvejoti nuo kranto, niekas negalėjo paaiškinti. Grėsė žiaurios baudos ir areštas. Buvo galima tik su Maskvos leidimais. Bet ne kiekvienas Maskvoje mokėjo rasti tuos, kuriuos reikėjo, ir juos įtikinti. Antram sovchozui irgi tapo riesta – žvėrių neliko. Teriberka ištuštėjo. Liko 700 gyventojų.
Bet kažkoks išminčius Kinijoje pareiškė, kad vaikas, gimęs arba pradėtas po Šiaurės pašvaiste arba ją matęs, bus gražus, sveikas, o kai suaugs, atneš laimę visai šeimai.
Tokios kibirkšties tereikėjo. Žinia pasiekė visą Kiniją ir persirito per sienas. Iš tiesų Šiaurės pašvaistė nieko bendro su žmonių gyvenimu neturi. Jos nebylūs spalvoti spektakliai vyksta kosminiame, 100 km ir dar didesniame, aukštyje. Tai Saulės vėjo ir Žemės magnetinio lauko padarinys. Dažniausiai įvairių užuolaidų forma. Kadangi taip toli, atrodo, kad juda lėtai.
Turiu pasakyti – žinau, ką sakau, – kinų tauta gerbia švarą, dar labiau gerbia mokslą, tačiau jie labai prietaringi. Šalyse, kur gyvena tigrai ir kur juos saugo kaip šalies karūnos brangenybes, jų mažėja katastrofiškai. Dėl vienos priežasties. Jie reikalingi kiniškiems vaistams. Suvalgo viską – nuo ūsų iki uodegos galiuko, per žarnyną, odą ir kaulus, kuriuos reikia tik išdžiovinti ir sumalti.
Tigrą brakonierių būrys Azijoje sugeba parduoti už 70 000 dolerių. Visas kaimas ištisus metus turės ką valgyti. Tas pats su dramblio iltimis. Dramblį tenka nušauti, nes jis būtų labai nepatenkintas, jei jam gyvam pjautų iltis. Jas galima paskusti ir sudėti į gydomuosius augalinius vaistus, taip „sustiprinant“ jų veiksmingumą. Kinų vaistininkai ir gydytojai labai sąžiningi. Jeigu rašo, kad į emulsijos indelį dėta tigro plaukų, tai jų tikrai ten įdėta.
Masinį kinų prietaringumą galima paaiškinti tuo, kad didelę tos šalies dalį aplenkė stambiosios religijos, kurios skelbia sielos nemirtingumą. Konfucianizmas – net ne tikyba, tai daugiau filosofija, gyvenimo būdas. Budizmas irgi daugiau rūpinasi, kaip žmogus šiame pasaulyje gyvena. Bet pomirtinis vakuumas gąsdina. Žmogus griebiasi bet ko: tigro kaulų arba džiovinto šikšnosparnio.
Bet kažkoks išminčius Kinijoje pareiškė, kad vaikas, gimęs arba pradėtas po Šiaurės pašvaiste arba ją matęs, bus gražus, sveikas, o kai suaugs, atneš laimę visai šeimai.
Tikėjimui įrodymų nereikia.
Rusijos sienos saugomos beveik taip pat kaip sovietmečiu. Arktyje – irgi, nors ten ledai. Bet Kinijos prašymu buvo paliktas siauras koridorius į Teriberką.
Dabar į Teriberką, oficialiais duomenimis, per metus atvažiuoja 438 000 žmonių. Kai pasaulyje prasidėjo COVID-19 pandemija, srautas iš Kinijos į Rusiją truputį sumažėjo, bet po mėnesio vėl pliūptelėjo su kaupu.
Šiaurės pašvaistė iš tikrųjų kuria didingus vaizdus juodame Arkties žiemos danguje. Mirtinoje tyloje šoka raudonos, violetinės, oranžinės liepsnos, galima įžiūrėti drakonus, žirgus, fantastiškas pilis.
Daugiausia žmonių atvažiuoja iš Kinijos, bet yra ir iš Taivano, kinai iš Singapūro, Tailando, Indonezijos, Malaizijos, Filipinų, Pietų Korėjos. Pusė tų atvykėlių apsigyvena privačiai, nes Pekino prašymu Maskva leidžia kinams įvažiuoti grupėmis be vizų, pagal sąrašą. Labai keistas sprendimas. Kai apsižiūrės, jau bus vėlu.
Teriberka suklestėjo kaip niekada. Skubiai buvo pastatyti 7 viešbučiai, 2 restoranai, 3 dar statomi, gatvelės apšviestos. Organizuojami muzikos festivaliai. Pardavėjai turi būti apsivilkę išverstais kailiniais, vyrai auginti barzdas, ant galvų kartūzai – tradicinė rusiška kepurė su matiku, prekės: suvenyrai ir žuvis, kepta, rūkyta, zmarzlyna – sušaldyta, paskui drožiama į plonas skiedras, žiupsnelis druskos ir pipirų. Nereikia atitirpdyti. Tiesiai į burną. Gan skanu. Gali būti užgeriama stiklinaite šaltos degtinės.
Visuotinio atšilimo išdaigos – Arktyje atsirado tolimo Ramiojo vandenyno krabų. Tai šarvuoti jūros dugno milžinai. Nuo vienos kojos galiuko iki kitų žnyplių galo būna 1,5 metro. Vyresni skaitytojai gal atsimena konservus „Čatka“. Retkarčiais jų būdavo specialiose parduotuvėse, prieš dideles šventes kartais ir gastronomuose.
Kinai savo akimis netiki. Savo tėvynėje į Beringo jūros krabus jie gali tik pasižiūrėti. O Teriberkoje jie nedaug brangesni už žuvį.
Evoliucijos staigmenos. Tolimųjų Rytų krabai, pasinaudodami žemės atšilimu, atžingsniavo net iki Atlanto, apsigyveno net Norvegijos fjorduose. Norvegai dar nenusprendė, ar naikinti juos, ar jais džiaugtis.
Privatininkas ant jūros kranto pasistatė medinę pirtelę. Kinai nuogi bėga per sniegą, šoka į jūrą, klykia, šaukia fotografuoti.
„Čia viskas nepaprasta. Gražu ir šalta. Aš tokia laiminga, kad atvažiavau, – sako turistė iš Bankoko. – Pirmą kartą gyvenime matau sniegą. Anksčiau nė supratimo neturėjau, ką reiškia žodis šalta.“
Privati iniciatyva veikia puikiai. Išdygo 3 alaus daryklos. Šiauriau pasaulyje alaus daryklų nėra.
Tačiau viskas, kad ir ką valdžia darytų, eina šuniui po uodega.
Kai į Teriberką atvažiuoja autobusas iš Murmansko oro uosto, moterys veržiasi į restoranų ir viešbučių tualetus pro duris bei langus ir kažką negražiai kiniškai burba.
Kelias iš oro uosto nelabai ilgas – 120 km, bet autobusas važiuoja 3–4 valandas, kartais 5. Priklauso, koks oras. Kelias duobėtas, niekas sniego nevalo. Pakeliui buvo 1 tualetas.
„Tualetų anksčiau buvo daugiau, – pasakoja susinepatoginęs vairuotojas. – Kelininkai gavo įsakymą nugriauti, nes prie antros kategorijos kelio tualetai nepriklauso. Kas juos tvarkys? Keleiviai man šaukia „Sustok pakeliui!” O kur sustosi? Miškų čia nėra, krūmai keružiai, iki pusės blauzdos. Ar aš turiu kišti žmones į sniegą?“
